Žinios – visko pradžia

Kelmės r. ūkininkė Egidė Butkė tikisi, kad skirstant likusį ES paramos krepšelį, prioritetas bus teikiamas investicijoms į pastatų statybą mėsinės galvijininkystės ūkiuose.

Kelmės rajone mėsinės galvijininkystės verslo ėmęsi ūkininkai Egidė ir Laimis Butkai kol kas yra šios žemės ūkio šakos naujokai. Tačiau jų įžvalgos ir pavyzdys itin atsakingai bei nuosekliai eiti užsibrėžto tikslo link, tikėtina, šiandien gali būti pravartūs ir kur kas ilgesnę veiklos patirtį turintiems mėsinių galvijų augintojams. Ir ne tik jiems.

Nuo minties apie vasarnamį iki agroverslo idėjos Tris atžalas auginantys Egidė ir Laimis Butkai dar prieš trejetą metų buvo tipiška miestiečių šeima, laikas nuo laiko pasvajojanti, kad būtų gera turėti kaime sodybą, į kurią savaitgaliais ir per atostogas galima atvažiuoti ne į svečius, bet kaip į antruosius savus namus. Mat Egidė – nuolat įtemptai dirbanti architektė, Laimis – klientų vertinamas teisininkas. Taigi lyg ir nieko stebėtino, jog tokie žmonės poilsio ir ramybės vis dažniau ieško kaime ir nori, kad jų vaikai daugiau laiko praleistų natūralioje aplinkoje. „Kai vyras pirmą kartą iš Šiaulių mane vežėsi į nusižiūrėtą apleistą sodybvietę ir pamačiau šiuos vaizdus, iškart supratau, kad tai ir yra ta vieta, kurioje norėsiu įsikurti“, – šiandien su šypsena prisimena Egidė, žvelgdama į aplink „banguojančias“ Kelmės krašto kalveles. Tikėtina, šeimos gyvenimo pokyčius sufleravo ir Egidės profesinė veikla, kurioje atsirado vis daugiau užsakovų – sėkmingai dirbančių ūkininkų. Taip nuo minties kaime pasistatyti trobelę ir leisti čia laisvalaikį E. ir L. Butkams išsikristalizavo idėja imtis jiedviem visiškai naujos srities – agroverslo. „Didžioji dalis senosios kartos ūkininkų tradiciškai laikosi nuostatos, kad žemės ūkio veikla – tai tiesiog žmogaus gyvenimo būdas. Iš tiesų tai verslas, kurį gali sėkmingai įsukti tik turėdamas atitinkamą teorinių žinių bagažą. Tačiau kai kuri verslą, kuri ateitį ne tik sau, bet ir savo vaikams. O didžiausias verslo privalumas yra tai, kad esi visiškai laisvas pats priimti vienokius ar kitokius sprendimus“, – savo nuostatą dėsto Egidė, argumentuodama savo veiklos pokyčio priežastis.

