Živilė Vaičiukynienė: „Kai dirbi klausydamas širdies – sekasi“

Sodrių spalvų paveiksluose – šiek tiek realybės, šiek tiek mistikos ir labai daug savasties. Iš juvelyrinės vielos nerti papuošalai – tarsi jūros bangų purslai, kuriuose spindi gabalėlis koralo ar gintaro. Šios menininkės darbų nerasite meno galerijose, ji nedalyvauja mugėse, nedažnai pakviečia ir į autorines parodas. Branginasi? „Tikrai ne, – juokiasi Kauno rajone, Noreikiškėse, gyvenanti įstabių meno kūrinių autorė Živilė Vaičiukynienė. – Man reikia laisvės, nepakenčiu suvaržymų, kaip ir konkurencijos: ji gyvenimą ir kūrybą pripildo pavydo, įtampos.“

Užkoduotos geros žinutės
Kiekvienas Ž. Vaičiukynienės kūrinys, tiek aliejumi tapytas paveikslas, tiek tekstilinės juvelyrikos papuošalas, – vienetinis, unikalus. Jei tik įmanoma, menininkė stengiasi asmeniškai susipažinti su būsimu jo savininku.
„Kai su klientu bendrauju internetu, ypač kurdama papuošalus, visada prašau atsiųsti nuotrauką. Kūrybos impulsą dažnai atrandu veido išraiškoje, akių žvilgsnyje, o susitikus apie žmogų daug pasako įvaizdis, bendravimo, charakterio ypatumai“, – atskleidžia Živilė.
Menininkė įsitikinusi, kad kiekvienas rankomis sukurtas daiktas, ypač meno kūrinys, puošiantis namų interjerą ar patį žmogų, siunčia žinutę. „Energiškai jautrus žmogus iš karto pajus, jei kursiu liūdėdama ar pykdama, todėl neigiamų emocijų apimta vengiu imtis darbo. Kartą taip nutapytą paveikslą teko nuvalyti, pati negalėjau į jį žiūrėti. Mano kūriniuose užkoduotos žinutės sako: viskas bus gerai!“ – šypsosi Ž. Vaičiukynienė.
Ji prisipažįsta anksčiau skeptiškai vertinusi pasakymus, kad galima pragyventi darant tai, kas patinka. O šiandien pati visiems įrodinėja – galima! Žinoma, mesti darbą ir pabandyti pomėgius paversti pragyvenimo šaltiniu ryžosi tik šeimos paskatinta. Namuose Živilė turi savo studiją ir kabinetą, kur priima svečius, klientus, planuoja darbo dieną. Jos nuomone, dirbti namuose – didelis pranašumas: kada tapyti paveikslą ar kurti papuošalus, jai pakužda nuotaika, intuicija.

Į kūrybą – aplinkkeliu
„Tiesa, dailės pasaulyje mano paveikslai kelia daug diskusijų: be taisyklių, ne tos spalvos, lyg per rožinius akinius. Kam tie standartai, kodėl nepuoselėti savito stiliaus, kodėl nedaryti to, kas tau patinka?.. – retoriškai klausia Ž. Vaičiukynienė ir neabejoja: – Kai dirbi klausydamas širdies – sekasi. Dar 2009-aisiais įkūriau savo prekinį ženklą „Z-line“, vis nauji klientai atranda mane, sugrįžta seni. Tiek paveikslai, tiek papuošalai iškeliauja į Europos šalis, Rusiją, JAV, Lotynų Ameriką, Jungtinius Arabų Emyratus.“
Išgirdusi klausimą, kada pradėjo kurti, kada atsiskleidė menininkės gyslelė, Živilė suglumsta: „Ji buvo visada, atrodė savaime suprantama ir natūralu. Nemaniau, kad mokėti piešti, siūti, nerti, megzti, daryti įvairius mielus darbelius – išskirtinis talentas.“
Vaikystėje Živilė dažnai lankydavosi pas netoli gyvenančią močiutę Jadvygą Dobkevičienę, kuriai patiko viską daryti pačiai ir kitaip nei kiti. Ji taupiai rinko audinius ir jų atraižas, popieriaus skiautes, kaupė žurnalus, iškarpas, įvairius raštus ne tik todėl, kad santvarka buvo tokia – pasipuošti, išsiskirti iš minios galėjai tik savo rankomis sukurtais darbais. Tiesiog jai tai patiko, buvo labai įdomu. Į įvairius sumanymus močiutė įtraukdavo ir Živilę, savo pavyzdžiu skatino būti išradingą, savikritišką, nenurimti ieškant, kas kartą kartelę kilstelėti aukščiau.
„Į kūrybos pasaulį atkeliavau aplinkkeliu: baigiau ekonomikos studijas, dirbau skirtingose rinkodaros srityse. Nesigailiu, nemanau, kad iššvaisčiau laiką: įgytos žinios, praktika man labai praverčia asmeniniame versle“, – tikina Ž. Vaičiukynienė.

