Nuo seklumos – ant bangos

Kelmės rajono Budraičių kaimo bendruomenė žinoma ne tik savame krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Žinia apie ją pradėjo sklisti prieš ketverius metus, kai įkurtas ekologiškų produktų perdirbimo cechelis. Budraitiškių raugti kopūstai su kmynais ir kadagių uogomis, su obuolių sultimis konservuoti burokėliai, uogų tyrės, svarainių sirupas, sūdomi prieskoniniai daržovių mišiniai nesunkiai parduodami didmiesčių turguose ir parduotuvėse. Sėkmę patvirtina ir paskutinė naujiena. Šiemet vienas ceche gaminamas daržovių pagardas pasiekė Londoną ir atvėrė kelius kitai perdirbtai žemės ūkio produkcijai. Žodžiu, viskas paprasta, bet ne prasta.

Pataikė „ant bangos“ Budraičių kaimo bendruomenė, jungianti Kuršių, Tolučių, Kleitiškių, Trainaičių, Pašakarnio ir Skogalio kaimus, ekologiškų produktų perdirbimo cechą pradėjo kurti 2008–2009 metais. Bendruomenės tarybos narės, Tytuvėnų jaunimo mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Virginijos Žurbenkienės žodžiais, eiti nepramintais keliais nebuvo labai sunku. Našta dalytasi su daugeliu greta gyvenusių žmonių. Svarbiausia buvo valdininkams įrodyti, kad užmojai turi perspektyvų. „Įmonės projektą pradėjome rengti 2005 metais, kai žmonės su pasigardžiavimu šveitė skonio stipriklių prikimštus produktus. Ne vienas šaipėsi iš ūkininkų, kurie morkas ravi 3–4 kartus, nors, nupurškus chemikalais, užtektų tik išretinti. Beje, ir retinti daug kas nebesiūlė, tik pirkti vienadaiges chemikalais apdorotas sėklas. Vienas kitas skeptikas lyg Pilypas iš kanapių iššokdavo Kelmės savivaldybėje tvirtindamas, kad mes fantazuojame“, – kalbėjo nuoskaudą dėl tokių kalbų rijusi administratorė. Jos žodžiais, idėja atidaryti mikroįmonę išsirutuliojo bendraujant su ekologinių ūkių savininkais. Prieš aštuonerius metus ekologiški produktai nebuvo paklausūs, todėl smulkieji ekologinių ūkių savininkai neturėjo kur dėti užaugintos produkcijos dėl mažo kiekio. Taip atrasta verslui tinkama niša. Dabar, kai visi atsigręžė į natūralius produktus bei skonius, stebisi, kaip įmonė pataikė „ant bangos“. O kad kurtasi visiškoje „seklumoje“, žino tik patys Budraičių žmonės.

Į stiklainius – metų derlius Veiklos pradžioje penkiolika jaunų ir darbščių moterų išvažiavo į kursus. Daug praktinių žinių jos įgijo Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto vaisių ir daržovių perdirbimo laboratorijoje, vadovaujamoje dr. Prano Viškelio. Čia bendruomenės moterys pagamino pirmąjį gaminį – ekologišką juodųjų serbentų nektarą. Ekologiškus serbentus seminarui dovanojo Tytuvėnų apylinkių seniūnijos ūkininkas Remigijus Milašius. Anot V. Žurbenkienės, tik Budraičiuose gaminamos juodųjų serbentų sultys su minkštimu. Jų paklausa didelė. Lietuviai noriai perka ir raugintus kopūstus su kadagių uogomis, su obuolių sultimis konservuotus burokėlius, trumpai virtas braškių, vyšnių uogienes, sūdytus prieskoninių daržovių mišinius. Vasarą į stiklainius sukrinta to metų laiko derlius: moliūgai, avietės, vyšnios, svarainiai. Vėlyvą rudenį ir žiemą darbuotojai raugia kopūstus su kmynais, kadagių uogomis, konservuoja burokėlius. Pastarosios daržovės sulaukia bene didžiausio dėmesio. Daug vitamino C turinčių kopūstų per metus užraugia 8–10 tonų. Burokėlių užkonservuoja 3 t. Obuolių sulčių jiems konservuoti išspaudžia 3 t. Burokėlius obuolių sultyse itin mėgsta mamos, auginančios mažus vaikus. Jos burokėlių deda į sriubą, gamina garnyrus, o vitaminų kupinomis sultimis girdo atžalas.

