„Mis ūkininkaitė“ – unikalus renginys, drebinęs Lietuvą

„Mis ūkininkaitės 2010“ finale dalyvavo 12 merginų nuo 19 iki 31 metų, atrinktų iš 85 kandidačių, panorusių dalyvauti konkurse.

2007-aisiais pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje įvyko „Ūkininko patarėjo“ patentuoti „Mis ūkininkaitės“ rinkimai. Po trejų metų, 2010-aisiais, buvo organizuotas antrasis konkursas analogų neturinčiam titului gauti. Šiandien prisimename, kaip tuomet viskas vyko, ko buvo siekta ir ko pasiekta, bei domimės, kaip dabar gyvena viena iš konkurso nugalėtojų.

Pirmasis, bet tapęs išskirtiniu
„Būna, kad nori padaryti gerai, o išeina – kaip visada. Mes norėjome padaryti gerai, o padarėme dar geriau“, – taip šiandien unikalius „Ūkininko patarėjo“ renginius, „Mis ūkininkaitės“ rinkimus vertina viena jo organizatorių „Ūkininko patarėjo“ Reklamos skyriaus vedėja Vilma Sebeikaitė.
„Ūkininko patarėjas“ 2007-ųjų gruodį rašė: „Į Lietuvos istorijos metraštį šių metų gruodžio pirmoji bus įrašyta kaip ypatinga diena. Ji liudys, kad XXI amžiaus pradžioje mūsų šalies kaime gyveno darbštūs, šviesūs, puikius vaikus į gyvenimą išleidžiantys žmonės, o dabartinės lietuvaitės merginos savo grakštumu, grožiu ir sumanumu tikrai nenusiteikusios nusileisti liaudies dainose apdainuotosioms.“
Tuomet konkurso sėkme daug kas abejojo, nes neva kaimas yra ištuštėjęs, jame gyvena vien senyvi žmonės. Tad ūkininkaitėms teko ne tik varžytis dėl karūnos, bet ir reprezentuoti sodžių plačiąja prasme.
Visą renginį nuo „a iki z“ organizavo patys „Ūkininko patarėjo“ redakcijos darbuotojai.  Viskas buvo nauja. „Patys buvome choreografai, patys kūrėme scenarijų, patys mokėme mergaites vaikščioti ir lašus nervams raminti joms nešiojome. Ieškojome prizų, gėlėmis puošėme sceną, žodžiu, darėme viską, ko reikėjo. Dabar smagu prisiminti, tada buvo daug streso“, – šiandien prisimena V. Sebeikaitė.
Rezultatas pranoko net organizatorių lūkesčius. Konkursas tapo išskirtiniu reiškiniu visoje Lietuvoje.

Į rinkimų finalus susirinko šaunios, įdomios mergaitės: grojančios, šokančios, dainuojančios ir turinčios įvairiausių kitų talentų.

