Merginos tarnauja savo noru

Krašto apsaugos savanorių ir profesinės karo tarnybos gretose visą laiką tarnavo moterų, nuo praeitų metų jos savo noru gali tapti ir nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karėmis. Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono II kuopoje jau tris mėnesius kario uniformas vilki penkios merginos. Apie tarnybą pasakoja jaunesnioji eilinė Karolina Vilčinskaitė ir kapitonas Irmantas Genevičius.

Devyniolikmetė Karolina pasirinko tarnybą kariuomenėje baigusi vidurinę mokyklą. Prieš tai ji penkerius metus buvo šaulė, metus – karė savanorė. „Veiksmo buvo per mažai, todėl nusprendžiau pasirinkti nuolatinę tarnybą“, – pasakoja K. Vilčinskaitė.
„Merginos į šauktinių sąrašus nepatenka, jos gali tarnauti tik savo noru. Privalomai šaukiami vien vyrai“, – paaiškina kapitonas I. Genevičius.
Norinčios tarnauti kariuomenėje merginos patenka į kitus sąrašus ir turi pirmumo teisę kaip ir savanoriai vyrai. Tiek pašauktieji tarnauti, tiek tarnybą pasirinkusieji savo noru tampa nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariais. „Liaudiškai jie vadinami šauktiniais, tai senas terminas“, – patikslina kapitonas.
Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono II kuopoje tarnauja 190 vaikinų ir 5 merginos. Jos turi atskirą gyvenamąjį kambarį, bet bendrame koridoriuje kartu su kitais kariais.

Uolesnės nei vaikinai
Merginų statusas toks pat kaip ir vaikinų, visi atlieka tas pačias užduotis. „Kartais mes net daugiau padarome, nes vaikinai linkę patinginiauti“, – šypsosi Karolina. Ji prisimena, kaip neseniai teko kasti apkasus: merginos darbavosi su kastuvais, o iš vyrų du dirbo, dešimt stovėjo. „Pasitaiko visokių situacijų, kartais vaikinai paklausia, ar nereikia padėti. Bijau, kad jeigu iš pradžių kariai galvos, jog panelei reikia pagalbos, tai vėliau sakys, kad ji tik našta, apsunkina užduoties vykdymą“, – mano karė.
Kartu su Karolina būryje tarnauja dar dvi merginos, jos viena kitą palaiko ir neprašo vaikinų pagalbos. „Kaip tik norime parodyti skyriaus vadui, kad nesame silpnos, todėl labai stengiamės“, – tvirtina Karolina.

Ne vaikų darželis
Jaunesnioji eilinė Vilčinskaitė džiaugiasi išgirdusi vado pagyrimą, kad būrys gerai padirbėjo. Kokias užduotis tenka atlikti? „Pratybos dažnai rengiamos miške. Merginos neša apie 20 kilogramų kuprinę, tokią pat kaip vaikinai“, – sako karė.
Irmantas Genevičius patvirtina, kad merginų kuprinių svoris negali būti mažesnis: „Karo lauke visi lygūs. Užduotis turi būti atlikta, nesvarbu, ar būryje yra penkios merginos ir dešimt vaikinų, ar atvirkščiai. Priešas vienodai taikosi šauti tiek į vaikinus, tiek į merginas. Čia ne vaikų darželis. Pačios merginos tai supranta ir nereikalauja sau jokių privilegijų. Jos stengiasi, kad nejaustų diskomforto.“
Inžinerinio bataliono paskirtis – padėti pėstininkams įrengti arba šalinti kliūtis: užminuoti lauką, pastatyti užtvaras ir panašiai. Tarnybos pradžioje kariai išeina bazinį pėstininko kursą – šiuos mokymus baigia visi šauktiniai. Šiuo metu inžinerinio bataliono kariai eina trijų savaičių bazinį inžinierių kursą, mokosi, kaip dėti miną, sprogstamąją medžiagą, įrengti inžinerinę užtvarą, išsikasti apkasus. „Visi kariai turi mokėti atlikti šias užduotis. Jaunesnioji eilinė Vilčinskaitė taip pat. Išimtis gali būti taikoma tik tada, jei karys fiziškai negali atlikti užduoties – susižeidžia ar suserga, tada jį pakeičia kitas“, – sako kapitonas Genevičius.

