Sigitas Stanaitis: „Į pieną žiūrėkime kaip į perspektyvą“

– Pasirinkau optimalų fermos projektą, statybų medžiagas pagamino Vokietijoje, o sumontavo Lietuvos meistrai, – aiškino Šakių r. ūkininkas Sigitas Stanaitis.

– Pieno ūkyje svarbiausia laiku atlikti darbus, – sako zanavykų krašto ūkininkas Sigitas Stanaitis, prieš dvi savaites užbaigęs ambicingą projektą – 3,5 tūkst. kv. m ploto lengvų konstrukcijų 268 vietų karvių tvartą su keturiais melžimo robotais, pirmą tokio pobūdžio statinį Lietuvoje. Pasak ūkininko, mintį jis puoselėjo dešimtmetį, visiškas atsitiktinumas, kad dešimt mėnesių vykusios statybos sutapo su pieno sektoriaus sunkmečiu. Galbūt todėl įkurtuvės vyko tyliai, valstybės įgaliotajai komisijai tik pasirašant projekto įvykdymo dokumentus.
Statybas ūkininkas finansavo savomis lėšomis, tik įrangą įsigijo pasinaudojęs daline Europos Sąjungos ir valstybės parama. Techninis projektas parengtas dar vienai tokio dydžio fermai ir užtrūkusių karvių bei veršelių tvartui. Šie statiniai turėtų atsirasti apie 2020-uosius.

Tradicijos įpareigoja
Norom nenorom peršasi paralelė su tarpukario Lietuva. Kai pasaulyje ir Europoje siautė ekonominė krizė, lietuvių ūkininkai kantriai dirbo, organizavo kooperatinius pieno nugriebimo punktus, į Vakarus eksportavo sviestą, stiprino šalies ekonomiką ir nacionalinę valiutą.
Net sovietmečiu zanavykai nepametė pienininkystės tradicijos, iš kolūkinių 60 arų išlaikė po tris karves, nors oficialiai buvo leidžiama tik viena. Lukšiai, Plokščiai, Griškabūdis, Kriūkai, Lekėčiai…
Kaimiečiai stiprino valstybės pieno sektorių, rūpinosi vaikus leisti į žemdirbystės studijas. Baigę universitetinius mokslus į tėviškes grįžo daugelis zanavykų.
Šiandien S. Stanaitis dirba tūkstantį hektarų žemės, laiko 626 galvijus, iš kurių 300 – melžiamos juodmargės. Kontroliuojamų karvių produktyvumas – 9 t. Supirkėjai kasdien iš ūkio išsiveža po 7 t pieno.
– Rizikų valdymas, derybinės pozicijos – žmogaus valioje, – kalba ūkininkas S. Stanaitis. Prieš du dešimtmečius ėmęsis pienininkystės kaip šeimos verslo, šiandien jis iš augalininkystės gaunamomis lėšomis dengia pieno ūkio praradimus, brangią derliaus dorojimo techniką nuomoja iš agroserviso įmonių. Pasak S. Stanaičio, žemdirbystė – socialiai atsakingas verslas, todėl labai svarbu jausti šeimos (žmonos Daivos ir keturių sūnų – Povilo, Jokūbo, Jurgio ir Adomo) bei 22 ūkio darbininkų pritarimą ir palaikymą. Šiandien visi – viena komanda.

Gamybos kaštai – ties galimybių riba
S. Stanaičio nuomone, pienininkystė – žmogų maitinantis verslas. Olandas, šveicaras, prancūzas neįsivaizduoja stalo be sūrio, lietuvis irgi užaugo su pienu ant lūpų. Tačiau pieno gamybos kaštai auga kaip ant mielių. Sakoma, jog duonoje ūkininko dalis sudaro tik 10 proc. Panašiai galima skaičiuoti ir pieno savikainą. Ūkininkas galvijams pasigamina pašarų (kukurūzų ir žolių siloso), susimala miltų, o visa kita – koncentratus, sojas, rapsų, cukrinių runkelių išspaudas, mineralus – perka. „Nekintama“ ūkininko ūkio dalis galvijų racio­ne – apie 40 proc., bet ji taip pat turi savo kainą. Pasak S. Stanaičio, prieš keletą metų galvijų bandoje „sušlubavo“ reprodukciniai reikalai, karvės per laktaciją duodavo 4 t pieno, kai turėjo atseikėti 6–7 t. Tuomet pieno savikaina šoko virš lito, nors įprastai buvo 80 lietuviškų centų. Ūkininkui ypač svarbu išlaikyti gerą galvijų genetiką, rūpintis piendavių sveikata, šėrimu, priežiūra. Sutartinai turi dirbti veterinarijos gydytojas, selekcininkas, melžėjai ir ūkio šeimininkas.
– Automatizuota melžimo sistema išvaduoja pieno ūkio visumą nuo žmogiškosios klaidos, – apie įdiegtų robotų regimą naudą kalba S. Stanaitis.
Nors keturi melžimo robotai naujojoje fermoje veikia tik porą savaičių, bet karvės jau baigiamos atrinkti, o atrinktosios priprato, melžtis ateina 2,7 karto per parą. Ūkio šeimininkas kompiuteryje mato visą informaciją apie karvę: kiek ji sveria, kada jai laikas sėklintis, kiek ji duoda pieno, kokia jo sudėtis, ar nėra ligos požymių ir pan.
Kiekvienas tešmens ketvirtis melžiamas atskirai, jeigu kuriame nors užfiksuojamas uždegimas – pienas automatiškai nukreipiamas į atskirą talpyklą.
Fermoje sumontuota moderni įranga, kuri paima iš pieno šilumą, ją akumuliuoja ir panaudoja vandeniui ir patalpų grindims šildyti.

