Vilma Venclovienė: „Darbui policijoje viena širdies kertelė seniai atiduota“

Policijos pareigūnai spalio 2-ąją mini Angelų sargų – Policijos dieną. Šios profesinės šventės metu Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus viršininkė Vilma Venclovienė apdovanota pirmojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Už ištarnautus metus“. „Pagarba žmogui, jo teisėms, mandagus bendravimas, įsipareigojimų vykdymas – migracijos pareigūnų darbo stilius“, – tvirtina V. Venclovienė.

Policijos pareigūnas darbo metu privalo dėvėti kasdienę tarnybinę uniformą, o per šventes, iškilmes, kitomis svarbiomis progomis vilki išeiginę uniformą. Su Vilma Vencloviene pasikalbėti susitinkame jos darbo kabinete eilinę darbo dieną, bet nuotraukai žurnalui paprašome pasipuošti šventine uniforma, prie kurios nešiojami visi pelnyti medaliai, garbės ženklai.

Kasdienybė ir šventės
Per tris dešimtmečius nepriekaištingos tarnybos V. Venclovienė sulaukė ne vieno įvertinimo. Ji apdovanota Vidaus reikalų ministerijos pirmojo laipsnio žinybiniu ženklu „Tėvynės labui“, policijos pasižymėjimo ženklais „Angelas sargas“ (pirmojo laipsnio) ir „Už nepriekaištingą tarnybą“ (pirmojo laipsnio), daugybe padėkos raštų, žodinių padėkų, kurios įrašomos į asmens bylą. Vilmos ranką puošia laikrodis – vardinė vidaus reikalų ministro dovana. Dar viena ministro įteikta vardinė dovana – rankų darbo vaza.
Apdovanojimai pelnyti už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą, pasiektus rezultatus stiprinant teisėtvarką. Po teisės studijų Vilniaus universitete atėjusi dirbti į Kauno policijos migracijos padalinį V. Venclovienė liko ištikima savo pasirinkimui.
„Dirbti vienoje vietoje įdomu, nes mačiau ir patyriau visą sistemos raidą, pasikeitimus. Išgyvenome sovietmetį, laikmetį, kada ėjome link Nepriklausomybės, galiausiai tapome nepriklausoma valstybe. Pokyčių buvo labai daug, kuo tolyn, tuo mūsų darbas darosi dar sudėtingesnis, ypatingesnis“, – tvirtina Vilma.
Dabar ji vadovauja Migracijos skyriui, kuriame dirba 78 žmonės: 8 pareigūnai, kiti – valstybės tarnautojai. Kartais ji ir kolegos išgirsta nusistebėjimą: „Ką jūs Migracijos skyriuje veikiate? Išduodate asmens tapatybės korteles, pasus ir viskas.“ Tačiau tai – tik daugybės darbų ledkalnio viršūnė.
„Vien užsieniečių teisinę padėtį reglamentuoja daugiau kaip šimtas teisės aktų, nes Europos Sąjungos direktyvos yra perkeliamos į Lietuvos teisyną, – teigia V. Venclovienė. – Mes privalome išmanyti visą teisinę bazę ir teisės aktus. Pavyzdžiui, užsieniečiams leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo instrukcija yra kaip gera knyga, ir ją reikia kone mintinai mokėti, nes atėjusiam užsieniečiui informaciją ir paslaugą turi suteikti iš karto. Juk negali sakyti: palaukit, aš tuoj pasiskaitysiu, ką tas punktas šiuo atveju sako… Yra įvairiausių situacijų, kada žmogui galima išduoti dokumentą, todėl turime žinoti ir kitus teisės aktus, susijusius su Darbo ir Mokesčių inspekcijomis, su įvairių akcinių bendrovių, įmonių steigimu.“
Kauno apskrities VPK Migracijos skyriui priklauso ne tik Kauno, bet ir Jonavos, Kaišiadorių, Kėdainių grupės. Daugiausia darbo su užsieniečiais tenka Kauno pareigūnams. Šiame mieste yra apie 4 tūkstančiai užsieniečių ir kasmet atvažiuoja naujų, kurie turi gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Vien šiemet universitetuose Kaune studijuoja apie 500 pirmakursių užsieniečių.
„Vienas iš Migracijos skyriaus uždavinių – užtikrinti teisėtą užsieniečių buvimą mūsų šalyje, – aiškina skyriaus viršininkė. – Dalis užsieniečių turi leidimus nuolat gyventi Lietuvoje. Juos gavo šeimų susijungimo (vaikų su tėvais), santuokos, verslo, įmonių steigimo atvejais. Prieš suteikdami tokius leidimus turime nagrinėti dokumentus, išsiaiškinti, ar santuoka ne fiktyvi, ar įmonė ne „popierinė“, o tikrai veikianti, ir panašius dalykus.“