Grožis netrukdo darbui, darbas – grožiui
Norą dalyvauti pirmajame konkurse pareiškė 154 merginos. „Pagrindinis kriterijus, kurį turėjo atitikti merginos – pretendentės tėvai turi būti ūkininkai“, – šiandien prisimena „Ūkininko patarėjo“ direktoriaus pavaduotojas Rolandas Adomavičius. Atsiųstos visų kandidačių nuotraukos buvo spausdinamos laikraščio numeriuose, sukurtas specialus puslapis internete. „Prasidėjus balsavimui į jį netgi buvo laužiamasi, kad falsifikuotų rezultatus. Tad 12 finalisčių buvo išrinktos pagal slapto balsavimo SMS žinutėmis rezultatus“, – pasakoja R. Adomavičius.
Finale iš dvylikos ūkininkaičių renkant tris nugalėtojas pagrindinis kriterijus buvo vidinis dalyvių žavesys. „Nebuvo tikslo žiūrėti į mergaičių ūgį ar svorį – neieškojome manekenių, niekas nestovėjo nei su liniuote, nei su svarstyklėmis, – šiandien prisimena V. Sebeikaitė. – Dalyvė turėjo būti įdomi, turėti savo talentų. Vertinome, kaip pristato savo ūkį, kaip apie tėvelius kalba.“
Todėl į komisiją nesinorėjo kviesti pramogų verslo atstovų, kad nebūtų tyčiojamasi iš mergaičių. „Išskirtinis dalykas, kad abiejuose konkursuose vertinimo komisijų darbe dalyvavo ne „įžymybės“, o rėmėjai, firmų, kurios prisidėjo rengiant konkursus, atstovai“, – pasakoja direktoriaus pavaduotojas R. Adomavičius.
V. Sebeikaitė iki šiol prisimena, kad susirinko šaunios mergaitės, įdomios ir talentingos, grojančios ir dainuojančios, šokančios ir deklamuojančios. Visos teigė užaugusios dirbdamos ūkyje ir talkinančios jame. Tad komisijai teko itin sunkus uždavinys išrinkti tik tris iš dvylikos. „Gražu buvo žiūrėti į respektabilius vyrus, kai jiems reikėjo apsispręsti – ir viena graži, ir kita protinga, viena patinka, ir kita nieko“, – šypsosi Vilma.
Tąkart nugalėtojos karūna pasipuošė Raseinių rajono Algimantų kaimo gyventoja 19-metė Lietuvos veterinarijos akademijos studentė Eglė Žilytė. Vicemisėmis tapo Dovilė Bagočiūtė iš Kelmės rajono Lykšilio kaimo ir Ieva Gervinskaitė iš Skuodo rajono Daukšių kaimo. Ieva pelnė ir „Mis publika“ titulą. „Ievutė Gervinskaitė vėliau tapo „Mis Lietuva“. Labai miela, šilta mergaitė, gražiai bend­raujanti, grojanti akordeonu, – džiaugiasi V. Sebeikaitė. – Ir apskritai nebuvo merginų, kurios būtų įnoringos. Visos labai šiltos, tarpusavyje susidraugavo ir toliau bendrauja.“
Konkursas parodė, kad grožis darbui netrukdo, ir atvirkščiai. Kaip tada rašė „Ūkininko patarėjas“: „Merginos ilgais nagučiais, bet traktorių vairuoja, karves melžia, daržus ravi, pietus verda. Švyti visų sričių talentais.“

Antrajame konkurse padėjo pirmojo patirtis
Praėjus trejiems metams po to, kai buvo karūnuota pirmoji „Mis ūkininkaitė“, 2010-aisiais „Ūkininko patarėjas“ paskelbė antruosius dailiausios ūkininkaitės rinkimus. Juose dalyvavo 85 merginos, finale, kaip ir pirmąjį kartą, liko 12.
„Organizuodami pirmąjį konkursą nė įsivaizduoti negalėjome, kiek visko teks nuveikti. Rengiant antrąjį jau turėjome patirties, buvo aiškiau, ką ir kaip daryti. Drąsesnės buvo ir mergaitės, nes jau žinojo iš kitų, kad viskas vyksta gražiai“, – pasakoja V. Sebeikaitė.
Ji prisimena, kad dėl pirmojo konkurso buvo didelis ažiotažas: suvažiavo daugybė žurnalistų, televizijos, visiems buvo įdomu. „Gal tikėjosi skandalų, bet jų nebuvo, viskas ramu ir gražu, tad į antrąjį konkursą jau kitaip buvo žiūrima. Nors renginio mastas buvo daug didesnis, bet dėmesio iš šalies buvo mažiau. Bet pats renginys buvo įspūdingas – vyko Karpynės naujoje arenoje. Pirmasis, buvo buitiškesnis, bet labai šiltas“, – sako Vilma.
Antruosiuose rinkimuose nugalėjo lituanistė Akvilė Kaminskaitė iš Tirkšlių kaimo, Batniavos sen., Kauno rajono. Pirmąja vicemis tapo veterinarijos studentė Neringa Anusevičiūtė iš Šeimyniškių kaimo, Girkalnio sen., Raseinių r., antrąja – tuomečio Žemės ūkio universiteto magistrė Danguolė Ragažinskaitė iš Panevėžio rajono Berčiūnų kaimo.

