Veterinaro kabinetas ant ratų

Veterinarijos gydytojas Audrius Kimontas, Utenos krašte dirbantis per dvidešimt metų, dažniausiai tarnybą pradeda vos išaušus, o baigia sutemus. Su džiaugsmu prisimena, kai dirbo privačioje veterinarijos klinikoje: buvo puikus kolektyvas, nuoširdi vadovė, bet neremiamas verslas, mokesčių našta greitai sužlugdė gerą idėją. Nors pats specialistas įsitikinęs, kad kaimiškame rajone veterinarijos gydytojui kabinetas nereikalingas: tinkamiausias variantas, kai pats Aiskauda aplanko keturkojus pacientus.

Aiskaudai klinikos – ne konkurentai Jo kaimiškieji pacientai kur kas stambesni nei katės ar pelės, ir sunku įsivaizduoti kaimo močiutę, į miesto kabinetą atsivedančią sergančią karvutę ar ožkelę. Nors gydytojui Audriui teko daryti cezario pjūvį graužikų šeimos degu patelei, šiek tiek mažesnei už žiurkę, ir kebliausia buvo susiūti antpirščio dydžio pelytės gimdą. Sugrįžęs iš kelionės per kaimus pagal iškvietimus, pakeitęs fermų kvapais persismelkusius apdarus, jis dar aplanko ir „užsiregistravusius“ miesto mažuosius pacientus. Utenoje yra pora privačių veterinarijos kabinetų ir ką tik atsidarė moderni klinika, bet jų konkurentais Audrius nelaiko. „Šiek tiek sumažėjo iškvietimų gydyti šunis, bet man pačiam tik geriau, daugiau laiko lieka poilsiui, – sako A. Kimontas ir skuba pasidžiaugti geriausia naujiena, jog prieš dvejus metus pas jį praktiką atlikusi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos fakulteto studentė Ugnė Boskaitė, įsimylėjusi gyvulėlius per vasaras pas močiutę Utenos rajone, tapo ir šio krašto martele, ir jauna mamyte. – Supratau, kad Ugnė, nors tikra kaunietė, nešvytruos po klinikas su švariu chalatėliu, ji bus gal net mano pamaina, juk į penkiasdešimtmetį artėju, o kaiman jaunieji veterinarai nesiveržia, nes nėra lengva“.

Tarp svarbiausių – smulkieji Šį kartą drauge iškeliaujame pas Leliūnų seniūnijos Vaitkūnų kaimo ūkininko Arūno Kudrevičiaus ir prie pat Leliūnų įsikūrusio Mindaugo Kinderio galvijus. „Profilaktinei apžiūrai ūkininkams paskiriu savaitės dienas, susirgus gyvuliui, skubu iš karto, tačiau dar nepasitaikė dienos, kad kelyje nepasivytų neatidėliotini iškvietimai“, – sako veterinaras, sukdamas į prie pat miesto gyvenančių Stasės ir Povilo Druskių sodybą. Apsiveršiavusi karvė dar tvarte: tenka šalinti susilaikiusias nuovalas. „Ir mudu senstame, ir mūsų karvutė, anksčiau pati susitvarkydavo, – sako šeimininkė, o šeimininkas papasakoja, kad nebegali apsiginti nuo miško žvėrių. – Anądien lapė šliauždama mokė jauniklius, kaip vištidėn įsisukti, bet vilkšunis pranešė. O aną rytą jau jį patį teko gelbėti, šeši šernai ratu apstoję – nežinau, ką būtų darę. Kaliau kaliau į geležį, vos atbaidžiau...“ Kaimiečiams veterinaras – ne tik jų gyvulių gydytojas, kitąkart ir gelbėtojas, bet ir savotiškas psichologas, išklausantis, užjaučiantis. „Pažiūrėsime, kaip Viktorijos Princesė laikosi“, – vos ne istorinį romaną primenantį sakinį ištaria sukdamas į Pakermežio kaimo sodybą. Jos šeimininkė Viktorija Ragaišienė pasitinka ir susirūpinusi, ir dėkodama: „Dieve, kiek jis gaišta, kiek kantrybės su mumis turi, jau kelintąkart užsuka, vaistus suleidžia. Labai pieninga Princesė, užsidegė tešmuo, net pastovėti negali, o veršiukas koks gražus, belgiukas, tuoj tvartelyje parodysiu. Anūkams didžiausias džiaugsmas.“ „Bus vakare daugiau namiškių? – perklausia gydytojas. – Tai apverskite ant kito šono ir išmelžkite antrąją tešmens pusę. Taip darykite kasdien, vieni vaistai nepadarys stebuklų“, – patardamas jau atsisveikina.

