Neringa Čereškevičienė: „Man pavyko pabėgti nuo rutinos“

Prieš kelerius metus su televizija atsisveikinusi autorinės laidos „Tele bim bam“ vedėja, režisierė, kompozitorė ir atlikėja Neringa Čereškevičienė mėgaujasi prabanga niekur neskubėti. Nepraleidžia progos išmėginti tai, ko nebandė, atranda naujų pomėgių. O svarbiausia – pastebi mažus stebuklus, pro kuriuos anksčiau tiesiog prabėgdavo. Kasdien dirbdama su vaikais darželyje, estetinio lavinimo mokyklėlėje Neringa ir pati daug ko išmoksta. Pavyzdžiui, nuoširdžiai džiaugtis. Menininkės balse girdimos padaužiškos gaidelės išduoda, kad nuoboduliu jos gyvenime nė iš tolo nekvepia.

Išmėgino rašymą
Labiausiai Neringą išgarsino daugiau nei du dešimtmečius gyvavusi laida vaikams „Tele bim bam“. Neseniai dvidešimtąjį gimtadienį paminėjo ir to paties pavadinimo estetinio lavinimo mokyklėlė, o jos įsteigtas privatus vaikų darželis veikia jau penkerius metus. Gerbėjų atmintyje dar gyva įspūdinga N. Čereškevičienės ir jos vyro Alfredo sukurta roko opera „Voro vestuvės“. Neužmiršti ir „Tele bim bam“ kolektyvo koncertai su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.
„Kai artėji prie penkiasdešimties, nori nenori susimąstai, kad daug kas jau buvo. Darosi vis sunkiau ką nors naujo atrasti: ir tą jau dariau, ir tą pažįstu, ir tą moku. Jau visos didžiosios scenos užkariautos, bet visi, atrodo, tik ir laukia: na, Čereškevičiene, ką tu dar parodysi?“ – dalijasi mintimis. Naujausias menininkės patyrimas – rašymas. Ką tik įgyvendintas trejus metus brandintas sumanymas, užbaigta pasakų knyga.
Neringa laiminga, kad ir antroje savo gyvenimo pusėje dar randa nepatirtos veiklos. Tai lyg pasitikrinimas, ar moka rašyti, todėl dabar jaučiasi kaip pirmokė. Knyga jau atiduota leidyklai, pirmieji redaktoriaus atsiliepimai labai geri. Ją iliustravo dailininkė Inga Gilė, kurios piešiniai puošia visą „Tele bim bam“ muzikinę ir leidybinę produkciją. „Kalėdoms turėtų pasirodyti šis stebuklėlis. Jo kūrimas buvo darbas širdžiai, to man norėjosi, tai kaupėsi“, – sako autorė.
Pasakos skirtos vaikams, bet ir suaugusieji jas turėtų suprasti, tikina ji. Jos atsirado po vieną, pasakojant ir improvizuojant istorijas jaunėliui sūnui. Vėliau kilo mintis parašyti jų daugiau ir sudėti į knygą. Pasakas vienija tema, atsispindinti pavadinime „O kas gi liko?“. Idėja tokia: kad ir kas atsitiktų, kažkas po to visada lieka. Dažniausiai lieka kas nors gero ir netikėtai mielo, tik reikia tai pastebėti. Daugiau detalių Neringa nenori išduoti. Tegu tai bus staigmena skaitytojams.

Ne platyn, o gilyn
Metų pabaigoje sulauksime ir muzikinių naujienų. Gruodį Vilniaus rotušėje N. Čereškevičienė planuoja rengti kamerinės muzikos koncertus „Pagauk Kalėdas“. Tai bus gyvas muzikavimas tęsiant tradiciją, pradėtą su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Gros specialiai suburta muzikantų grupė, vadovaujama daugumos „Tele bim bam“ dainų aranžuotojo Gintauto Venislovo, dainuos mažieji ir savo muzikinį kelią jau pradėję „Tele bim bam“ atlikėjai.
Kartu Neringa pristatys ir naująją pasakų knygą. Koncertai vyks salėje, kurioje yra tik 300 vietų, o ne 10 tūkstančių kaip „Siemens“ arenoje, kur rodytos „Voro vestuvės“. „Gal atrodys kaip maivymasis, bet aš pavargau nuo masiškumo, man norisi eiti ne platyn, o gilyn, – sako Neringa. – Be to, liko šiokio tokio kartėlio ir po didžiųjų koncertų su orkestru, nes tėvai nelabai žinojo, kur vedasi vaikus. Tikėjosi, kad juose bus galima tiesiog smagiai praleisti laiką, o taip atliekamos muzikos reikėjo labiau klausytis.“
Projekto sumanytoja tikisi, kad šįkart viskas bus kitaip, nes aplinka kamerinė, ir kalėdinis laikotarpis skatina labiau susikaupti, įsiklausyti, viliasi, kad pavyks užmegzti tiesioginį, šiltą muzikinį dialogą ir su tėvais, ir su vaikais. „Viskas turėtų būti labai gražu, šventiška, ypatinga. Jau ruošiamės, greitai repetuosime, pradėjau ir scenarijų rašyti. Gerai, kad pagaliau pasirodė pirmasis šaltukas, lengviau įsijausti į artėjančios žiemos nuotaiką“, – juokiasi.
Kaip ir ankstesniuose muzikiniuose projektuose, jai talkins vyras Alfredas, kompozitorius ir muzikantas. Jis paprastai atsakingas už techninę koncertų dalį – sceną, garso, apšvietimo režisūrą. Žinoma, jiedu pasidalija nuomonėmis ir dėl kūrybinių, muzikinių dalykų. Kartais net pasiginčija. „Jei „Voro vestuves“ kurdami nesusipykome ir neišsiskyrėme, tai jau niekas nebebaisu“, – juokauja menininkė.

