„Ūkininko patarėjas“ Nr. 70, 2014 m. birželio 19 d.

0,43 € 0,22 €

Elektroninis leidinys

Alio, mes už pieną mokėsime mažiau!


Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

– Agrarinėje šalyje neturime agrarinės politikos, - sako vieno pažangiausių šalies pieno ūkių - Griškabūdžio (Šakių r.) žemės ūkio bendrovės – vadovas Petras Puskunigis. – Tai remiami stambūs ūkiai, tai – smulkūs, prioritetine šaka skelbiama augalininkystė ar gyvulininkystė. Žemės ūkis – integruotas verslas, jame svarbūs ir gamybos, ir perdirbimo, ir valstybės sektoriai. Esame sudarę ilgalaikę pieno pardavimo-pirkimo sutartį, kasdien pieninei tiekiame po 20 tonų žaliavos. Tačiau paskambina įmonės atstovas ir praneša, jog kitą mėnesį pieno supirkimo kainą mažina. Apie kokį stabilumą ūkyje ir valstybėje galime kalbėti, jeigu vieną mėnesį už pieno kilogramą moka litą, o kitą mėnesį – pusę lito? Stambus ūkis kurį laiką dirbs iš inercijos. Investicijos į smulkų pieno ūkį pasmerktos iš anksto – valstybė grąžos tikrai nesulauks.

Plačiau...

Kainų dalgis
pienomobilis- Šį pavasarį kooperatyvams pieno supirkimo kaina sumažinta 45 procentais, - teigia 850 narių turinčio žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ direktorius Jonas Kuzminskas, - birželio mėnesį kaina toliau kris. Kaip tą paaiškinti kooperatyvo nariams?
- Aš paskambinu pieną superkančio kooperatyvo vadovei ir paklausiu, kiek tą mėnesį mokės už žaliavą, - pasakoja nedidelio pieno ūkio savininkė Audronė Miškinienė iš Alytaus rajono. Per dieną iš jos ūkio išvežama vidutiniškai po pusę tonos atvėsinto pieno. Šiemet moteris nemažai nuosavų lėšų investavo į fermų įrangą, brangiai atsiėjo pašarų gamyba. Parduotuvėse kyla pieno produktų kainos, o žaliavos – tik krinta. „Pieno supirkimo sistema taip sutvarkyta, kad ūkininko argumentai paliekami susitarimų paraštėse arba jų suvis nepaisoma“, - kalba A. Miškinienė. Balandžio pirmąją pusę už pieno kilogramą ji gavo 90 ct, antrąją pusę – 88 ct, gegužės mėn. – 79 ct.
Po Alytaus rajono kaimus rytais kursuoja keturių pieno perdirbimo įmonių pienvežiai. Pasak A. Miškinienės, tai rodo pieno perdirbėjų agoniją. Net ir maži pieno ūkiai, žaliavą parduodantys kibirais, domina supirkėjus, nes ryt poryt kaime pieno gamyba baigsis. Dzūkijoje gyvulininkystę baigia nukonkuruoti pievose ir ganyklose sodinami privatūs miškai.
– Kaip aš galiu ūkininkauti, jeigu nežinau, kiek rytoj gausiu pardavęs pieną, jei nėra tikrumo dėl valstybės agrarinio sektoriaus ateities, - svarsto Vilkaviškio r. ūkininkas Albinas Šneideris, iš savo ūkio kasdien parduodantis apie pusantros tonos pieno, ir priduria, jog didžiąja dalimi dėl to kalti patys žemdirbiai. Agrarininkų nuomonių įvairovė, interesų kryžkelės – visa tai lemia pieno sektoriaus nestabilumą. Viešai deklaruojama pieno gamintojų ir perdirbėjų partnerystė, valstybės ir Europos Sąjungos programų bei fondų parama. Pieno ūkio šeimininkui nėra švenčių ir laisvadienių, darbo diena ir para – tapačios sąvokos. Žmogus kuria pridėtinę vertę, remia valstybę, ši atsilygina... didinamais mokesčiais. Jaunimo, ypač ragavusio emigracijos, išsilavinusio, kaime nesulauksi, dovanojamu ūkiu, tradicijų tęstinumu nesugundysi.