Išmoko kasti apkasus
Inžinerinio bataliono kariai privalo gerai orientuotis miške, todėl rengiami žygiai, kuriuose mokomasi naudotis žemėlapiais. Per įvairaus pobūdžio karinės taktikos pratybas išmokstama maskuotis ir užmaskuoti šviesos šaltinius, kad nebūtų matomi iš toli. „Miškuose kasame apkasus bet kokiomis oro sąlygomis. Jei žemė įšalusi, naudojame sprogmenis arba mechanines priemones – traktorius ir panašiai. Apkasų gylis – maždaug man iki pečių, dar suformuojamas žemės pylimas. Tai gana sunkus darbas, yra ką veikti. Žinoma, priklauso nuo komandos, jei suderinami veiksmai, pavyksta greičiau“, – pasakoja eilinė Vilčinskaitė.
Karolinai patinka tarnauti inžinerijos batalione, kur savarankiškai turi įveikti kliūtis ir būti parama kitiems kariams. „Mes nesame eiliniai pėstininkai, turime daugiau galvoti atlikdami užduotis, įveikti arba sukurti kliūtį, todėl jaučiame didesnę atsakomybę“, – paaiškina karė.

Grūdina psichologiškai
Jeigu tektų atsidurti realiame kare, Karolina tikina, kad nebijotų. Kapitonas Genevičius pakomentuoja, kad parengtas žmogus gali išgyventi ne tik mūšio lauke, bet ir ištikus stichinei nelaimei. Svarbu ne tik mokėti naudotis ginklu, bet ir užsigrūdinti psichologiškai. Mokydamiesi karo tarnybos, kariai gyvena diskomforto sąlygomis. „Man taip pat teko būti šauktiniu prieš daugiau kaip penkiolika metų, puikiai prisimenu tarnybą. Kritinėje situacijoje gerai parengtas karys nesutriktų ir neklaustų, tai ką dabar daryti. Jis gautų ginklą, užduotį ir ją vykdytų. Žinoma, ne visi vienodai gali suvaldyti savo emocijas, mes esame žmonės. Tie, kurie nemoka susitvardyti, dažniausiai ir nepatenka į karo tarnybą. Žinoma, pasitaiko išimčių, bet jos greitai paaiškėja, nes šauktinius tikrina psichologai ir psichiatrai. Dalinyje nuolat dirba psichologas“, – pasakoja kapitonas Genevičius.
K. Vilčinskaitė tvirtina, kad jai tarnybos pradžioje neteko įveikti adaptacinio periodo. Tarnybai ji grūdinosi savanorių pajėgose, žinojo, kad gali išgirsti griežtesnį toną, buvo pasirengusi fiziniam krūviui, nusiteikusi, kad daug laiko teks praleisti lauke bet kokiu oru.

Laikosi griežto režimo
Nuolatinės tarnybos kariai keliasi 6 valandą ryto. Pasigirdus budėtojo komandai „Kuopa keltis!“, visi privalo po dešimties minučių išsirikiuoti rytinei mankštai lauke. Karolinai pirmąsias savaites atrodė, kad iš lovos reikia šokti žaibiškai, bet dabar dešimt minučių – pakankamas laikas dar ir lovoje minutę pagulėti, ir iš džiovyklos batus atsinešti.
Po rytinio patikrinimo kariai pusę valandos sportuoja: bėga krosą, mankštinasi. Grįžę persirengia, susitvarko lovas ir 7 valandą eina pusryčiauti. Nuo 8 iki 12 valandos vyksta pratybos. Paskui pietūs ir vėl pratybos. 18–19 valandą vakarienė ir laisvas laikas iki vakarinio patikrinimo, vėliavos nuleidimo. 22 valandą duodama komanda „Kuopa miega“. Bendrame poilsio kambaryje yra televizorius, kompiuteris. Savo kambariuose kompiuterį turėti draudžiama, bet galima naudotis mobiliaisiais telefonais. Nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio vakaro kariai gali važiuoti namo, išeiti į miestą.