Atėjo laikas atsisveikinti
Televizijos etapą ir išėjimą iš jos „Tele bim bam“ kūrėja prisimena be jokio širdies skausmo. Nevertina kaip praradimo, nes tiesiog pajuto, kad taip reikia padaryti. Du dešimtmečiai eteryje yra daug. Tikrai jau viskas buvo pasakyta ir sudėliota. Paskutinius kelerius metus jautė sąžinės priekaištus. Vis pagalvodavo, kad jei kas nors ką nors pasiūlytų, eitų kitur. Kai tokio siūlymo sulaukė, jį priėmė ir pusmetį dirbo TV3 televizijoje.
Tada atsirado naujas kūdikis – „Tele bim bam“ darželis, kuriam išnešioti taip pat prireikė ne vienų metų. Ar nebuvo baisu imtis naujos veiklos? Ne, nes idėja kilo senokai, tik vis nebuvo kada jos įgyvendinti, kas savaitę reikėjo po laidą sukurti. N. Čereškevičienė įsitikinusi, kad amžius – ne kliūtis ieškoti savęs iš naujo, keisti gyvenimą: „Jei tik esi tikras, kad to nori, drąsiai eik pirmyn. Mes išdrįsome, ir lūkesčiai išsipildė su kaupu.“
Šį rudenį pirmoji darželyje užaugusi vaikų grupė išėjo į mokyklą. Jų vietą užėmė dar visai mažučiukai dvimečiai. Juos reikės po truputį užauginti. Per tą laiką susiformavo brandi tėvelių, šeimų bendruomenė. Tai leidžia plėtoti vaikų lavinimo idėjas ne tik populiariose vasarą rengiamose „Tele bim bam“ stovyklose, kuriose dalyvauja ir vaikai, ir tėvai, bet ir visus metus, džiaugiasi darželio šeimininkė.

Vis arčiau gamtos
Paklausta, ko išmoksta iš vaikų, Neringa susimąsto: „Pirmiausia tikrumo. Vaikai moka apsimesti, net ir visai mažiukai, kai jiems to reikia, tačiau darželio aplinkoje jie būna savimi. Vaikams teatro ir muzikos pamokėles, kad geriau susipažintume, žaidžiame įvairius žaidimus ir aš vis dar stebiuosi jų mokėjimu džiaugtis mažais dalykais. Vis galvoju, kaip tą gebėjimą pamatyti stebuklą kasdienybėje išsaugoti bėgant metams.“
Kad ir kokia banali atrodytų ši frazė, ji teisinga, tik mes kažkodėl tai pamirštame, įsitikinusi režisierė ir kompozitorė: „Prabėgame pro šalį, praskubame. Aš – irgi ne išimtis. Kad gyvenimas sulėtėjo, tik į gera, turiu daugiau laiko tuos stebuklus pamatyti. Man pavyko pabėgti nuo rutinos, kurioje gyvenau du dešimtmečius. Dabar galiu sau leisti neskubėti, galiu daryti tai, ką tikrai noriu, ką jaučiu visa širdimi.“
Neringa pastebi, kad vis labiau artėja prie gamtos. Vaikystėje, paaug­lystėje buvo visai toli nuo jos. Gyveno su tėvais Vilniuje, kaip įprasta tais laikais, jie turėjo kolektyvinį sodą. Ten buvo tikrai gražu, paskutinis sklypas prie pušyno, bet tada būti sode atrodė tikra kančia – nėra draugų, tėvai liepia dirbti. Dabar su šeima gyvena sostinės pakraštyje Markučiuose, pro langus matyti senamiestis, tačiau ir gamta visai greta. Kas rytą girdi giedančius gaidžius.
Čia apsigyvenus atsirado ir visai naujų pomėgių. „Pavyzdžiui, su didžiausiu malonumu užsiimu vazonine gėlininkyste, nes žemės plotelis prie namo visai nedidelis. Kiekvieną kartą vis kitaip augalus komponuoti, dėlioti man labai patinka, netgi specialius kursus baigiau“, – pasakoja N. Čereškevičienė.

