Sniegą perkasinėja seniai besmegeniai?

Praėjusią savaitę prie Vyriausybės rūmų surengę akciją „Pernykštis sniegas“ kultūrinės spaudos atstovai protestavo dėl užstrigusio jų leidinių valstybinio finansavimo. Tai, atrodo, gerokai išgąsdino kultūros ministrą Šarūną Birutį. Jau kitą dieną jis suskubo pateikti Vyriausybei naujus Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) nuostatus. Ministrų kabinetas nedelsdamas juos patvirtino ir atvėrė kelią skelbti konkursą dėl paramos „kultūrinės“ žiniasklaidos projektams 2016 metais. Tačiau šis triukšmas atskleidė kur kas gilesnes mažatiražių ir regioninių leidinių finansavimo iš visų mokesčių mokėtojų piniginės problemas.

Laukė, kol atsiras sniego?
Iki šiol šis konkursas būdavo skelbiamas rudenį. Tačiau šį kartą, pasak Š. Biručio, pavėluota dėl pasikeitusio įstatymo ir taip atsiradusių biurokratinių kliūčių. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo nuostatai buvo keičiami juos parengus pačiam fondui, apsvarsčius dviem Seimo komitetams, pritarus Kultūros ministerijai ir galiausiai – Vyriausybei.
Premjeras Algirdas Butkevičius nepagailėjo kritikos kultūros ministrui dėl iniciatyvos stygiaus greičiau užbaigti diskusijas dėl fondo nuostatų.
„Laukėte, kol sniego atsiras? – ironizavo Ministras Pirmininkas. – Aš labai prašau kultūros ministro jausti atsakomybę, kad komitetuose diskusija irgi turi turėti tam tikras ribas, nes po to kaltinama Vyriausybė, kad nuostatų nepriima laiku.“

Norai buvo geri
Finansavimas per SRTRF, jo direktoriaus Gintaro Songailos teigimu, atskiria politikų ir valstybės pareigūnų sprendimus nuo tiesioginio lėšų visuomenės informacijos rengėjams skirstymo.
Parama suteikiama kalendoriniams metams konkurso būdu. Fondas konkurso tvarka remia viešosios informacijos rengėjų kultūrinius ir šviečiamuosius projektus pagal šešias programas – kultūros ir meno leidinių, šviečiamojo pobūdžio leidinių, regioninės žiniasklaidos, radijo ir televizijos, internetinės žiniasklaidos ir vaikų bei jaunimo kultūrinio švietimo.
„Ūkininko patarėjo“ paklaustas, kas taip ilgai derintuose nuostatuose naujo, G. Songaila nenorėjo nieko plačiau komentuoti. „Palaukite, kitą savaitę jie bus viešai paskelbti mūsų interneto puslapyje, tuomet galėsime diskutuoti“ , – nesileido į ilgesnes kalbas fondo direktorius.

Skubos darbą velniai gaudo
G. Songaila neslėpė, kad jau artimiausiomis dienomis bus paskelbtas konkursas. Jį tikimasi surengti greičiau nei per du mėnesius, nors, pagal fondo nuostatus, tai gali užtrukti iki trijų mėnesių. Norint ištesėti šį pažadą neabejotinai teks skubėti. Ar vėl nebrisime į tą pačią upę, ar vėl nebus klaidų ir nesusipratimų, kurie pastaraisiais metais lydėjo šį fondą?
„Taip nebus, – „Ūkininko patarėją“ tikino nuo praėjusių metų vidurio fondo direktoriaus pareigas einantis G. Songaila. – Viską sprendžia ne vienas žmogus. Fondo taryba sudaro ekspertų grupes, kurios ir vertina žiniasklaidos priemonių pateikiamus projektus.“
Tačiau ir anksčiau buvo tokia tvarka, bet kiekvienais metais po pinigų dalybų užverda aistros, kad pinigai paskirstyti neskaidriai, kad remiami prasti projektai arba netinkami leidiniai. Apie tai rašė ir „Ūkininko patarėjas“.
Kartą buvo pasigirdę kalbų, kad fondas parėmė netgi vienam politikui priklausančią kompiuterių firmą, kitus mistinius UAB‘us, kurie apskritai niekada nieko bendra neturėjo nei su žiniasklaida, nei su kultūriniais ar šviečiamaisiais projektais. Bristi į tą pačią upę tikrai nesinorėtų, bet naujos kol kas nematyti.