Nesigėdija nuospaudų
Živilė mano, kad tiksliausias jos vąšeliu nertų papuošalų technikos apibūdinimas – tekstilinė juvelyrika, nes pasidabruota vielutė, kurią naudoja aksesuarams, – juvelyrų medžiaga.
Pasak menininkės, originalių papuošalų idėja kilo ieškant tobulumo: prie moherinio drabužio prireikė papuošalo, pabandė jį nunerti tais pačiais siūlais, bet aksesuaras subliūško, nebuvo standus, tada sugalvojo jį apnerti viela.
„Švelnūs moherio pūkeliai labai gražiai atrodo tarp sidabro spalvos vielos vijų – originalu, subtilu, lengva, moteriška. Gana dažnai ir dabar naudoju šį būdą, – sako menininkė, kurios perregimo ažūro juvelyrikos darbai žavi subtiliomis spalvomis, lakoniškomis formomis, smulkiomis detalėmis. – Gamta – mano įkvėpimo šaltinis. Joje nėra kampų, vyrauja aptakios, grakščios formos. O smulkios detalės mane visada žavėjo: voratinklyje pakibę rasos lašai, ant delno nutūpusi snaigė – nėrinyje įstrigę spalvoti akmenėliai, karoliukai. Pastaruoju metu negaliu atsispirti gintarui, ypač vertinu natūralų, nenušlifuotą.“
Živilė juokdamasi sako, kad kopijuojančiųjų jos kuriamus aksesuarus nėra: reikia ilgai, kantriai ir kruopščiai dirbti. Pasidabruota viela ir kieta, ir trapi, neriant ją reikia jausti, kitaip sulūš. Nuo įtampos neįgudusios rankos greitai pavargsta, o dirbant greičiau net nutirpsta, laikui bėgant ant pirštų atsiranda nuospaudų. Bet dabar Živilė nebeslepia savo rankų, nesigėdija jų rodyti.

Paveikslai – tarsi dienoraštis
Piešimas – neatsiejama Ž. Vaičiukynienės gyvenimo dalis. Kiek pamena, ji visada piešė: sąsiuvinių paraštėse puikavosi gėlės ir princesės, vėliau – emocijas simbolizuojančios abstrakcijos. Pieštukas, tušas visada buvo po ranka, paaug­lė spalvų bijojo, jos kartu su pastelinėmis kreidelėmis atsirado gerokai vėliau. Pastaruoju metu menininkė tapo aliejiniais dažais ir mėgaujasi galėdama išsilieti didelio formato drobėse.
„Niekada nelankiau dailės mokyklos, piešiau sau. Kartą pusbrolis pakvietė į dailininkų plenerą, surizikavau. Ten radau sau mokytoją – šviesios atminties dailininką Raimundą Simonaitį. Jis stebėjosi, kaip puikiai jaučiu daugelį dalykų, kaip išlavinta mano ranka. Tiesa, negailėjo ir kritikos, – neslepia menininkė ir pastebi, kad jos paveikslai atspindi konkrečius gyvenimo tarpsnius. – Kiekvieną kartą važiuodama į plenerą užsibrėžiu nupiešti naujų gamtos vaizdų, bet dažniausiai paklūstu emocijoms, jausmams, kuriuos sužadina užklydusios mintys, klausoma muzika.“
Beje, pastaroji daro didelę įtaką Živilei: jauna moteris sėkmingai kuria klausydama tiek klasikos, tiek roko, turi mėgstamus „sezoninius“ atlikėjus. Pastaruoju metu žavisi dainininke Katie Melua, o jau daugiau kaip dvidešimt metų alpsta klausydama grupės „Aerosmith“.

Palaikymo komanda
Didžiausi Ž. Vaičiukynienės talento vertintojai, patarėjai – vyras Jonas ir sūnūs Dovydas bei Žygimantas. Vyras – inžinierius, tačiau turi akį papuošalams, labai mėgsta fotografuoti, beje, kaip ir vyresnysis sūnus Žygimantas. Abu sūnūs dažnai užsuka į mamos dirbtuves ir nevengia atvirai išsakyti, ką mano apie tapomą paveikslą.
„Jei auginčiau dukras, kažin ar tiek daug kurčiau?.. Vyriškoje kompanijoje man lengva gyventi, bendrauti. Su Jonu esame panašūs: mūsų panašus skonis, pažiūros, gyvenimo vertybės, todėl pasitikime vienas kitu, mums patinka kurti savo namus. Labai branginame bendravimą su vaikais. Kol kas dar aukso amžius – nei šešiolikmetis Žygimantas, nei dvylikos Dovydas nuo mūsų paslapčių neturi, atvirai bendrauja, pasipasakoja“, – džiaugiasi Živilė.
Dirbdama namuose ji savo valdose užsibūna tik retais atvejais – vakarus, laisvalaikį leidžia su namiškiais. Menininkei šis laikas labai brangus: dar vaikystėje suprato, kad didžiausia vertybė – darni šeima.
Keturiese jie dažnai išlekia į gamtą, mėgsta žiūrėti filmus, o paskui juos aptarinėti, lankosi koncertuose. Sekmadienio tradicija – tėčio kepami čirviniai blynai ar lietiniai su šokoladu ir vyšniomis.
„Tėčio – blynai ir košės, visa kita mano“, – juokiasi Živilė. Eksperimentuoti virtuvėje mėgsta ir sūnūs: Žygimantui sekasi gaminti sotesnius patiekalus, o Dovydas vienu metu net ketino tapti konditeriu.

Eglė Leonovienė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.