Ties mėsiniais apsistota po ilgų svarstymų „Iš pradžių lyg ir svarstėme apie kaimo turizmą. Tačiau suabejojome, ar tikrai norėsime kaskart rytais matyti iš vakaro šventusių savo klientų veidus. Nes Lietuvoje, deja, šiandien sėkmingiau verčiasi triukšmingus renginius organizuojančios kaimo turizmo sodybos nei tos, kuriose rimtai diskutuoti buriasi kultūros žmonės“, – pastebi Egidė, pridurdama, kad galbūt kada nors ateityje jų šeimos ūkyje rasis vietos ir vienam kitam tikrojo gamtos prieglobsčio ieškančiam poilsiautojui. Moteris pasakoja, kad jiedu su vyru netgi neturėjo artimiau pažįstamų ūkininkų, kurių būtų galėję paklausti patarimo. Mat ir abiejų jų tėvai bei seneliai – miestiečiai gydytojai ar inžinieriai. „Kita vertus, gal tai ir į gerą, nes tikriausiai žemės ūkyje dirbantys žmonės būtų bandę įtikinti, kad neriamės kilpą ant kaklo“, – juokiasi Egidė, prisimindama, jog pakako vien to, kad, išgirdę naujieną apie vaikų apsisprendimą imtis ūkininkavimo, už galvų susiėmė tėvai. Pasak jos, ties mėsinės galvijininkystės šaka buvo apsistota tik po labai ilgų svarstymų. „Iš pradžių galvojome, kad jeigu patys esame smulkieji ūkininkai, tai ir mūsų gyvuliai turėtų būti nedideli, pavyzdžiui, avys. Bet, kita vertus, jeigu jau dirbti, investuoti, tai kodėl negaminti įspūdingų gabaritų produkto?“ – šypsosi pašnekovė. Netgi apsisprendę kurti mėsinės galvijininkystės ūkį, E. ir L. But­kai pirkti galvijų neskubėjo. „Pirmiau tapome Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) nariais. Ėmėme aktyviai bendrauti su šios asociacijos direktore Vilma Živatkauskiene, mėsinės galvijininkystės srityje žinomu ekspertu Alvydu Pečiulaičiu, klausti jų patarimų. Lankėmės veislininkystės parodose, dalyvavome įvairiomis temomis ūkininkams rengiamuose kursuose, apvažinėjome ne vieno mėsinių galvijų augintojo ūkį. Ir kuo daugiau gilinomės, tuo daugiau kilo įvairių klausimų. Sakyčiau, šiandien bepigu tiems jauniesiems ūkininkams, kurių tėvai, seneliai taip pat yra ūkininkai. Jie turi žemės, statinių, padargų. O į mus aplinkiniai žiūrėjo ir iki šiol kartais tebežiūri, vaizdžiai tariant, kaip į ateivius iš kitos planetos“, – juokiasi pašnekovė. Egidė pasakoja, kad ir konkrečią gyvulių veislę jiedu su vyru rinkosi labai ilgai ir labai atsakingai, ne vieną naktį praleidę prie kompiuterio, ieškodami naudingos informacijos. „Paskutinis žodis buvo vyro – auginsime limuzinus. Iš tiesų tai Europoje populiari, paklausi bei universali veislė. Limuzinai yra vėlai bręstantys gyvuliai, nereiklūs laikymo sąlygomis, jų mėsa aukštos kokybės“, – veislės pasirinkimo motyvus vardija Egidė.

Limuzinai Europoje populiari, paklausi bei universali veislė. Limuzinai yra vėlai bręstantys gyvuliai, nereiklūs laikymo sąlygoms, jų mėsa aukštos kokybės.

Be LMGAGA – nė iš vietos Moteris šiandien juokiasi prisiminusi, kad jiedu su vyru buvo beveik patikėję kalbomis, esą mėsinių galvijų auginimas – kaip ir žaidimas. Netruko paaiškėti, jog reikia visko: ir gerų ganyklų, ir įvairios technikos, taip pat tvarto žindenėms su prieaugliu, kito tvarto – jau paaugusiam atskirtam prieaugliui... „Žodžiu, jei ne europinė parama jaunojo ūkininko ūkiui įkurti, atvirai sakau, Lietuvoje pradėti veiklą žemės ūkyje būtų praktiškai neįmanoma“, – įsitikinusi pašnekovė. Dešimtį pirmųjų 8–9 mėn. amžiaus limuzinų veislės telyčaičių pernai pavasarį Butkai įsigijo vietos rinkoje – iš jauno amžiaus Skuodo r. ūkininko. Ir tokiam sprendimui jie taip pat turi savų argumentų. Pasak Egidės, šiais laikais visi brangina savo laiką, tačiau telyčaites pardavęs skuodiškis ūkininkas ir šiandien yra kantrus jų konsultantas visais kylančiais klausimais. „Pirkti galvijus užsienyje būtų buvę brangiau. Mano nuomone, ūkininkai užsieniečiai geriausių savo gyvulių ir neparduoda. Ir apskritai, kodėl turiu pirkti iš užsieniečio? Gal geriau iš to ūkininko, kuris ateityje pirks iš manęs? LMGAGA nariai – visi esame kolegos. O kolegos parduodama veislinė medžiaga kartu yra ir jo ūkio vizitinė kortelė. Tokioje mažoje šalyje, kokia yra Lietuva, pardavęs broką nuo savos bendruomenės toli nepasislėpsi“, – neabejoja Egidė, pastebinti, kad ypač kolegiški ir geranoriški yra jų pasirinktos limuzinų veislės galvijų augintojai. „Nuvažiavome pas Panevėžio rajone limuzinus auginantį ūkininką Osvaldą Dirsę įvertinti ketinamas įsigyti telyčias. Nuvažiavome vienai valandai, o užtrukome keturias! – juokiasi – Egidė. Pastebiu, kad tokie jaunieji ūkininkai šiandien išmano netgi gerokai daugiau nei turintieji daugiametę darbo patirtį žemės ūkyje. Mat pastarieji neretai įsitikinę, jog žino jau viską. Iš tiesų tarp mokslo ir agroverslo sąlytis toks glaudus, kad tik spėk mokytis ir vytis“, – neabejoja Egidė, drauge su vyru taip pat išnaudojantys visas progas pasisemti ūkininkauti reikalingų žinių. Po ilgų svarstymų ir skaičiavimų E. ir L. Butkų pasirinkta strateginė ūkio kryptis – veislininkystė ir veislinės medžiagos pardavimas. „Tiesa, tai bus dar tikrai negreitai. Tikimės per šią vasarą išplėsti bandą iki 30 telyčių „galvų“ ir nusipirkti aukštos genetinės vertės reproduktorių. Lietuvoje populiarėja ir dirbtinio mėsinių veislių telyčių sėklinimo metodas, bet mes kol kas linkę tradiciškai „įdarbinti“ bulių. Nes dirbtinis sėklinimas ir kainuoja brangiau, ir nesuteikia 100 proc. garantijos“, – savo nuostatą dėsto pašnekovė. E. ir L. Butkų planuose numatyta banda bus didinama palaipsniui, įsigyjant ir naujų gyvulių, ir prisiauginant prieauglio. „Planuojame, kad nuosekliai vykdydami gyvulių produktyvumo kontrolę pirmuosius veislinius buliukus bei aukštos genetinės vertės veislines telyčaites galėsime pradėti pardavinėti po 2–3 metų“, – skaičiuoja Egidė, neslepianti, kad pelno iš į ūkį įdėtų investicijų šeima tikisi sulaukti ne anksčiau kaip po septynerių metų.

