Žemės ūkis – Turkijos pasididžiavimas

2015/05/23

Rinka,

Turkijoje įprastas vaizdas – prie gausybės prekių kainos nenurodytos.

Kai Lietuva įvairiais būdais bando nusimesti žemdirbiško krašto pavadinimą ir stengiasi tapti, bent mūsų pačių vaizduotėje, modernių technologijų valstybe, Turkijos gyventojai didžiuodamiesi kalba apie savo šalies žemės ūkį bei demonstruoja ir kviečia ragauti jų žemėje užaugintų gėrybių.

Patys apsirūpina maisto produktais Turkai sako, kad jų ekonomika, beje, pasaulyje esanti antrojo dešimtuko viduryje, laikosi ant trijų banginių – pramonės, turizmo ir žemės ūkio. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent pastarajame darbuojasi apie keturi iš dešimties darbingo amžiaus vietos gyventojų. Šiuo metu Turkija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios pačios apsirūpina pagrindiniais maisto produktais, nes čia klimatui leidžiant gali būti auginami patys įvairiausi augalai. Šioje pietvakarių Azijos valstybėje, be didžiulių kiekių kviečių, miežių ir cukrinių runkelių, užauginama milijonai tonų pomidorų, melionų, vynuogių ir obuolių, jau nekalbant apie daugybę kitų rūšių daržovių ir vaisių. Turkiją galima suskirstyti į regionus, kurių kiekvienas pasižymi jam būdinga žemės ūkio produkcijos gamyba. Kalbant tik apie daržininkystę ir sodininkystę, reikia pasakyti, kad pagrindiniai daržovių ir vaisių auginimo plotai yra kurortiniuose Viduržemio ir Egėjo jūrų regionuose bei Marmaros pakrantėse. „ŪP“ aplankytame Antalijos regione į akis krinta tai, jog čia didžiulius žemės plotus užima šiltnamiai. Atrodytų, kam vietos gyventojams reikia tiek daug šiltnamių ar polietileno plėvele dengtų laukų, kai žiemos viduryje čia būna apie 15 laipsnių šilumos? Pasirodo, turkai neapsiriboja vienu metiniu derliumi.

Per sezoną stengiasi užauginti du ar tris daržovių derlius Ir daržovės, ir citrusiniai vaismedžiai per metus čia taip pat duoda tris derlius. Antalijos ūkiuose auginami bananai, apelsinai, granatai. Šį mėnesį prasidėjo baltažiedžių šliandrų vaisių – mušmulų sezonas. Iš daržovių čia itin daug užauginama pomidorų, taip pat agurkų, paprikų, baklažanų, šparaginių pupelių. Į parduotuves, prekyvietes ir turgus visos daržovės bei vaisiai atkeliauja tiesiai iš laukų ar sodų, todėl yra itin švieži. Kalbant apie jų kainas galima pasakyti, kad jos daugelyje vietų yra labai skirtingos. Tačiau žinant turkų įproti derėtis, visko galima įsigyti už pirkėjui prieinamą kainą. Šviežios bulvės gegužės viduryje netoli Antalijos esančio Konaklio miestelio prekyvietėje kainavo apie 0,6 Eur/kg, tiek pat ir įvairios paprikos. Šparaginių pupelių kilogramas kainavo kiek daugiau nei eurą, o štai kopūstai Turkijoje brangesni – 2 Eur/kg. Apsilankymo dieną ilgavaisiai agurkai buvo labai pigūs – tik apie 30 euro centų už kilogramą. Kriaušės, obuoliai kainavo panašiai – apie eurą, o štai aromatingos cidonijos – dvigubai daugiau. Prie tiesiog lauke dėžėse išdėliotų braškių, abrikosų, kitokių kaulavaisių, stirtose sukrautų melionų ir arbūzų bei didžiulėmis kekėmis sukabintų bananų kainos paprasčiausiai nebuvo nurodytos – suprask, dėl visko galima susitarti. Geras paprotys: jei susidomėjai preke – tai ir pirk! Laukų ir sodų gėrybėmis prekiaujančio Endero nesiryžome klausinėti kiekvienos daržovės ar vaisiaus kainos, nes čia vyrauja paprotys, kad jei jau pareiški didesnį susidomėjimą viena ar kita preke – privalai ją pirkti, nes gali labai įžeisti pardavėją. Tačiau pašnekintas jis pats paklausė apie žemės ūkio produkcijos gamybą ir kainas Lietuvoje. Sužinojęs, kada pas mus skinamos pirmosios braškės, kada kasamos pirmosios bulvės ir kiek visa tai kainuoja, Enderas tik šypsojosi ir linksmai kraipė galvą...