Vienos klaidos kaina
V. Venclovienė tvirtina: įdomiausia jos darbe tai, kad reikia nuolat gilintis, tobulintis, iš naujo mokytis ir papildyti savo žinių bagažą.
Migracijos pareigūnas turi būti labai atsakingas, kruopštus, nes dirbant su dokumentais viena elementari klaida gali labai brangiai kainuoti tiesiogine šio žodžio prasme.
„Jei darant asmens tapatybės kortelę ar pasą skubos tvarka per vieną dieną darbuotoja suklystų ir šio dokumento nepagamintų, neišsiųstų, o jo laukiantis pilietis suplanavęs kelionę ir turi išskristi, griuvus visiems planams jis galėtų pateikti ieškinį, turėtume kompensuoti patirtą žalą. Tad darbuotojos negali būti nedėmesingos ir neatsakingos“, – pasakoja V. Venclovienė.
Savo darbuotojais Migracijos skyriaus viršininkė pasitiki, bet tik tuomet, kai įsitikina, kad jie laiku ir kokybiškai atlieka darbą. Kolektyvas ne tik daug ir atsakingai dirba, bet ir turi gražių tradicijų, laisvalaikio pomėgių. Pavasarį arba vasarą kasmet laukia kolektyvinė išvyka – šiemet laivais plaukė į Lenkiją.
„Labai mėgstam, minim Migracijos dieną – gegužės 21-ąją. Ta proga darome teminius vakarus – mūsų darbuotojos labai išradingos, kūrybingos. Dažnai šventei suteikiame moteriškų spalvų: surengiame savo rankdarbių parodas ar pasaulio virtuvių pristatymą – pagaminame skanių originalių patiekalų. Į šventes pasikviečiame ir kolegas iš kitų skyrių“, – pasakoja Vilma, ir pati garsėjanti kaip gera kulinarė.
Išradingumą skyrius pademonstravo ir sveikindamas savo viršininkę, kolegę Vilmą Venclovienę su jubiliejumi – padovanojo savo pirštų atspaudais nutapytą paveikslą. Originalus kūrinys puošia Vilmos kabinetą.
Kartą per mėnesį vyksta tarnybiniai mokymai. Jau susiklostė tradicija, kad po jų kolektyvas aplanko kokią nors įsimintiną vietą ar religinę bendruomenę. Tai ne tik įdomu, bet ir praverčia tarnyboje, nes siejasi su darbo reikalais.
Šiuo metu Migracijos skyriaus patalpose – darbuotojų augintinių fotografijų paroda. Joje išdidžiai eksponuojama ir Vilmos Venclovienės visos šeimos numylėtinės – Rytų Europos aviganės Teros nuotrauka.