Pasitrumpino plaukus
Karolina tvirtina, kad kariuomenėje maistas skanus, porcijos didelės, apskaičiuotos pagal vidutinį kūno svorį ir fizinį krūvį. „Panelėms kartais per sunku įveikti visą porciją. Aš dažniausiai atsisakau sriubos, nebent būna mėgstama burokėlių. Jei suvalgau visą porciją, po pietų sunku net pajudėti. Jei neįveiki, galima palikti lėkštėje. Vakarienei gauname ko nors skanaus – bandelę ar jogurto. Iš automatų galime nusipirkti šokolado, saldainių, kavos“, – pasakoja karė.
Grįžusi namo, Karolina labiausiai nori išsimiegoti, pabendrauti su šeima. Jos draugės irgi pasirinko savanorių tarnybą, todėl susitikusios turi apie ką pasikalbėti. Ir anksčiau Karolina buvo ne iš tų, kurios lakstė po vakarėlius, rūpinosi tik makiažu ar mada. Tapusi kare, ilgų plaukų Karolina neatsisakė, tik šiek tiek pasitrumpino. Tarnyboje šukuosena turi būti tvarkinga, plaukai surišti į kuodą. Auskarus ar žiedą galima nešioti, bet yra tam tikri reikalavimai dėl jų formos, kad būtų užtikrintas kario saugumas.

Žygiai žavi ne visus
Žygiai bet kokiu oru į mišką patinka tikrai ne visiems. K. Vilčinskaitė prisimena pokalbį su pusbroliu: jis tikino, kad žiemą, kai šalta ir drėgna, jokiu būdu nesutiktų eiti į mišką.
„Teko vykti į dviejų dienų žygį miške ir lyjant, ir sningant. Vyko orientacinės pratybos, naktį temiegojome kelias valandas, – pasakoja karė. – Dieną nuo lietaus apsigaubėme palapinsiaustėmis, nakčiai iš jos pasidarai pastogę. Ant žemės pasitiesi kilimėlį ir miegmaišį. Tokiai nakvynei reikia ne tik užsigrūdinti, bet ir psichologiškai pasiruošti. Negali prisikrauti daug šiltų drabužių, nes kuprinė turi sverti kuo mažiau. Jaunimas dabar užsisėdėjęs, neturi tokios patirties.“
Galbūt dar gajus ir senas tarybinės armijos stereotipas, kad kariai neišvengdavo žeminimo. Dabartinėje Lietuvos kariuomenėje atmosfera labai tolerantiška, tvirtina Karolina.

Kurti geresnę ateitį
Kapitonas nežino faktų apie karo prievolės vengiančius vaikinus. Didesnę dalį tarnaujančių karių sudaro savanoriai. „Žaviuosi jaunąja karta, šie žmonės gimė laisvoje Lietuvoje ir nusprendė kurti gerovę savo valstybėje. O, norint sukurti gerovę, reikia užsitikrinti saugumą. Mes esame nedidelė valstybė, profesionalių karių pajėgų neužtenka, nes šiuo metu iškilo karo grėsmė. Mums visiems reikia vieningai mobilizuotis, turime parodyti pilietinę valią kaip Baltijos kelyje ir per Sausio 13-osios įvykius, – įsitikinęs I. Genevičius. – Jei yra tokių, kurie vengia karo tarnybos, tai jiems svarbus tik savo kiemas ir gražus automobilis, apie ateitį jie nemąsto.“
Pasak kapitono, nepriklausomoje Lietuvoje gimusių vaikų mąstymas yra kitoks, kuo toliau, tuo labiau suvokiame, kad esame bendruomenė. Kaip parodė pirmieji šaukimai į kariuomenę, yra daug patriotiškai nusiteikusių jaunų žmonių, kurie teisingai supranta savo misiją. Tai rodo, kad pas mus formuojasi pilietinė visuomenė, stipri vidurinė klasė, kuri leis susilyginti su stipriomis Vakarų Europos valstybėmis.

Tėvai didžiuojasi dukra
K. Vilčinskaitė jau ištarnavo trečdalį laiko, spėjo susibičiuliauti su kitomis karėmis. Bus gaila išsiskirti.
Karolina savaitgaliais dažnai važiuoja namo į Uteną. „Kai einu gatve su uniforma, atkreipiu vaikų dėmesį. O kai dar pamato, kad mergina, girdžiu, kaip šnibždasi už nugaros“, – juokiasi karė.
Karolinos mama jau apsiprato su mintimi, kad dukrai patinka būti kare. Tai, kad ji pasirinko nuolatinę tarnybą, sužinojo iš reportažo per televiziją apie pirmosiomis savanorėmis tapusias merginas. Pamačiusi dukros draugę, mama suprato, kad ir Karolina prisijungė. „Iš tiesų, šeima mane palaiko – mama, tėtis, brolis ir močiutė labai didžiuojasi. Penkiolikmetis brolis jau tapo šauliu. Jis manęs klausinėja apie tarnybą ir svajoja apie tokią savo ateitį“, – pasakoja Karolina.
Po tarnybos K. Vilčinskaitė planuoja mokytis ikimokyklinio ugdymo kolegijoje, galbūt siekti ir aukštesnio karinio laipsnio, Lietuvos karo akademijoje baigti jaunesniųjų karininkų kursus.

