Lietuvoje – italo darbas, šeima ir širdis

Per šešiolika metų, kuriuos praleido Lietuvoje, italas Stefano Maria Lanza vedė nuostabią lietuvaitę, susilaukė dvynukų, tapo lietuvių filologijos mokslų daktaru, docentu ir išleido pirmą Lietuvos leksikografijos istorijoje „Lietuvių–italų kalbų žodyną“, kuriame galima rasti net tokių žodžių kaip guzikas ir chebra.

Universitetas, namai ir bažnyčia
Į žodyną įtraukęs 32 tūkst. lietuviškų žodžių, Vytauto Didžiojo universiteto italų kalbos dėstytojas Stefano M. Lanza teigia, kad dabar save tikrai atkalbėtų nuo tokios idėjos. Pradėjus jį rengti sunku buvo įsivaizduoti, kiek tai atims jėgų, kantrybės ir laiko.
„Iš pradžių suskaičiuoji žodžius, kurie bus žodyne, įvertini bendrą jų skaičių ir pradedi dirbti pagal abėcėlę. Tarkime, raidė A. Mėnesį rašai ja prasidedančius žodžius. Praeina du mėnesiai, o A raide prasidedančių žodžių skiltis nė neįpusėjo!“ – dalijasi atsiminimais apie pirmuosius žodyno sudarymo etapus jo autorius.
Iš Milano kilęs Stefano M. Lanza pasakoja, kad italai mėgsta posakį „Casa e chiesa“ (skaityti: kãza ė kjėza), kuris reiškia „Namai ir bažnyčia“. Taip apibūdinamas žmogaus gyvenimo etapas arba stilius, kai niekam kitam nelieka laiko. O Stefano, juokaudamas apie žodyno rengimo laikotarpį, šį posakį papildo: „Casa, università e chiesa“ – namai, universitetas ir bažnyčia užėmė jo laiką.
Kiekviename darbe yra toks atspirties taškas, kurį Stefano M. Lanza vadina „pakantos tašku“. Iki jo žmogus jaučiasi pakylėtas, o vėliau ima galvoti: arba nepavyks ir bus veltui sugaištas laikas, arba iš principo privalu baigti darbą iki galo. Tad 2003 metais žodynas vis dėlto išvydo dienos šviesą ir, kaip jo pratarmėje rašė Pizos universiteto Baltų filologijos katedros vedėjas prof. Pietro U. Dini, veikalas užpildė ilgai žiojėjusią spragą Lietuvos ir Italijos kultūrinių ryšių istorijoje.

Pranokome italus
„Pabaigęs pirmąjį žodyną jaučiausi atlikęs Sizifo darbą, bet giliai širdyje žinojau, kad tai nėra visas komplektas, reikia antros dalies, tai yra italų–lietuvių kalbų žodyno“, – prisimena dėstytojas.
Ši mintis jį tiesiog apsėdo, todėl nieko nuostabaus, kad jau po septynerių metų knygynuose buvo galima įsigyti abu Stefano M. Lanzos sudarytus žodynus.
Tiesa, leidinio apimtis padidėjo, nusprendus įtraukti oficialiojoje bendrinėje kalboje nevartotinus žodžius, pavyzdžiui, prikolas ar chebra. Prie kiekvieno tokio žodžio nurodoma, kad jis neteiktinas bendrinei kalbai. Tačiau filologijos daktaras įsitikinęs: „Negalima trikdyti to, kas natūraliai formuojasi, šis principas turi būti taikomas ir kalboje.“
Tiesa, Stefano M. Lanzos žodyne nerasite tokių žodžių kaip „dūzgės“, „delninukė“ ar „asmenukė“, nes jie – naujadarai, lietuvių lūpose pradėję skambėti neseniai. Dėstytojas mano, kad ne tik gražu, bet ir privalu saugoti savo kalbą, tad jei pavyksta sukurti naujadarą, kuris visiškai atitinka svetimybės reikšmę, reikia suteikti jam pirmenybę.
„Italai seniai pralaimėjo šį mūšį, – konstatuoja faktą Stefano M. Lanza, – naujadarai mūsų kalboje beveik nesudarinėjami. Netgi nėra tokių institucijų, kurios būtų atsakingos už naujų žodžių kūrimą. Kitaip tariant, italų kalboje – palaida bala.“

Nepritaria madingai naujovei
Stefano M. Lanza Lietuvoje dėstytojauja nuo 1999-ųjų ir lietuvių kalbos taisykles neretai žino geriau už pačius lietuvius, tačiau tam tikri žodžiai jam atrodo keisti ir nepaaiškinami. Kategoriška jo nuomonė apie pastaruoju metu madingas sutrumpintas ištekėjusių moterų pavardes.
„Tai prieštarauja lietuvių kalbos dėsniams, – argumentuotai aiškina Stefano M. Lanza. – Galūnė -ienė yra gramatinis žymuo, simbolizuojantis moters brandą, pabrėžiantis faktą, kad ji sukūrė šeimą ir įgavo naują socialinį statusą. Moteris pasirinko savo vyrą, o vyras yra šventai įsipareigojęs tai vienintelei moteriai. Gražu, net romantiška. Kad anksčiau žmonės sugalvojo šį išskirties bruožą, tai lietuvių kultūrinis elementas, identiteto dalis, tautos tradicija. O kas bus, jei ir vyrai užsimanys parodyti, kad jie yra vedę? Gal tam tikslui irgi pradėsime vartoti priesagą, pavyzdžiui, Kazlauskienis, Mačiulienas? Argi ne absurdiškai skamba?“
Puikiai lietuvių kalbos niuansus išmanantis mokslininkas pabrėžia, jog kalbos atžvilgiu dėl tokių naujovių atsiranda sumaišties, nes sutrumpinus pavardes gaunami keisti dvigarsiai, kurie iki šiol būdavo labai reti arba jų visiškai nepasitaikydavo. Vienas iš pavyzdžių gali būti pavardė „Rinkevičienė“, ją sutrumpinus lieka tik „Rinkevičė“. „Dvigarsis čė yra tikrų tikriausia svetimybė lietuvių kalboje!“ – savo nuomonę pagrindžia pašnekovas.

