Pienininkų Pilėnų repeticija Jonavoje

Susirinkusiųjų Jonavos kultūros centre buvo sausakimša.

Antradienį Jonavos kultūros centras vos talpino daugiau nei tūkstantį šalies žemdirbių, susirinkusių į išplėstinį Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos posėdį. Išdėstę savo rūpesčius, išklausę politikų kalbų, posėdžio dalyviai pareikalavo atsistatydinti žemės ūkio ministrę Virginiją Baltraitienę, o kovo pabaigoje pažadėjo surengti protesto akcijas Vilniuje, traktoriais blokuoti šalies magistralinius kelius. Beveik penkias valandas trukęs įtampos kupinas renginys, pasak organizatorių, buvo tik uvertiūra į dramatišką šių metų agrarinį ir politinį sezoną.

– Šiandien valdžia daro viską, kad agrarinė bendruomenė būtų susiskaldžiusi, o žemdirbiai vadinami visuomenės našta, – be užuolankų rėžė Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas.
– Šalyje yra 58 tūkstančiai pieno gamintojų, ar mes norime visus juos padaryti valstybės pašalpų prašytojais? – retoriškai klausė Nacionalinio pienininkystės komiteto pirmininkas ir ŽŪR vicepirmininkas Bronius Markauskas. – Į pieno ūkį investuotas vienas euras valstybei atneša keturis eurus grąžos.
– Politikai mūsų negirdi, į visus pieno gamintojų praėjusių metų suvažiavimo ir vėlesnių išplėstinių posėdžių reikalavimus valdžios atstovai atsirašinėja, – kalbėjo LPGA tarybos pirmininkas Jonas Vilionis. – „Žemdirbių labui dirba“ 3,5 tūkst. biurokratų, valstybei kainuojančių 35 mln. eurų per metus.
Pasak J. Vilionio, jeigu Žemės ūkio ministerija sumažintų savo valdininkų skaičių bent 30 proc., palengvėtų našta valstybei, o agrariniam verslui atsirastų mažiau trukdžių.
– Negalima savęs žudyti gaminant tiek daug pieno, – pareiškė Europos pieno tarybos prezidentas Romualdas Schaberis, – perteklius mus veda prie verslo agonijos.
Šie svečio žodžiai sukėlė bruzdesį salėje. R. Schaberis apžvelgė ES ir pasaulio pieno rinkas. Vienose šalyse (pavyzdžiui, Rusijoje) nesugebama pasigaminti pakankamai pieno produktų, kitose (pavyzdžiui, Kinijoje) nėra tradicijų juos vartoti.
Pasak R. Schaberio, pieno sektoriaus krizę sukėlė žaliavos perteklius. Vien per praėjusius metus ES šalyse jis siekė 6 mln. t.
R. Schaberis palygino kai kurių ES šalių pieno supirkimo kainas. Lietuvoje jos pačios mažiausios – nuo 10 iki 26 euro centų už kilogramą. Lenkų ūkininkams mokama po 24–30 euro centų. Tačiau pieno kainą derėtų palyginti su gamybos kaštais. Pavyzdžiui, Nyderlandų ūkininkams pagaminti pieno kilogramą kainuoja 45 euro centus, o supirkimo kaina – nuo 25 iki 30 euro centų, Belgijoje pieno savikaina – 46 euro centai, kaina – 22–26 euro centai, Danijoje savikaina – 40 euro centų, kaina – 28,5 euro cento, Prancūzijoje – 38–50 euro cento (30– 32), Vokietijoje – 40–50 (24–30).
– Mes siūlome atsakingos rinkos programą, – sakė Europos pieno tarybos prezidentas R. Schaberis, – lanksčią priedų už mažinamą pieno gamybą ir baudų už didinamą gamybą sistemą, kuri sėkmingai taikoma Nyderlanduose.
Pasak R. Schaberio, per pastaruosius dvejus metus ES pieno gamintojų pajamos dėl krizės ir jos sukeltos perprodukcijos sumažėjo 30 mlrd. Eur. Vartotojai nepatenkinti, nes jiems pieno produktai prekybos centruose neatpigo. – Pieno gamintojai ir politikai turi susivienyti ir ieškoti bendrų sprendimų, nes kitu atveju pelnus skaičiuos tik pieno perdirbėjai, – sakė R. Schaberis.