Mano kartos užduotis –  išsaugoti laisvę

Skirmantė Javaitytė,
žurnalistė,
Lietuvos žurnalistų draugijos Kauno skyriaus pirmininkė

Praėjusį pavasarį aplink vis daugėjo draugų, pažįstamų, kurie pasirinko profesionalaus kario kelią ar tapo kariais savanoriais. Visi jie teigė, kad kario tarnyba nelengva, nuolat tenka išbandyti savo galimybių ribas. Tai intrigavo, norėjau pasitikrinti save, bet kertinis motyvas buvo prieš tai gyvenusių kartų pavyzdys, ypač partizanų.
Tarnaudama Krašto apsaugos savanorių pajėgose, atiduodu pagarbą visiems kovojusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Savaitgaliais, kai daugelis ilsisi, aš mokausi ginti šalį, t. y. darau viską, kad ne tik aš, bet ir mano šeima, artimieji, mano gimtinė būtume saugesni. Mano kartos užduotis – išsaugoti laisvę.
Pirmus iššūkius teko įveikti dar besimokant baziniame kario savanorio įgūdžių kurse Rukloje praeitų metų birželį. Kasdien turėjome daugybę paskaitų, mokymų, pratybų, tarp jų ir žygių į poligoną su pilna ekipuote – daugiau kaip 35 kg reikmenų (kuprinė, šautuvas ir kt.), atrodė neįtikėtinai sunku. Reikėjo ne tik žaibiškai priprasti prie naujos tvarkos, mikliai vykdyti nurodymus, viską atlikti minučių tikslumu ir pamiršti, kas esi civiliniame gyvenime – visi buvome lygūs.
Sunkiausia buvo fiziškai, bet pavargdavau ir dvasiškai. Ilgainiui, kaip ir daugelį, pradėjo kamuoti egzistenciniai klausimai, galvodavau: „Na, ką aš čia veikiu? Kokia to prasmė?!“ Būdavo ir sunkių akimirkų, kai iš nuovargio kojų nepavilkdavau, traukdavo prie žemės, pykindavo nuo karščio, o dar pusė dienos priešaky poligone. Bet užsibrėžiau, kad ir kas nutiktų, nesusirgti ir mokymus sėkmingai baigti – tikslą įvykdžiau.
Esu vegetarė, specialaus meniu nebuvo, teko mėsą ir žuvį mainyti į kolegų daržoves, tad kartkartėmis pakamuodavo silpnumas. Tačiau, vertinant visumą, tai tik niuansas.
Tarnybai reikia ne tik noro, užsispyrimo, atsakomybės, svarbu ir šeimos, artimųjų palaikymas. Tiesa, jo sulaukiau ne iš visų artimųjų, kai kas net prieštaravo, yra iki šiol nesuprantančių mano pasirinkimo. Požiūris, ką tu, moteris, gali veikti kariuomenėje, mane kaskart nemaloniai nustebina. Jei taip stereotipiškai mąstome, vadinasi, dar nesame laisvi, dar neišsivadavome iš savo kompleksų, dar neišmokome gerbti žmogaus teisių. Džiaugiuosi, kad ten, kur tarnauju – Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės 203-ioje kuopoje – vyrauja demokratiška, pagarbi atmosfera.
Praeitą vasarą mokymai truko tris savaites, šiemet sausį keturis savaitgalius praleidau tarnyboje, vasarį pratybos truks 7 dienas. Pratybose mokomės gerai orientuotis vietovėje, kovoti bet kokiomis sąlygomis, naudotis ginklais, įvairiomis ryšio priemonėmis, susipažįstame su inžinerijos, medicinos, rikiuotės, krašto apsaugos sistemos statutu. Pradėjau mokytis šaulio gelbėtojo specialybės.
Manau, kiekvienas pilietis turėtų įgyti bent minimalius karinius įgūdžius. Reikia keisti jaunimo požiūrį į valstybę, kad į kariuomenę ateitų patys. Kas mus apgins, jei visi atsisakys? Paaiškėjus, kad mano vaikinas vengtų tarnybos, labai greitai pasuktume skirtingais keliais, nes mūsų vertybės kitokios. Jei keli sau aukštus tikslus, turi žinoti bei vykdyti savo pareigas.
Kariuomenėje tikrai nėra ko bijoti: čia sutvirtėjama fiziškai, įgyjama svarbių karinių žinių ir subrandinama asmenybė. Kviečiu tarnybą atsakingai išbandyti ir vaikinus, ir merginas. Kai tik žengsite žingsnį už savo komforto zonos ribų – atrasite tikrąjį aš ir tapsite laimingesni.