Nuo smūgio ligi lūžio Ūkininko A. Kudrevičiaus užsakymų sąsiuvinis šįkart pustuštis: porai karvių teks apkarpyti nagas bei išvalyti pūlinius, apžiūrėti du susirgusius veršiukus, ką tik atvestiems įverti auskarus. Pirmoji ganiavos diena. Ferma pustuštė. „Kai iš tvarto išeina, ir kojos sveikesnės. Nieko nepadarysi, mėšlo likučiai, drėgmė“, – sako vet. gydytojas, atlikdamas ne pačią maloniausią karvutėms procedūrą. Pakeliui į M. Kinderio ūkį vienas skambutis komplikuoja padėtį: kitame rajono gale vyras kviečia padėti apsiveršiuoti karvei: veršiukas pirmagaliu eina. „O jūs įkišę ranką uodegos paieškokite, jei rasite, tai atbulas. O kad kojytės išlindusios, bet galvos dar nematyti, tai kitaip ir nebūna. Jei nepasiseks, dar skambinkite“, – sudiktuoja patarimus, porai minučių užsukdamas į dar vieną kiemą pažiūrėti, ar pavyko nuo erkės įkandimo išgelbėti vilkšunį. Smagiai vizgindamas uodegą šis leidžiasi veterinarui paglostyti net pririštas, laižo rankas lyg dėkodamas... Pas jaunąjį ūkininką Mindaugą laukia kelias valandas užtruksiantys darbai. Teks keliasdešimt telyčių pasverti, paimti iš jų kraują, tiriant nuo leukozės, tuberkuliozės ir bruceliozės, suleisti vitaminus. O buliukų laukia dar nemalonesnė procedūra: atsisveikinti su vyriškumu. „Kai bandoje ganosi, jodosi tarpusavyje, turi atskirti nuo telyčaičių, ir penisi geriau“, – mokslininkų pastebėjimais ir savo praktika remiasi M. Kinderis. O pasirodo, daugiausia streso, sveriant bei imant mėginius, patiria telyčaitės: laisvai besiganiusias tenka įvaryti į fiksuojantį aptvarą, jos blaškosi, klumpa. „Vyrukai“ ištvermingesni: gelbsti nuskausminamieji. Veterinarui talkina ir pats ūkio šeimininkas, ir du jo pagalbininkai Ernestas Petravičius su Robertu Zaranka. Nufotografavusiajai juodas vyrų triūso akimirkas šie liepia eiti pakvėpuoti gryno oro. Ir grįžta po geros valandos veterinaras kaip iš karo mūšio lauko: pasirodo, net aptvarą peršokęs paskutinis jautukas su virtusiais vartais vos neišmušė akies... Nuo jos kampučio nesustoja varvėti kraujas. „Et, niekis, – tikina Audrius. – Kai prieš kelerius metus tvartelyje užspietusi karvė šlaunikaulį sulaužė, tada jau buvo liūd­niau. Aš sakau, nėra nesunkių darbų, tiesiog reikia kažkam juos atlikti.“ Visai baigdami daugiau nei 50 km dienos maršrutą, sulaukiame ir deserto. Gražios sodybos su įvairiausiais gyvūnais šeimininkė Danguolė, veisianti mažųjų veislių šuniukus, tampa veterinaro – odontologo asistente: tenka traukti neiškritusius pieninius dantukus, kad šunyčių parodinė šypsena žavėtų lankytojus...

Regina STUNDIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.