Svečias turėjo priekaištų ES politikams dėl pieno rinkos reguliavimo priemonių – kvotų panaikinimo. – Tai buvo didžiulė istorinė klaida, – konstatavo R. Schaberis.
– Karvių skaičiaus mažėjimas – savaiminis procesas, – sakė žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė, apžvelgusi dviejų ekonominių krizių (2009 m. ir 2015 m.) įtaką šalies pieno ūkiams. Pasak ministrės, dabartinę krizę pieno sektoriuje pagilino trys priežastys: nėra stiprios ūkininkų kooperacijos, iš anksto nesukurtas krizių valdymo fondas, nepasiruošta pieno kvotų panaikinimui.
– Beje, tik pernai nustojome mokėti išmokas už kvotinį pieną ūkininkams, kurie 2006 m. turėjo, bet dabar nelaiko karvių, – pastebėjo V. Baltraitienė.
Ministrė susirinkusiuosius informavo, jog Briuselio bus prašoma 70 mln. Eur praėjusių metų pieno sektoriaus nuostoliams padengti, o taip pat leidimo lanksčiau taikyti valstybės pagalbos priemones. Salėje buvo neigiamai reaguota į V. Baltraitienės pasiūlymą remti smulkius ūkius, skatinant juos ne tik gaminti, bet ir perdirbti bei parduoti pieną.
– Pasibaigs ši krizė, ateis nauja, – prognozavo ministrė V. Baltraitienė. Jai pritarė ŽŪR vicepirmininkas B. Markauskas, sakydamas, jog krizė pieno sektoriuje gali užsitęsti net iki 2020 metų.
– Šalies pieno gamintojų atstovai pastaruoju metu 16 kartų buvo susitikę su Vyriausybės vadovu, aptarė problemas ir ieškojo jų sprendimo būdų, – kalbėjo premjero patarėjas Adolfas Damanskis. Jo teigimu, nuo „Stancevičiaus laikų“ kalbama apie žemdirbių kooperaciją, bet tuo viskas ir baigiasi. Kaimyninėje Lenkijoje 70 proc. pieno gamintojų yra susikooperavę.
Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas pateikė vieno euro cento reikšmę pieno rinkoje. Per dieną šalies pieno gamintojams jis atneša 41 720 Eur, per mėnesį – 1 251 000 Eur, per metus – 15 020 000 Eur.
– Mums reikia stiprinti savo derybinius gebėjimus, kovoti dėl to vieno cento, – kolegos mintį pratęsė LPGA tarybos pirmininko pavaduotojas, ŽŪK „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys.
Jo teigimu, valstybės tarnybos, politikai netalkina žemdirbiams saugant nacionalinę pieno rinką. Kasdien į Lietuvą iš Estijos ir Lat­vijos įvežama po tūkstantį tonų pieno žaliavos. Šalies vartotojams patiekiami iš įvežtinio pieno ir jo koncentratų, lieso pieno miltelių, palmių aliejaus mūsų įmonėse pagaminti pieno produktai.
– Kada produkto etiketėse bus nurodyta žaliavos kilmės šalis? – retoriškai klausė V. Lekešys. Jis siūlė sustabdyti vadinamojo „Pieno įstatymo“ veikimą, nes per galiojimo pusmetį jis žemdirbiams nešė tik nuostolius.
– „Pieno įstatymas“ naudingas tik prekybininkams, kurie ir be jo 80 proc. pajamų gauna iš pas­lėptų mokesčių, – sakė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius Jonas Sviderskis. Jo nuomone, LPGA tarybos išplėstinio posėdžio dalyvių vardu reikėtų kreiptis į Prezidentę, taip pat šalies regionuose kaimo gyventojų išrinktus 43 Seimo narius.
– Mes neturime jokio žemdirbį ginančio įstatymo, – apgailestavo J. Sviderskis, pridurdamas, jog „Pieno įstatymą“ dar galima pataisyti.