Vienybės dar tik ieškoma
Pasak A. Šneiderio, visi mato, kaip skriaudžiamas ūkininkas, kaip jam trūksta kolegų, valdžios atstovų dėmesio ir palaikymo. Vienybės, susiklausymo, kooperacijos pamokų galime gauti iš lenkų, latvių žemdirbių. Ten vieną nuskriaudė – sukilo visi, pagalbon atėjo valstybė. Į sumažintas pieno supirkimo kainas triukšmingai reaguoja prancūzai, belgai, vokiečiai, olandai. Lietuvoje ir ekonomistai, ir politikai susitaikę su „šokinėjančių pieno supirkimo kainų“ tradicija, prie tos minties pratina ir agrarinę bendruomenę.
– Ekonomistai bando lyginti pieno žaliavos supirkimo ir pieno produktų pardavimo prekybos tinkluose kainas, paralelėmis ir analogijomis amortizuoti visuomenės pasipiktinimą, - teigia žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ direktorius J. Kuzminskas, - tačiau kritikos strėlės tradiciškai laidomos žemdirbių pusėn.
Pasak kooperatyvo vadovo, ES šalių pieno gamintojai kovo mėn. už kilogramą pieno gavo vidutiniškai 39,54 euro centus, balandžio mėn. – 39,46 euro centus. Lietuvos pieno gamintojai kovą gavo 37 euro centus, balandį – 28 euro centus. Pastebėjote pokyčių skirtumą? Mūsų šalies parduotuvėse tuos mėnesius pieno produktų kainos prilygo 90 proc. kainų Berlyno prekybos tinkluose. Ar beverta lyginti lietuvių ir vokiečių vartotojų perkamąją galią?.. „Kas susižeria tuos iš pieno gamintojų nugvelbtus milijonus“? – retoriškai klausia J. Kuzminskas. Paslapties šydu pridengti ir pernykštės „moduliacijos“ pinigai – beveik 250 mln. Lt. Tąkart pavieniai ūkininkai neteko vidutiniškai po 30 ct už kiekvieną per kvotos metus parduoto pieno kilogramą, o kooperatyvai – po 43 ct.


Svetimi kraštai tėvyne netaps
Pasak J. Kuzminsko, Lietuvoje niekas nereguliuoja pieno gamintojų ir perdirbėjų santykių, trišalėje Pieno taryboje valstybės atstovai gali tik patarti. „Pieno gėlės“ vadovo nuomone, sprendimą galėtų pasiūlyti stipri kooperacija. Pavyzdžiui, pasaulyje žinomi pienininkystės kooperatyvai „Fonterra“, „Campina“, „Valio“, „Arla“. Lenkijoje pieno perdirbimo įmones valdo ūkininkų kooperatyvai, dėl to jie sugeba išvengti Lietuvos pienininkams įprastos kainų „sinusoidės“. Už Žemaitijos ar Sūduvos kooperatyvų surinktą žaliavą lenkai sumoka 16 ct/kg daugiau nei lietuviai. Lietuvos pieno perdirbimo įmonės panašiu santykiu daugiau moka Latvijos ir Estijos pieno gamintojams.
- Mūsų kooperatyvas per dieną vidutiniškai parduoda po šimtą tonų pieno, tačiau kainą gauname kaip smulkaus ūkio, laikančio keliolika karvių, - kalba žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Jūratė Dovydėnienė. Jos pastebėjimu, pieno perdirbėjai stengiasi kišti koją kooperacijai. Pavyzdžiui, 2014 m. pavasarį ūkininkams pieno kainos buvo sumažintos 25 proc., kooperatyvams – 45 proc. „Pastarąjį dešimtmetį didžiosios šalies pieninės, metodiškai mažindamos žaliavos kainas, naikino smulkius ir vidutinius šeimos pieno ūkius, kai kuriuose rajonuose, pavyzdžiui, Zarasų, šis verslas jau numiręs“, - pasakoja kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė. Pasaulyje garsūs pienininkų kooperatyvai formavosi šimtmečius, dėl to šiandien gali diktuoti sąlygas prekybininkams, derėtis su valdžios atstovais. Lietuvoje kooperacija dar kvepia vystyklų drėgme, o teisės aktus reglamentuojančiu Kooperacijos įstatymu pasinaudoja ne tik ūkininkai, bet ir pieno perdirbėjai, prekybininkai. Žemės ūkio ministerijoje įregistruota 80 pieną šalyje ir užsienyje superkančių įmonių, kurių dauguma – kooperatyvai.
- Kai praėjusiais metais pieno perdirbėjams buvo paskelbta produktų eksporto į Rusiją blokada, žemdirbiai juos parėmė, sutiko už žaliavą gauti mažesnę kainą, bet šiandien ūkininkų ir verslininkų partneryste nė nekvepia, - pastebi J. Dovydėnienė, nelaidodama vilčių kooperaciją sustiprinti, suvienijant pieno gamintojų, prekybininkų ir kredito unijų pajėgas. Be to, kooperatyvų susivienijimo vardu ji ketina kreiptis į ES institucijas, kuruojančias žemdirbių savivaldą. „Galbūt iš Briuselio geriau matyti, kaip pasiskirsto pieno kainos sudėtinės dalys, kas atsakingas už produkto kelią nuo fermos iki vartotojo stalo, kokio skaidrumo pienininkystės rinka Lietuvoje“, - svarsto ŽŪK „Pieno puta“ vadovė J. Dovydėnienė.