Naujojoje fermoje karvėms daug erdvės, tas turi įtakos galvijų gerovei ir produktyvumui.

Vokiška statinio kokybė
Erdvaus statinio projektuotojai pasistengė, kad būtų pasirūpinta įmanoma galvijų gerove. Karvėms judėti yra daug erdvės, guoliavietėse – minkštos gumos čiužiniai. Mėšlą nuo grotelinių takų stumdo robotas, iš tranšėjų srutos perpumpuojamos į lauke esantį gelžbetonio rezervuarą.
Tvarto sijos, gegnės, kitos konstrukcijos atvežtos iš Vokietijos, stogas pagamintas iš „sumuštinio“ plokščių, kurių išorinė pusė – skarda, o vidinė – plastikas, atsparus drėgmei ir rūgštims. Patalpų orui vėdinti įrengti ventiliatoriai, šviesą užtikrina specialūs šviestuvai, įsijungiantys ir šviesos srautą reguliuojantys pagal gamtos užprogramuotą galvijų paros režimą. Prasidėjus sutemoms, lempos užsižiebia, vidurnaktį prigęsta, paryčiais šviesos srautas vėl sustiprėja.
– Miško žvėrys taip pat turi ramybės valandas, o ganytis išeina vakarėjant arba brėkštant, – pastebi medžiotojų būrelio veikloje dalyvaujantis S. Stanaitis.

Produktyvumo galimybės
Ūkininko teigimu, pieno ūkyje produktyviausios karvės su nedidelėmis išimtimis būna tris laktacijas, paskui brokuojamos ir vežamos parduoti. Bandos pamainą stengiamasi užsiauginti savo ūkyje, telyčias atrenkant pagal kilmės duomenis. Šiam darbui talkina gyvulių produktyvumo kontrolės sistema. Apmaudu, kad šioje sistemoje dalyvauja ne visi šalies pieno ūkiai. Ta pati situacija ir kooperacijos veikloje. S. Stanaitis prisimena, kaip prieš porą dešimtmečių ūkininkams buvo išdalyta pieno perdirbimo įmonių akcijų. Vienu metu jų kaina pakilo ir visi suskubo akcijas parduoti. Šiandien kooperacija sustiprintų pieno gamintojų derybines pozicijas, deja, tuo instrumentu pasinaudoti norinčiųjų nedaug. Prasidėjus sunkmečiui 2009 m. šeši zanavykų ūkiai susivienijo į kooperatyvą, per dieną parduodantį daugiau nei 80 t pieno, supirkėjų radę šiapus ir anapus Lietuvos–Lenkijos valstybių sienos.
– Jeigu aš teisingai galvoju, įsivaizduoju, jog ir kitas turėtų taip pat galvoti, – svarsto ūkininkas S. Stanaitis, mintyje turėdamas kooperacijos ir politikos pamokas. Deja, vieni rėkauja, kiti tokių paiso, o vėliau visi apgailestauja dėl įvykusio fakto. S. Stanaičio įsitikinimu, reikia dirbti, stiprinti verslą, kuris maitina valstybę.
O pieno ūkio išgyvenimo galimybių reikia ieškoti mažinant gamybos savikainą, nes būtent tokiu keliu eina olandai, prancūzai, vokiečiai. Šiandien jų siūlomi instrumentai pasiekę ir zanavyko S. Stanaičio ūkį.

Justinas ADOMAITIS
„ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.