Prireikia psichologinių įgūdžių
Dirbant migracijos skyriuje reikia jausti bendravimo subtilybes, būti geru psichologu.
„Kai nuolat tenka bendrauti su žmonėmis, tampi ne tik psichologu, bet ir patarėju, guodėju, – pasakoja V. Venclovienė. – Kabineto slenkstį peržengusį lankytoją „nuskenuoji“ profesionalia akimi ir žinai, kaip su juo kalbėti. Interesantų būna labai įvairių: vienas ateina agresyvus, kitas – nusiminęs, o trečias gali būti ir linksmas. Visada darbuotojams sakau, jog kiekvienu atveju reikia pagalvoti, kaip jūs norėtumėte, kad jus sutiktų kokioje nors įstaigoje, į kurią kreiptumėtės paslaugos. Net ir agresyviai nusiteikusį žmogų gali nuraminti ir su juo susikalbėti.“
Bet ne visada būna viskas taip gražu – kartais tenka išgirsti ir nemalonių žodžių, atsiliepimų. Piktas žmogus Migracijos skyriuje išlieja visas savo emocijas – ne tik ką mano apie skyriaus darbą, paburnoja ir apie politikus, šalies valdžią, išsako viską, kas tik tuo metu jam ant širdies guli.
„Darbuotojams visada patariu tokiais atvejais į pyktį neatsiliepti pykčiu, nerodyti jokių neigiamų emocijų. Juk pačios pasirinkome šį darbą ir privalome lankytojus suprasti, išvengti konfliktinių situacijų ar mokėti jas diplomatiškai spręsti ir suteikti kokybiškas paslaugas“, – tvirtina V. Venclovienė.
Migracijos skyriaus darbuotojams ne kartą teko išgyventi nemalonių akimirkų, kai atėję užsieniečiai ir stebėdavosi, ir piktindavosi netinkamomis pareigūnų darbo vietomis, kur priimami lankytojai, aptrupėjusiomis sienomis ar atplyšusiais tapetais. Tokios darbo sąlygos buvo prieš dešimt penkiolika metų.
„Dabar jau turime gan normalias darbo sąlygas, o mūsų vadovybė daro viską, kad ateityje, galbūt už kokių penkerių metų, persikeltume į naują pastatą ir turėtume moderniausias darbo vietas“, – sako Migracijos skriaus vadovė.
Tačiau svarbiausia – ne pastatai, įranga, o žmonės. Policijos pareigūnais Lietuvos žmonės pasitiki, juos lenkia tik ugniagesiai.
„Policininko profesija populiarėja. Vienas iš Policijos departamento vadovybės siekių – kad ji taptų prestižinė. Juk jaunam žmogui, kuris pasirenka policininko kelią, labai svarbu, kuo jis dirbs, kiek uždirbs, kaip galės pragyventi, išlaikyti šeimą. Vadovybė siekia didinti atlyginimus, pokyčiai jau prasidėję ir, reikia tikėtis, bus įgyvendinti“, – viliasi pareigūnė.

Rinkosi tarp medicinos ir teisės
Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus viršininkė tikina: „Darbui policijoje viena širdies kertelė seniai atiduota.“ Pradžia buvo, kai dar jaunystėje svarstė ką studijuoti – mediciną ar teisę.
„Baigusi mokyklą svajojau būti medike ir galvojau apie medicinos studijas, bet mano geriausios draugės mama dirbo teisėsaugos sistemoje ir sužavėjo mane pasakojimais apie darbą tuometėje milicijoje. Tad vietoje medicinos mokslų pasirinkau Vilniaus universiteto teisės fakultetą, tapau teisininke ir atsidūriau policijoje, – prisimena Vilma. – Pagalvojau, kuo skiriasi medicina ir policija. Juk abiejų centre – žmogus, kiekviena jam reikalinga paslauga yra svarbi.“
Migracijos skyriaus pareigūno darbas, anot V. Venclovienės, gana moteriškas – dirbama su dokumentais, žmonėmis, jiems teikiamos paslaugos (skyriuje dirba beveik vien moterys, yra tik du vyrai darbuotojai). Tačiau Vilma, kaip statutinė pareigūnė, turi ir jai priskirtą ginklą, nuolat atnaujina šaudymo įgūdžius. Ginklo jai kasdien su savimi turėti nereikia, juk ne gatvėse patruliuoja ar į iškvietimus vyksta, – jis saugomas ginklinėje ir gali būti paimamas, jei to pareikalautų ypatinga situacija. Vilma, kaip ir visi policininkai, kasmet laiko fizinio pasirengimo ir šaudymo normatyvus.
Gal ne kiekvienas vyras labai norėtų, kad jo mylima žmona būtų policininkė. Vilmai tokių klausimų nekyla, mat jos sutuoktinis Arvydas Venclovas – taip pat statutinis darbuotojas, Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotojas. Tad profesine prasme vienas kitą gerai supranta ir palaiko. Abu turi ir vienodą pomėgį – sportą.