Žvilgsnis krypsta į kooperaciją O kol kas E. ir L. Butkai dar tik investuoja. Nes pirkti tenka viską – šią žiemą buvo perkami ne tik baltyminiai pašarai, bet ir šienas, mat tiek, kiek pasiruošė iš savų žalienų plotų, iki pavasario nepakako. Aplink sodybą šeima valdo apie 10 ha žemės, dar apie 40 ha – atokiau išsibarstę laukai. „Visą šią žemę paversti šiandienos agrotechnikos standartus atitinkančia ganykla irgi ne vienos dienos darbas. O mums reikia ir traktoriaus, ir šienapjovės, ir preso, ir vyniotuvo, ir plūgo žemei arti. Dalį technikos pirktume dėvėtos, dalį – naujos, pasinaudodami ES investicine parama. Bet klausimas, ar paramą gausime, nes, kiek girdžiu, Kaimo plėtros programoje žemės ūkio valdoms modernizuoti skirtas finansavimo krepšelis jau beveik išeikvotas. Nors tai tikrai stebina, nes turbūt ne mes vieni tikėjomės, jog investicinė parama bus skiriama iki 2020-tųjų, prioritetą suteikiant tiems, kas jos dar nėra gavęs. Labai svarbu, kad finansuojant priemones prioritetai būtų skiriami perspektyviai mėsinės gyvulininkystės šakai ir ypač – galvijams auginti skirtų statinių statybai“, – žemės ūkio politikos realijas komentuoja pašnekovė. Ją, sako, kaip ūkininkę naujokę stebina ir tai, kad kaime sunkiai besiverčiantys žmonės, paprašyti padėti, linkę veikiau neuždirbti nieko, negu uždirbti protingą sumą. „Tarkime, mes, kol neturime savos žemės dirbimo ir pašarų ruošimo technikos, paslaugas perkame. Bet paaiškėjo, kad Šiauliuose, Panevėžyje ar Kelmėje įsikūrusios įmonės paslaugas teikia gerokai pigiau nei nerealių sumų užsiprašantys vietiniai ūkininkai. „Atrodo, kad iki šiol niekam nerūpėjo ir tai, kad apylinkėje nebuvo tinkamai užtikrintas elektros tiekimas, jį, mūsų pastangomis, numatyta tvarkyti šiemet, kad sunkiai įvažiuojami kaimo keliukai. Buvau užsimojusi kurti ir bendruomenės namus, bet šiuos planus teko atidėti ateičiai“, – apgailestauja pašnekovė. Todėl jųdviejų su vyru akys labiausiai krypsta LMGAGA kolegų link, o mintys sukasi apie kooperacijos perspektyvas. „Sakyčiau, puiku, kad asociacija kaupia duomenų bazę apie mūsiškių laikomus galvijus, kad gali paskambinti ir sužinoti, kas gali pasiūlyti geros genetikos gyvulių. Juk mes visi valgome tą pačią duoną. Todėl turime bendrauti ir bendradarbiauti. Nes tik taip uždirbsime“, – neabejoja Egidė, išskubėjusi į Žemės ūkio ministerijos Programos „Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centro mokymus apie žemės apželdinimą mišku ir kooperacijos naudą miškininkystėje.

Rasa PRASCEVIČIENĖ Autorės nuotraukos