Padėtis be išeities?
– Mūsų bendrovė negali pasitraukti iš pieno gamybos sektoriaus, - teigia Griškabūdžio ŽŪB vadovas P. Puskunigis, – mes daug investavome, ūkį modernizavome, dirbame 1700 ha žemės, laikome 1500 galvijų, įdarbinome beveik šimtą žmonių, per metus valstybei sumokame daugiau nei 2 mln. Lt mokesčių. Žemės ūkio bendrovių asociacijai priklausančios bendrovės kasmet valstybės biudžetą papildo 110 mln. Lt. Parama smulkiems pieno ūkiams – laikinas ir neperspektyvus socialinės įtampos kaime mažinimo projektas.
Ūkio vadovą stebina valstybės vadovų požiūris agrarinį verslą paaukoti laisvosios rinkos skersvėjams. Žemės ūkis maitina šalies biudžetą, bet valdininkams arčiau kūno Briuselio pinigai ir gundymai imtis naujų verslų. P. Puskunigis pasakoja drauge su bendrovės valdybos nariais aptaręs vieną ateities plano variantą: panaikinti pieno ūkį, iš 80 darbuotojų palikti 12, verstis sezonine augalininkyste. Ūkio vadovas viliasi, jog tokia „diena iks“ į Griškabūdį neateis.
– Progresyvi yra motyvuota kooperacija, - įsitikinęs žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys, - periodiškai dalyvaudamas derybose su pieninių vadovais pastebiu, jog jie į susitikimus su žemdirbių atstovais ateina pasirengę, turėdami to ryto informaciją apie pieno verslą iš šalies ir užsienio spaudos leidinių. Žaliavos ir produktų kainos, aukcionai, rinkos tendencijos, valdžios sprendimai – viskas jiems jau būna žinoma. Informacijos ginklas praverstų ir pieno gamintojams.
Pasak V. Lekešio, šalies pieno sektorius vystosi kildamas spirale, tik kainos – sinusoide. Prieš gerą dešimtmetį, po to, kai ūkininkai išėjo į kelių blokadas (ir buvo pačių išrinktos valdžios nuteisti), Žemės ūkio ministerija (vadovaujama Jeronimo Kraujelio) ir Vyriausybė (vadovaujama Algirdo Mykolo Brazausko) priėmė verslininkams ultimatyvų nutarimą dėl pieno supirkimo kainų: mokėti už kilogramą ne mažiau nei 35 ct. Pieno perdirbėjai, net nesvarstydami apie partnerystę su ūkininkais, tiek ir mokėjo. Daug triukšmo sukėlė kooperuotų ir asocijuotų žemdirbių pasiektas reikalavimas sudaryti rašytines pieno pardavimo-supirkimo sutartis. Vėliau ES teisės aktais rekomenduota šias sutartis sudaryti tarp gamintojų grupių ir pieno supirkėjų. „Mūsų kooperatyvas atitinka tokius reikalavimus, - pastebi V. Lekešys, - dėl to derybinės pozicijos yra stipresnės, o kainų „žirklės“ ištraukiamos rečiau. Tačiau tai ilgas, varginantis procesas, kartais derybos dėl vieno cento užtrunka visą darbo dieną. Tačiau vienas centas šalies pieno perdirbėjams per mėnesį atneša milijonus.
ŽŪK „Lietuviškas pienas“ vadovas V. Lekešys įsitikinęs, jog žemdirbių organizacijos, kooperatyvai ne visuomet valdžios atstovams pateikia plačiai aptartus reikalavimus, o informacija apie šalies agrarinį sektorių lieka užsienio įvykių fone. Ne kartą teko girdėti verslininkus argumentuojant, jog pieno supirkimo kainas juos verčia mažinti įvykiai Irake, sausros Naujojoje Zelandijoje ar pavasario šalnos Kinijoje. Nūnai atsivėrė nauja galimybė – neramumai Ukrainoje, nestabili Rusijos rinka (!).
Šį pavasarį Kaune vykusios parodos „AgroBalt 2014“ šūkis buvo „Sumanus gamintojas – laimingas vartotojas“. V. Lekešys siūlo atlikti paprastą matematikos veiksmą. Šeimos ūkio savininkas pardavė 1000 litrų pieno, supirkėjas jį pasvėręs rado 1030 kg. Gegužės mėn. vidutinis pieno riebumas buvo 4,04 proc., baltymingumas – 3,22 proc. (balandžio mėn. šie rodikliai buvo 4,14 proc. ir 3,18 proc.). Pieno perdirbėjas nugriebė grietinėlę, „subalansavo“ riebalus iki 0,5-2,5 proc., supilstė į 0,9 l pakuotę. Kelio pradžioje litras pieno (daugiau nei kilogramas) nekainavo nė lito, o parduotuvėje – daugiau nei tris už nepilną litrą. Sprangus „kainos pyragas“ žemdirbiui. Kam tokią žinią pranešti telefonu? Kas užjaus?