Kultūros leidiniuose pasigedo žurnalistikos
Norinčiųjų gauti paramą daug, projektų – šimtai, visiems paramos lėšų niekada nepakaks. Pernai buvo išdalyta daugiau kaip septyni milijonai litų, paremta beveik trys šimtai projektų. Kai kurie jų buvo tokie smulkūs, kad gavo vos po kelis tūkstančius litų. Kitiems atiteko šimtai tūkstančių. Nepasitenkinimas čia užprogramuotas – visuomet piktinsis ir per mažai paramos gavusieji, ir visai jos negavusieji.
Tačiau ar visada tas pasipiktinimas nepagrįstas? Šiomis dienomis Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas profesorius Andrius Vaišnys viešoje interneto erdvėje atskleidė fondo lėšomis remiamos kultūrinės spaudos skaudulius.
„Kasti sniegą priešais premjero rezidenciją turbūt paprasčiau nei imtis kultūros žurnalistikos: reportažo, interviu, korespondencijos, recenzijos ar kitais aktualijas atskleidžiančiais žanrais pateikti savaitės įvykius ir žmonių veiklą. Suprantu publicistiką kaip vieną iš kūrėjo raiškos būdų. Tačiau ji, pertekusi nuomonėmis kultūros žiniasklaidos puslapiuose, kuri prašo būti finansuojama, turi mums atsakyti į klausimą: kodėl tie puslapiai menkai skaitomi? Ar tik „todėl, kad visuomenė nori pigios pramogos“? Kitaip tariant, ji nesidomi kultūra? O nejau teatrai tušti ir niekas knygų neskaito?
Plepėjimas tapo būdingu kultūros žiniasklaidos bruožu. Joje beveik išnyko žurnalistika, nors kiekvienas redaktorius galėtų bakstelėti į kokį vadinamąjį interviu tarp savo puslapių: „turime“. Tačiau tie interviu – nestruktūruoti, paprastai publikuojant neapdorotus ilgus šnekėjimus. Tokia ten žurnalistikos suvoktis – juk žurnalistiką „išmano“ kiekvienas. Todėl kitų žurnalistikos žanrų beveik ir neaptiksime“, – neslepia nusivylimo kultūros žiniasklaidos kokybe A. Vaišnys.

Per ketvirtį niekas nepasikeis
Ar ne tas pats bus ir šiemet? Ar paramos skirstytojai atsižvelgs į finansavimo prašančių kultūros leidinių tiražą, publikacijų kokybę? Ar ji turės kokią nors reikšmę nustatant paramos dydį ir sprendimui skirti tam leidiniui paramą ar ne?
To paklaustas SRTRF direktorius G. Songaila tikino, kad leidinių kokybei bus keliami didesni reikalavimai. „Viskas priklausys nuo parengto projekto, ar jis įtikins ekspertus ir fondo tarybą“, – sakė fondo vadovas.
O jei projektas visus įtikins, bet jis bus įgyvendinamas taip, kaip yra pastebėjęs Vilniaus universitete būsimiems žurnalistams dėstantis profesorius A. Vaišnys – su apgailėtinu tiražu ir turiniu?
„Mes kas ketvirtį reikalausime ataskaitų, jas analizuosime ir paramą išmokėsime ne visą iš karto, o ketvirčiais“, – žadėjo G. Songaila. Paklaustas, ar yra buvę tokių situacijų, kad parama dėl nekokybiškai vykdomo projekto būtų nutraukta, atsakė teigiamai, tačiau faktų nekonkretizavo.
Ir visgi kirba klausimas: jei net dažniau būtų imtasi tokios kontrolės, ar ji labai daug ką pakeistų? Juk nei menko kultūros leidinio tiražo per ketvirtį nepadidinsi, nei jo kokybę labai pakelsi. Vadinasi, vėl liepsnos tie patys ginčai: ar tikrai finansuojame tuos, ar netaškome veltui pinigų?

Projektai – ne geriausias paramos būdas
„Yra ne vienas būdas, kaip kultūros leidinių finansavimą padaryti skaidresnį ir racionalesnį. Tarkime, jei yra rašytojų leidinys, kuriame spausdinama naujausia, originali jų kūryba, su juo viskas visiems aišku – toks jis ir yra finansuojamas. Arba, sakysime, žurnalas, skirtas teatrui ar kinui. Tokiems leidiniams pateikus paraiškas gauti fondo paramą viskas skaidru ir suprantama“, – sakė „Ūkininko patarėjui“ profesorius A. Vaišnys.
Pasak jo, dabartinė kultūros leidinių finansavimo tvarka, kai parama skirstoma pagal pateiktus projektus, neretai papuoštus skambiais žodžiais „misija“ ir panašiais, yra labai sunkiai apibrėžiama, todėl ir kyla įvairiausių nesusipratimų ir ginčų.
„Viską galima sutvarkyti, – įsitikinęs A. Vaišnys. – Bet pirmiausia pats fondas turėtų suvokti, kas yra žiniasklaida, kaip ji gali būti skirstoma, susidaryti sistemą, kas gali pretenduoti į paramą ir pan. Galbūt vertėtų sutelkti pastangas ir įkurti vieną stambų kultūrinį leidinį, kuriame dirbtų daugiau profesionalų, kvalifikuotų žmonių. Tokį paprasčiau būtų ir finansuoti, ir jo tiražas, manau, būtų kur kas didesnis, pasiektų daugiau skaitytojų. Šiais laikais kiekvienas gali leisti bet kokį laikraštį, tačiau nebūtinai jis turi reikalauti valstybės finansavimo, kad ir kokią gražią misiją deklaruotų.“