Pomėgiai suartina šeimą
„Mėgstu ne tik salėje sportuoti, bet ir bėgioti lauke, važinėti dviračiu, o mano vyras – sporto fanatikas, buvęs profesionalus sportininkas, todėl reta diena jam praeina be sporto“, – sako Vilma.
Arvydas Venclovas – krepšininkas, buvęs „Žalgirio“ krepšinio komandos žaidėjas, du kartus su „Žalgiriu“ tapęs tuometės Sovietų Sąjungos čempionu, tad turbūt natūralu, kad šeimoje sportas labai gerbiamas. Sportuoja ir abu Venclovų sūnūs – 27-erių metų Gytis ir 21-erių Vainius. Abu pasirinko inžinieriaus profesiją. Vainius dar studijuoja, o Gytis jau baigęs mokslus, neseniai atšoko vestuves su savo išrinktąja – architekte Aukse.
Vilma Venclovienė skaniai gamina ir šeimą palepina įvairiais valgiais, ypatingi būna žvėrienos patiekalai. Šeimos draugas medžiotojas laimikiu pasidalija su bičiuliais. Vilma labai brangina ir puoselėja šeimos tradiciją – savaitgaliais visa šeima pietauja kartu svetainėje prie bendro stalo, kad galėtų pabūti kartu, pabendrauti, nes darbo dienomis visi labai užsiėmę.
„Kiekvieną šeštadienį, sekmadienį šeimą maitinu šiek tiek skaniau, sugalvoju ką nors ypatingesnio“, – prisipažįsta Vilma.
Ji ne tik gera kulinarė, bet ir mėgsta megzti, įvairius kitokius rankdarbius daryti, domisi menu. Kas labiau prie širdies, priklauso nuo gyvenimo etapo.
„Viskam, matyt, savas laikas, – svarsto Vilma. – Kaip ir su knygom. Anksčiau labai mėgau skaityti detektyvus, bet jau turbūt prisiskaičiau ir dabar nesu jų gerbėja. Mūsų skyriuje nemažai darbuotojų yra prisiekusios skaitytojos, tad knygomis keičiamės, viena kitai patariame, kas naujo, įdomaus išleista.“
Su kolegėmis Vilma aptaria ir papuošalus, juos labai mėgsta. Juo labiau kad skyriuje yra tokių auksarankių, kurios moka juos pagaminti itin originalius. Kadangi darbo drabužis – uniforma, V. Venclovienė laisvalaikiu pirmenybę atiduoda suknelėms, nors ir su policininkės uniforma ji atrodo gražiai, elegantiškai.
Dar vienas Vilmos pomėgis – kelionės, su šeima yra apkeliavusi nemažai pasaulio. Iš arčiau pamatyti kitų šalių meną, architektūros paminklus, įstabią gamtą – ir pažinimo džiaugsmas, ir daugybė įspūdžių, emocijų.
V. Venclovienė džiaugiasi save realizavusi ir profesine prasme, ir kaip moteris – su vyru išaugino du puikius sūnus.
„Kai žmonės dejuoja, kad yra blogai, visuomet savęs reikėtų paklausti: o palyginti su kuo? Kartais verkiame, skundžiamės, kad gal ne taip pasisekė, gal kažko negavome, ar įvyko ne taip, kaip norėjome, bet kai pamatai neįgalų žmogų ar išgirsti apie kokią didelę nelaimę, suvoki, kad tavo problemos yra visiškai niekinės. Gyvenime reikia kuo mažiau skųstis ir verkti, džiaugtis kiekviena diena, kiekviena minute“, – įsitikinusi Vilma Venclovienė.

Violeta Gustaitytė

Laimučio Brundzos nuotrauka

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.