Nauja patirtis – suaugę vaikai
Kas dar įvyko per tą laiką? Užaugo du vyresnieji vaikai. Tai visiškai nauja patirtis. Vyriausiajai Kotrynai – dvidešimt treji, kaip tik prieš kelias dienas atšventė jos gimtadienį, viduriniam Justui – dvidešimt vieni, o jaunėliui Rapolui greitai bus trylika. Kotryna studijuoja Vilniaus kolegijoje muzikinio teatro aktorystę, dirba muzikos mokytoja „Tele bim bam“ darželyje, daug koncertuoja. Ji tikriausiai iš mamos paveldėjo pedagogo gyslelę, moka prieiti prie vaikų. Nors yra gana griežta, bet teisinga, mažieji ją labai myli.
Justas studijuoja Londone, pasirinko ekonomiką, verslo vadybą ir finansus. Kol kas dar ieško savęs, tai nelengva. Mėgina save išlaikyti, laisvu nuo paskaitų metu dirba. Nors studijų kryptis visai kitokia, jis yra labai kūrybingas, groja gitara, juk daug metų lankė „Ąžuoliuką“. Žinoma, gaila, kad Justas taip toli, jaunėliui jo ypač trūksta, nes brolis jam didelis autoritetas. Dar gerai, kad Kotryna kartu gyvena.
„O mes su vyru džiaugiamės pagranduku Rapolu, kuris išaugo į tikrą kepaliuką, – juokiasi laiminga mama. – Kitoks jis, palyginti su vyresniaisiais, labai artimas su manimi, nors jau paauglys, bambagyslės dar nenusikirpo, pats atviriausias. Vyresnieji pametinukai prieš mus susimokydavo, dangstydavo vienas kitą. Rapolas sportuoja, domisi futbolu, „Ąžuoliuke“ dainuoja ir groja – geriausiai iš visų trijų, gabumų turi daugiausia, šiais metais mokosi puikiai.“

Kvepiantys blynais sekmadieniai
Prieš kelerius metus Neringa pasakojo, kad turėdama daugiau laisvo laiko kasdien šeimai verda pietus. Ar vis dar pavyksta tai padaryti? „Bijojau šito klausimo, – prisipažįsta ji. – Pusfabrikačių tikrai nevartoju, esu sveiko maisto šalininkė, bet gaminu rečiau, dažniau valgome kavinėse, stengiamės rinktis sveikesnius patiekalus. Bendri šeimos pietūs būna savaitgaliais. Turime tradiciją sekmadienio rytais kepti blynus, vos prabudę visi kiša nosis į virtuvę.“
Ši tradicija perimta iš vaikystės namų, kuriuose močiutė visada sekmadieniais kepdavo blynus. Tiesa, ji kepdavo su kiaulės taukais, bet kokie skanūs, traškūs blynai būdavo, Neringa iki šiol prisimena jų skonį. Ji pasakoja, kad kuo toliau, tuo labiau brangina tradicijas, stengiasi jas išlaikyti, ypač Kūčių, Velykų. Susėda visa šeima prie židinio, kalbasi, televizoriaus nežiūri. Tokios akimirkos turi ypatingą reikšmę.
Jau daug metų po Joninių, per Neringos gimtadienį, su linksma draugų kompanija leidžiasi į baidarių žygį. Ir vaikai nuo mažens visada su tėvais keliauja. Kai Justas išvažiavo studijuoti, jam pirmaisiais metais buvo tragedija, kaip čia dabar baidarių žygį praleis. Iš tokių dalykų ir susideda šeimos gyvenimas. Juk kas yra šeima? Tai pirmiausia bendri įvykiai, bendri sąlyčio taškai, bendros tradicijos.
Dviem menininkams po vienu stogu nėra lengva. Kiekvienas su savo ambicijomis, tad nori nenori atsiranda tarpusavio konkuravimas. Tai normalu, tai kūrybos varomoji jėga, tačiau kai visa tai vyksta namuose, o ne biure, durys kai kada būna uždaromos ir garsiau. Alfredui įkvėpimas būtinai ateina vidury nakties, nes jis yra pelėda ir nori būti išklausytas čia ir dabar, o Neringai jau galva linksta, akys limpa. Bet kūrybos dabar sumažėjo, tad ir įtampos mažiau.