Išeitis – vienytis
Žinomas verslininkas, politikas, kultūros mecenatas Ramūnas Karbauskis sutinka, kad kultūrinei spaudai iš tiesų sunku konkuruoti su kita žiniasklaida, kuri neretai vien jau turinio neatitinkančiomis antraštėmis gaudo skaitytojus, bet kokia kaina stengiasi atkreipti jų dėmesį.
„Tačiau, kita vertus, kokią įtaką gali daryti žmonėms leidiniai, kurie spausdinami 500 ar 1 500 egzempliorių tiražu? Juk tai mažo Lietuvos miestelio gyventojų skaičius. Vargu ar tokie leidinėliai gali būti kokybiški, kvalifikuotai parengti, patrauklūs kultūra besidomintiems žmonėms. O tokių žmonių Lietuvoje tikrai yra daugiau negu dabartinės kultūrinės spaudos tiražai, kurie nepatraukia, nesudomina skaitytojų ir atrodo tarsi būtų leidžiami patiems sau“, – sakė R. Karbauskis.
Anot kultūros mecenato, viskas labai lengva ir paprasta, kai kažkas finansuoja tokius leidinius, kai nereikia tuo rūpintis patiems. Tada ir kokybė tampa nelabai svarbi. O kai tas finansavimas netikėtai sutrinka, tuomet imamasi absurdiškų akcijų, sniego perkasinėjimo, reikalaujant tuoj pat atsukti pinigų čiaupą.
„Išeitį aš matau vieną – vienytis. Tokie leidiniai būtų solidesni, rengiami kvalifikuočiau ir kur kas geriau atliktų savo misiją. Kultūrinę žiniasklaidą reikia remti, jai sunkiau pasiekti skaitytoją, nes gana daug žmonių savo laisvalaikį savaitgaliais leidžia prekybos centruose. Paakinti juos daugiau domėti kultūra – didelis iššūkis tokiems leidiniams. Tam reikia ne tik pinigų, bet ir nemažų leidėjų pastangų“, – įsitikinęs R. Karbauskis.

Idėja gera, forma netinkama
Pasak R. Karbauskio, remti kultūrinius leidinius reikėtų, tačiau ne tokia forma, kokia yra dabar. „Jei jau skiriame pinigus, turime gerai žinoti, kam ir kodėl juos duodame. Valstybės pinigais remiami leidiniai neturėtų būti spausdinami tik nedideliam savųjų ratui, savo ambicijoms patenkinti. Negali taip būti – norite skaitykite, norite ne – mums tai nerūpi. Juk mums svarbu, kad žmones kuo plačiau pasiektų kultūra, kad jie labiau domėtųsi teatru, kinu, literatūra, muzika, daile. Dabar, vaizdžiai tariant, kiek­vienas šios šakos atstovas nori turėti savo atskirą kiemą, o tas kiemas yra labai mažas, todėl reikalauja pinigų didesniam. Taip ir sukasi viskas, naudos iš to nedaug, tik iššvaistomi pinigai“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė kultūros mecenatas.
Jo nuomone, Kultūros ministerija turėjo ne pulti skubiai rengti nuostatų projektą, išsigandusi pinigų reikalaujančių sniego kasėjų, o susikviesti kultūrinės spaudos leidėjus ir pasakyti: norite vykdyti šią funkciją ir gauti paramą, pasistenkite, kad jūsų leidinių tiražai būtų, tarkime, 5 ar 10 tūkstančių egzempliorių, tuomet žinosime, kad kultūros idėjos pasieks daugiau žmonių, turės jiems tam tikros įtakos.
„Ne lengviau šiuo metu yra ir regioninei spaudai, kai ji kai kur yra tapusi verslininkų, politikų ar vietos valdžios įkaite, – sakė R. Karbauskis. – Tačiau jie remiami kur kas silpniau, nes tai daroma pagal įvairius, neretai gana trumpalaikius projektus, o jiems pasibaigus – vėl viskas iš naujo. Todėl kultūros leidinių rėmimui reikia pertvarkos. Ir ne skubios, o gerai apgalvotos ir pasvertos. Kitaip ir toliau niekas nesikeis.“
Tad gal sniegą iš krūvos į krūvą perkasinėja seniai besmegeniai?

Stasys JOKŪBAITIS
„ŪP“ korespondentas

Algimanto SNARSKIO piešinys

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.