Žmona – žemaitė
Bolonijos, seniausią Europos, universitetą baigęs Stefano kalba anglų ir prancūzų kalbomis, turi lotynų kalbos magistro, lietuvių filologijos daktaro laipsnį, yra tarptautinės italų kultūros asocia­cijos „Dante Alighieri“ komiteto pirmininkas ir, žinoma, savo gimtosios italų kalbos puoselėtojas.
Kalbinis gyvenimas Lanzų šeimoje taip pat įvairus. Stefano žmona Vitalija – tikrų tikriausia žemaitė, nors dažnai ir nekalba tarmiškai. Šeimoje auga du mažyliai – Adriano ir Laura, todėl namuose paprastai skamba lietuviški garsai, nors, kaip prasitaria pašnekovas, dvynukus stengiasi supažindinti ir su vienu kitu itališku žodžiu.
„Mėgstu pasižymėti, kada ir kokį naują žodį pradėjo vartoti mano vaikai, ypač dabar, kai jie gyvena tarp trijų kalbų: anglų, italų ir lietuvių, – pasakoja Stefano. – Man be galo įdomu, kodėl kartais viename sakinyje jie pradeda maišyti kelias kalbas, pavyzdžiui, sako: „Čia yra daug bunnies“ (angl. bunnies – triušiai) arba „My kojytė is broken“ (angl. – mano kojytė yra sužeista).“

Kalbinis triukas
Italas didžiuodamasis pasakoja, kad per visus šešiolika metų Lietuvoje niekada nelankė jokių kalbos kursų. „Ruošdamasis važiuoti taksi arba apsipirkti parduotuvėje išmokdavau tam tikrus sakinius, kurie turėdavo padėti bendrauti su lietuviais. Kai nebūdavau tikras dėl žodžio galūnės, pasitelkdavau triuką – sakydavau žodį be jos. Pardavėja vietoj normalaus sakinio „Norėčiau dešrelių“ išgirsdavo greitai ištariamą žodžių kratinį „norėčdešrel“, – su šypsena veide Stefano pasakoja apie pirmuosius savo braidžiojimus po lietuvių kalbos vingrybes. – Tiesa, mano studentai, mokydamiesi italų kalbos, kai nėra įsitikinę dėl galūnių, irgi taip daro.“
Ar yra nors viena neišmokta lietuvių kalbos taisyklė? „Iki šiol buvau įsitikinęs, kad jau pasiekiau tam tikrą šios šalies valstybinės kalbos lygį ir ją moku neblogai. Bet štai netikėtai laisvomis poilsio minutėmis ėmiau žaisti stalo tenisą ir supratau, kad vis dar turiu spragų! – juokiasi pašnekovas. – Neseniai internetu atsisiunčiau lietuvišką stalo teniso žodyną. Ir tai tik viena sritis, ar galite pagalvoti, kiek per gyvenimą jų dar gali išlįsti…“

„Čia ir mano namai“
Sakoma, kad įprastai žmogus kasdienėje kalboje vartoja vos 300 žodžių, nors lietuvių kalbos žodyną sudaro apie 150 tūkst. skirtingų žodžių. Dėstytojas pastebi, jog studentai – ne išimtis, jų žodynas skurdokas.
„Galima tik pasiguosti, kad Italijoje situacija tokia pati, – sako Stefano. – Šiuolaikiniai studentai iš tiesų vis prasčiau moka kalbas, nesvarbu, ar tai būtų gimtoji, ar užsienio. Kita vertus, galima suvokti, jog prie šių tendencijų smarkiai prisidėjo išmanieji telefonai ir kitos naujausios technologijos.“
Italas puikiai pamena laikus, kai pats buvo studentas ir prisijungti prie interneto galėdavo vos 15 minučių per dieną. Tai būdavo iš anksto nustatytas limitas, už kurį kiekvieną kartą dar tekdavo sumokėti. Tačiau tų laikų situacijoje jis mato ir pliusų: „Išnaudojęs tas penkiolika minučių, per kitą dienos dalį nuveikdavau daugybę darbų: spėdavau ir pasportuoti, ir knygą paskaityti, ir valgyti pasigaminti, gyvenimas iš tiesų buvo daug aktyvesnis.“
Per pokalbį suskamba pašnekovo telefonas, o padėjęs ragelį Stefano M. Lanza sako, kad skambino labai malonus žmogus. Ar Lietuvoje daug tokių sutiko? Į klausimą atsako nedvejodamas: „Kol bendravimas paviršutiniškas, visi dažniausiai yra malonūs. Vienoje moksleiviams skirtoje knygoje, kurioje pristatomos naujos Europos Sąjungos narės, pasirinktas tik vienas personažas – gražuolė lietuvaitė. Ji sako, kad mokosi italų kalbos, nes nori tapti modeliu. Šis faktas džiugina: man svarbu, kad Lietuvą žmonės pažintų kaip malonią ir šiltą šalį, juk vis dėlto čia ir mano namai.“

Indrė Levickytė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.