2010 m. „Mis ūkininkaitės“ konkurso nugalėtojos Danguolė Ragažinskaitė, Akvilė Kaminskaitė ir Neringa Anusevičiūtė pjaustė tortą kartu su „Ūkininko patarėjo“ vyriausiuoju redaktoriumi Vyteniu Neverdausku – šios „pasiutusios“ idėjos sumanytoju.

Mergaitės iš ūkių jautėsi karalienėmis
Nugalėtoja Akvilė Kaminskaitė iš visų išsiskyrė kovotojos dvasia, daugelį pavergė kuklumu ir nuoširdumu. Ji tuomet sakė, kad dalyvauja norėdama parodyti, kiek daug kaime likę lietuviškumo – tradicijų ir nuoširdaus bendravimo. „Norėjau pagerbti lietuvišką kaimą, jo žmones ir pirmiausia savo tėvus. Atskleisti kaimo žmonių kuklumą, nuoširdumą, atvirą bendravimą. Kaime gyvos tokios vertybės kaip pagarba senatvei ir gyvybei. Ūkininko gyvenimas prasmingas – jo užaugintą duoną valgo visi, –„ŪP“ tada sakė mergina. – Širdis linksta į kaimą – tvirtai galiu pasakyti – gyvensiu ir dirbsiu sodžiuje – esu patriotė iki kaulų smegenų. Manau, gyvendama kaime galėsiu suderinti ūkininkės ir lietuvių kalbos mokytojos profesijas.“
„Ūkininko patarėjas“ pasidomėjo, kaip šiandien gyvena mergina, ar išsipildė jos svajonės? „ Nemečiau savo pašaukimo. Viskas įvyko kaip planavau, bet kiek kita linkme. Dirbu mokytoja Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje, nes mano sužadėtinis čia turi verslą. Nusipirkome čia būstą, tad važinėjame tarp Kauno ir Vilniaus. Man labai pasisekė, kad mano gyvenimo partneris, nors yra verslo žmogus, labai myli kaimą ir gerbia sodiečius. Dar nemačiau, kad kas taip mylėtų gyvulius ir taip gražiai su jais bendrautų. Mūsų karvių vardus jis geriau žino negu aš“, – šiandieniais savo gyvenimo džiaugsmais dalijasi Akvilė. – Važinėjame į ūkį iš Vilniaus, kartais ir po darbų, jei reikia – tas 100 kilometrų ir valanda kelio tarp Vilniaus ir Kauno nėra daug. Protas, darbas ir vyras – Vilniuje, o širdis vis dėlto yra kaime. Žmogų gali išvežti iš kaimo, bet kaimo iš jo – ne“, – sako Akvilė.
Tada, 2010-aisiais, mergina buvo prasitarusi ir apie svajonę turėti arklių fermą. „Taip, ateityje labai noriu auginti arkliukų, gal nedaug, bet užsiimti gydomąja veikla su autizmu sergančiais vaikais. Noriu ir su vaikais dirbti, ir kaime gyventi, čia būtų labai puikus variantas. Nežadame Vilniuje apsistoti – kokį dešimtmetį padirbsime, užsidirbsime pinigų ir grįšime į kaimą. Aš mokiausi tam, kad dirbčiau savo mėgstamą darbą, kuris susijęs ir su žemės ūkiu. Juk vis dėlto mūsų, lietuvių, tauta yra agrarinės kultūros tauta, net mūsų žodynas tą rodo.“
Akvilė tvirtina, kad jos prisiminimai apie renginį – patys gražiausi, tai buvo neeilinis įvykis, kai buvo parodyta pagarba, dėmesys kaimo žmogui. „Manau, labai reikalingi tokie renginiai. Tai leido mums, mergaitėms, dirbančioms ūkyje, pasijausti ypatingoms, kaip karalienėms“, – turbūt ne savo vienos, bet ir kitų dalyvavusiųjų mintis išsako Akvilė.

ukininkaite4 ukininkaite2 ukininkaite mis

Dalia URBONIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.