Ką tu gali duoti Lietuvai?

Agnė Bilotaitė,
LR Seimo narė

Patirti, ką reiškia būti Lietuvos kariuomenėje, man buvo tarsi savaime suprantamas dalykas. Norėjau parodyti pavyzdį, kad ne tik vyrai, bet ir Lietuvos moterys yra pajėgios ginti mūsų šalį. Nuo mažumės gyvenu sportiškai, aktyviai, todėl gavusi kvietimą prisijungti prie Lietuvos televizijos projekto „Tikri vyrai“ nedvejojau. Dviem savaitėms įprastą gyvenimą iškeičiau į karinę tarnybą Ruklos poligone. Dabar tikrai galiu teigti, kad patirtis kariuomenėje fiziškai ir psichologiškai ugdo asmenybę, skatina ištikimybę, įsipareigojimą ir pasiaukojimą, padeda suvokti, kas yra Lietuva ir kodėl visi turime būti pasiruošę dėl jos aukotis. Neabejoju, kad daugelis jaunuolių iš karo tarnybos grįžta labiau mylėdami Lietuvą.
Vienas didžiausių iššūkių man buvo įveikti aukščio baimę. Nusileidimas nuo penkių aukštų pastato su virve – man itin didelis išbandymas. Rukloje mokėmės įvairiausių kitų kariams įprastų kasdienių užduočių: vairuoti šarvuotį, naudotis ginklais, kovinės savigynos, sprogmenų gamybos. Buvo įdomu sužinoti, išbandyti ir prisiliesti prie karinio gyvenimo subtilybių, nors teko įveikti tiek fizinių, tiek psichologinių iššūkių.
Ši patirtis sustiprino pagarbą ir pasitikėjimą Lietuvos kariuomene. Įsitikinau, kad čia dirba patriotai, degantys meile Lietuvai. Jie ne tik išmokė praktinių įgūdžių, bet ir suteikė tvirtybės. Mėlynės užgyja, daug svarbiau, kas lieka viduje. Disciplina ir tvarka labai naudingos kiekvienam. Kariuomenė stiprina tiek fiziškai, tiek psichologiškai, skatina mąstyti, ką gali duoti savo valstybei.
Privalomoji karo tarnyba buvo sugrąžinta staigiai ir netikėtai. Mūsų jaunuoliai pastaruosius metus augo tam nesiruošdami, tad daug ir kartais pagrįstai dėl jos skundžiamasi. Tačiau tai būtinas ir neatidėliotinas sprendimas, Lietuva tikrai neturi dėl jo teisintis. Galimybė, kad būsime mobilizuoti ir reikės tarnauti kariuomenėje, visada egzistavo, tiesiog daugelis ją pamiršome. Nebuvo itin keista, kai paaiškėjus šaukimo loterijos rezultatams socialinius tinklus ir portalų redakcijas užtvindė pašauktųjų dejonės. Toks požiūris tik liudija, kad daugybė jaunų žmonių net nesusimąsto, kad valstybė turi būti svarbiau už asmeninius interesus. Kita vertus, Lietuva pati užsiaugino kartą, vartotojiškai žiūrinčią į valstybę. Sovietinė mokykla neugdė patriotizmo, bet jis paslapčia buvo saugomas tėvų ir senelių namuose.
Drąsos ir valios savyje surasti galėtų ne tik jaunimas, bet ir politikai. Karo tarnyba neturėtų būti tik kelerių metų eksperimentas. Nėra jokio reikalo vėl blaškyti visuomenę, kurti niekuo nepagrįstus lūkesčius, kad tarnauti kariuomenėje nebereikės. Mano nuomone, šauktinių kariuomenę reikia grąžinti ne penkeriems metams, o visam laikui ir jaunuoliai į ją turėtų būti kviečiami vos baigę vidurinę mokyklą. Tikiu, kad dar atrasime politinės valios tai padaryti.

Rita Šemelytė 

Laimučio Brundzos ir Jono Danielevičiaus nuotraukos

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.