Mažiau...

Sveikata. Energiją taupančios lemputės ne tokios jau nekaltos

lemputes2Puslapį parengė ,,ŪP“ korespondentė Dalia URBONIENĖ

Rugsėjį bus dveji metai, kai Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, uždrausta naudoti kaitrines lemputes. Sakyta, kad taip bus saugoma gamta – sumažės anglies dvideginio išskyrimas į aplinką, bus mažiau išmetama pačių lempučių, nes naujosios tarnaus ilgiau. Teigta, kad ir energijos bus suvartojama 80 proc. mažiau. Apie šių lempučių galimą poveikį žmonių sveikatai prabilta tik neseniai, kai mokslininkai atskleidė nerimą keliančių faktų.

Į kaimus braunasi pavojingos ligos

Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Pasaulį šiurpinančios ligos braunasi į provinciją, kur žmonės vis dar mano gyvenantys saugioje aplinkoje. Nors visuomenės sveikatos specialistai ir registruoja oficialiąją statistiką, niekas tiksliai nežino, kur ir kiek yra sergančiųjų nepagydomomis tuberkuliozės formomis ar nešiojančiųjų žmogaus imunodeficito virusą.

Bronis Ropė Europos Parlamente jungiasi prie Žaliųjų frakcijos

„ŪP“ informacija

Po susitikimų su skirtingomis frakcijomis nuspręsta, kad geriausiai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkėjų interesams būtų galima atstovauti Žaliųjų frakcijoje. Vakar Europos Parlamento Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas įtraukė Bronį Ropę į savo sudėtį.

KITI NUMERIAI
Susisiekite su mumis

Šiuo metu nesame prisijungę. Bet Jūs galite palikti mums žinutę ir mes su Jumis susisieksime artimiausiu metu.

Turite klausimų? Mes Jums padėsime.

Žinutės išsiuntimui paspauskite ENTER
PAGALBA
Norėdami skaityti pilną leidinio versiją ir aiškiai matyti tekstą, spauskite PRIDĖTI Į KREPŠELĮ ir atlikite apmokėjimą.