– Milijonas šalies gyventojų emigravo, bet valdžios struktūrose biurokratų skaičius kasmet didėja, – kalbėjo ŽŪK „Lumpėnų Rambynas“ vadovas Remigijus Kelneris, – trečdaliu sumažinkime jų skaičių ir liks lėšų žemės ūkio verslui, kooperacijai stiprinti.
Stambaus pieno ūkio šeimininkas citavo iš Vilniaus valdžios įstaigų gautus raštus, kuriuose ūkininkai vadinami „melžėjais“.
– Smulkūs pieno ūkiai jau nurašyti į krizės nuostolius, – kalbėjo Alytaus r. ūkininkė Audronė Miškinienė, – pirmųjų hektarų išmokos daugeliu atvejų atiteko „sofos“ ūkininkams.
– Ūkį kūriau plyname lauke, po 24 metų dabar turiu viską griauti, – kalbėjo Anykščių r. ūkininkas Arūnas Kudrevičius. – Už praėjusį pienininkų protestą 2003 m. valstybės buvau nuteistas, Strasbūro teismas mane išteisino, bet teisingumo ministras Juozas Bernatonis vėl mane pasmerkė.
Pasak A. Kudrevičiaus, politikams svetimas ir kaimas, ir jo žmonės su savo rūpesčiais. Trukdoma ir žemdirbių savivaldai, ir kooperacijai.
– Esame iš tos posovietinės erdvės, laukiame, kad valdžia ką nors duos, o ji tik ir taikosi nus­kurdinti žemdirbių savivaldą, – kalbėjo asociacijos „Kooperacijos kelias“ atstovas Jonas Kuzminskas.
Jis pastebėjo, jog viešumoje formuojama nuomonė, jog žemės ūkis yra valstybės išlaikytinis. Tačiau iš esmės remiamas vartotojas – tokia yra pasaulio, ES šalių praktika. J. Kuzminsko nuomone, Seime priimdami vadinamąjį „Pieno įstatymą“ politikai „supasavo“ prieš pieno perdirbėjus ir prekybininkus.
– Prancūzų ūkininkai protestuodami pila mėšlą prie miesto prekybos centrų, atėjo laikas ir mums imtis priemonių, – ragino J. Kuzminskas.
– Valstybė remia pieno perdirbimo verslą, o smulkus pieno ūkis pasmerktas lėtai mirčiai, – sakė Kupiškio r. ūkininkė Adelė Adamonienė, – tik ar „Sodroje“ užteks pašalpų 58 tūkstančiams pieno gamintojų?..
– Esame suskirstyti į dešimtį „kastų“, – replikavo Raseinių r. ūkininkas Viktoras Ročka, – vadinamasis „Pieno įstatymas“ mažina ir taip mažą pieno supirkimo kainą.
Apie valdininkų savivaliavimą, pagalius į verslo ratus kalbėjo kooperatyvų „Eko tikslas“ ir „Dovainonių agroservisas“ vadovai Dalia Emužienė ir Albinas Jusas.
LPGA išplėstinio posėdžio rezoliucijoje teigiama, jog pieno krizės pasekmės neigiamai palies ne tik šalies pienininkystę, bet ir visą ekonomiką, pagilins kaimo socialinę atskirtį. Rezoliucijoje reikalaujama, kad Vyriausybė kompensuotų dėl politinių sprendimų patirtus 70 mln. Eur nuostolių, o kooperatyvui „Pienas LT“ rastų lėšų pieno perdirbimo įmonės projektui užbaigti.
Rezoliucijoje siūloma sukurti pieno rinkos gyvybingumo palaikymo fondą, panaudojant pridėtinės vertės mokesčio, surenkamo į valstybės biudžetą iš pieno ir pieno produktų, tarifo dalį (16 proc.) – kaip valstybės paramą pieno gamintojams.
Mažėjant žemės ūkio produkcijos gamybos mastams ir pajamoms, atitinkamai 30 proc. reikia sumažinti Žemės ūkio ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų darbuotojų skaičių.
Pieno gamintojai priėmė atskirą rezoliuciją, kurioje reikalaujama, kad atsistatydintų ministrė V. Baltraitienė. Susirinkimo dalyviai pritarė pasiūlymui kovo pabaigoje surengti žemdirbių protesto akciją.

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.