Kuria naujus ritualus dviem
Darželyje ir estetinio lavinimo mokyklėlėje Neringa tvarkosi viena, tik įsikurti vyras padėjo, kai reikėjo pritaikyti patalpas ir pan. Dabar padeda samdomi darbuotojai. Tačiau abu dalijasi idėjomis, tariasi, kai reikia priimti svarbius sprendimus, nes tai šeimos verslas. „Jau dvidešimt ketveri metai esame kartu, jau senokai rokeris, gitaristas Alfredas, kuriuo susižavėjau, virto vaikus mylinčiu tėvu ir namų šeimininku“, – šypsosi Neringa.
„Taigi viskas mano gyvenime labai gerai sukrito, dabar reikia tik mokėti tuo džiaugtis. Kai išvažiuoju į užsienį, visada pastebiu, kokie ten pagyvenę žmonės gražūs, pasipuošę, pasitempę, už rankų susikibę vaikšto, eina į kavines, diskutuoja, susitinka su draugais, gyvenimas tiesiog verda. Anksčiau maniau, kas per naivumas, o dabar žaviuosi. Lietuvoje to dar nepamatysi“, – dėsto savo požiūrį.
Ji su Alfredu, vaikams paaugus, taip pat kuria naujus ritualus. Vyrui vis užsimena, kad, kaip rašoma protingose knygose, reikėtų retkarčiais surengti vakarą dviem kokioje nors netikėtoje erdvėje. „Gal tu pagalvok, sakau, ir kartą per mėnesį pakviesk mane kur nors. Bet jam neišeina. Mielai prisijungia, tačiau pakviesti reikia man. Jis labai vertina tokius dalykus, jautriai reaguoja, bet reikia stumtelėti“, – juokiasi.
O galų gale paaiškėja, kad pasidžiaugti vienam kitu nereikia jokių ypatingų sąlygų. Galima puikiai jaustis ryte terasoje dviese geriant kavą ir gėrintis atskridusiu varnėnu, kuris apsigyveno prie namo iškeltame inkilėlyje.
Tokiomis minutėmis Neringa susigriebia galvojanti: ar mes jau senstame, kad tik tiek reikia, kad jaustumėmės laimingi? Bet tas džiaugsmas toks natūralus…

Nušvitimas gali ateiti bet kur
Menininkei svarbu bent kartą per metus pabūti prie jūros ir kalnuose. Šiemet su vyru rugpjūčio pabaigoje Preiloje, mėgstamoje atostogų vietoje, be vaikų praleido keturias ar penkias dienas, ir taip buvo gera mėgautis saulėta rudens sezono pradžia. Žiemą su šeima ir draugais važiuoja į kalnus, nors pati ir neslidinėja. Vis pagalvoja, kad norėtų kalnuose mažytę trobelytę turėti.
Bet ta trobelė turbūt gali būti visur. Svarbiausia – kas dedasi tavo galvoje. Didžiausiu siekiu tampa dvasinė ramybė ir gebėjimas susikalbėti su savimi. Tada gali ir savo miegamajame susisupusi į pledą, susirangiusi krėsle kurti pasakas ir jaustis kaip toje kalnų trobelėje. Neringa sau yra pažadėjusi, kad kai tik atsibos dabartinė veikla, imsis ko nors naujo. Įsteigs lopšelį, o gal pradinę mokyklėlę, parašys knygą suaugusiesiems, tobulai išmoks anglų kalbą, su vyru prie namų sukurs svajonių sodą, taps močiute…
„Sulig rudeniu visada ateina ramybė. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Metų pabaigos artėjimas skatina susimąstyti, man tai pokalbių su savimi metas“, – tikina Neringa.
Ji džiaugiuosi, kad dabar turi tam laiko. „Prisimenu, prieš kelerius metus, Kūčių išvakarėse, patekau į didžiulį kamštį prie prekybos centro. Buvo įtemptas gyvenimo laikotarpis, kiekviena minutė suskaičiuota, nes visos Kalėdos būdavo parduotos, koncertas po koncerto. Ir staiga suprantu, kad čia beviltiškai užstrigau. Pirmiausia ėmiau isteriškai verkti, nes juk nespėsiu į repeticiją. O nusiraminusi pagalvojau: Dievulis davė minutę pabūti vienai, reikia ją išnaudoti. Taip gražiai snigo, ir staiga atėjo nušvitimas. Jį gali pagauti nebūtinai bažnyčioje, ant kalno ar debesyse, ta akimirka visada yra čia, greta, tik pamatyk. Bet turbūt reikia, kad prabėgtų pusė gyvenimo norint tai suprasti“, – baigia pokalbį N. Čereškevičienė.

Giedrė Budvytienė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.