Po truputį į priekį Sulčių spaudyklos mikroįmonės darbo pradžioje bendruomenė neturėjo. Pramoninę sulčiaspaudę nusipirko ir sulčių spaudyklą įsirengė 2011-aisiais, gavę Žemės ūkio ministerijos paramą. Tuomet prie „Trijų kartų bendruomenės namų“ pridūrė priestatą ir pradėjo teikti sulčių spaudimo paslaugas. Budraičių kaimo bendruomenės tijūnės Zofijos Lebedevos teigimu, sultis pradėjo spausti atsižvelgdami į žmonių poreikius ir pageidavimus. „Tytuvėnuose uždarius daug metų veikusią spaudyklą, gyventojai nebeturėjo kur išsispausti krituolių obuolių sulčių. Jie vis prašė, kad padėtume“, – kalbėjo visus bendruomenės rūpesčius gerai žinanti moteris. Praplėtus veiklą, darbo keliems mėnesiams turi dar keli kaimo žmonės. „Nedarbo šmėklą čia jaučia daugelis. Ypač jaunos mamos. Joms įsidarbinti kaime praktiškai neįmanoma. Išvažiuoti toli nuo namų negali, nes juose lieka maži vaikai. Pradėjus verslą kaime, jos lengvai suderina darbą su namų rūpesčiais. Darbuotis įmonėje pradeda išleidusios vaikus į mokyklą, o baigia jiems grįžtant“, – aiškino V. Žurbenkienė. Verslumo pavyzdžiu tapusios Budraičių kaimo bendruomenės cechelyje nuolat dirba penkis vaikus auginanti Silva Minevičienė. Jai talkina ir padeda trys viešuosius darbus arba už pašalpas atidirbančios moterys. Visa įmonės produkcija ruošiama pagal senolių receptus. Vaisiai ir daržovės perdirbamos rankomis. Mechanizmai atlieka tik pagrindinius darbus. Tiesa, kas keleri metai cechelyje dirbančių moterų dalia lengvėja, darbo procesas tobulėja. Projektus nuolat rašanti ir parama bendruomenei besirūpinanti Virginija Žurbenkienė labai džiaugiasi įsigytu 25 litrų talpos elektriniu puodu ir konvencine krosnele. Ji be didelio vargo ir labai greitai iškaitina stiklainius. Puodas nepamainomas konservuojant burokėlius – sultys jame užverda per keliolika minučių.  Krosnelė ir puodas – didžiuliai pagalbininkai, su jais per trumpesnį laiką galima paruošti daugiau ekologiškų produktų.

Išsilaiko ir uždirba Įmonės gaminių visada galima nusipirkti Budraičių parduotuvėje. Dalis produkcijos iškeliauja į Kauną ir Vilnių. Skintis kelią į rinką padėjo Kelmės rajono ekologinių ūkių kooperatyvų pirmininkas Marijus Čekavičius. Jis ir dabar nemažai talkina. Skruzdėlynės vienkiemio ūkininkas, kiekvieną savaitę į didmiesčius veždamas ūkyje užaugintas daržoves, su savimi paima ir cechelio produkcijos. V. Žurbenkienė atkreipė dėmesį: cechelis ne tik sėkmingai gyvuoja, plečia veiklą, bet ir nuolat ieško naujų rinkų savo produkcijai. Gaminiai neseniai pristatyti Tauragėje, per Amatų namų atidarymo šventę, Aleksandro Stulginskio universitete. Šiemet viena parduotuvių mikroįmonės produkciją pradėjo vežti į Londoną. Jungtinėje Karalystėje didelio pasisekimo sulaukė ekologiškas petražolių, morkų, svogūnų ir krapų pagardas. Ekologiška produkcija nėra pigi. Nemažą kainą lemia brangus paruošimas. Pavyzdžiui, uogienėms virti perkamas ekologiškas cukrus, kurio kilogramas kainuoja 14 litų. Visi produktai gaminami be priedų – tirštiklių, saldiklių, skonio stipriklių. Parduota produkcija didelių turtų nesukrauna, bet ir nuostolių neatneša. Pinigėlių užtenka įmonės darbuotojų atlyginimams, mokesčiams sumokėti, nemažam pastatui išlaikyti, fasavimo tarai nusipirkti, dar lieka ir kaimo žmonių ekskursijoms, šventėms. Išgirdę apie neblėstančią budraitiškių sėkmę, į Kelmės rajoną konsultuotis atvažiuoja žmonės iš kitų kaimo bendruomenių. Įmonėje prieš keletą metų viešėjo estų, latvių delegacijos. Nė vienam patarimų negailima, tačiau pripažįstama, kad gyventi ir išgyventi, juolab kurti verslą nėra lengva. „Dabar parama kaimo verslui mažesnė nei tuomet, kai mes kūrėmės“, – kalbėjo V. Žurbenkienė. Ji džiaugėsi, kad bendruomenė ilgai nedelsdama parengė projektą Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programos konkursui ir iš šio fondo gavo 220 tūkst. litų. Už juos nusipirko įrenginių, važiavo į mokymus, organizavo bandomąją gamybą. Lietuvai tapus ES dalimi, šalies kaimo bendruomenės į minėtą fondą nebegali kreiptis. Budraičių kaimo bendruomenės įmonės kūrimąsi parėmė ir Kelmės krašto partnerystės vietos veiklos grupė. Ji skyrė 34 tūkst. litų. „Mus visur lydėjo sėkmė. Spėjome įšokti į nuvažiuojančio traukinio paskutinį vagoną“, – džiaugėsi bendruomenės tijūnė Z. Lebedeva. Pasak jos, kaimo bendruomenes paremia Žemės ūkio ministerija. 25 tūkst. litų paramai paraiškas galima pateikti kas dvejus metus. Tačiau tokie pinigai tėra lašas jūroje ir jie bendruomenėms rankų tikrai neatriša. V. Žurbenkienė paminėjo ir dar vieną problemą. Kasmet Lietuvoje mažėja ekologinių daržovių ir uogų ūkių. Perdirbti skirtas daržoves Budraičių kaimo bendruomenės cecheliui tiekia Kražių seniūnijos ūkininkas M. Čekavičius. Nemažai jų užaugina ir V. Žurbenkienė. Ekologiškų kadagių uogų perka iš žolininkės Jadvygos Balvočiūtės. Na, o kitų sėkmingo verslo komponentų – darbštumo ir iniciatyvumo – budraitiškiai patys turi į valias.

Jurga SAJENKIENĖ Autorės nuotraukos  

  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.