Vaistažolių verslas reglamentų gniaužtuose

Šalyje ir už jos ribų gerai žinoma provizorė, ekologiškų vaistažolių augintoja Jadvyga Balvočiūtė.

Šalies mokslininkai ir šiandien įžvelgia vaistažolininkystės plėtros perspektyvas, perdirbėjai tikina, kad žaliava yra paklausi, tad smulkieji ūkininkai beatodairiškai raginami užsiimti šiuo alternatyviu verslu. Bet… dažnas sodietis, susigundęs vaistažolininkyste, netrukus grįžta prie javų ar bulvių. Kaip jie beskaičiuotų, pajamos retai kada padengia paruoštos žaliavos savikainą. Dar labiau nuvilia nesuderinti ir griežti kontroliuojančių tarnybų reikalavimai.

Kintančios taisyklės gyvenimo nepalengvina
Pastarųjų metų deklaruotų vaistažolių plotų kitimą (pernai aromatinių, medicininių ir prieskoninių augalų buvo 2 026 ha, šiemet – 707 ha) nulėmė naujos taisyklės: kmynai, krapai ir visų rūšių garstyčios priskirtos prie daugiamečių žolių ar javų sėklų, nes didžioji derliaus dalis būdavo skirta maisto pramonei ar sėklininkystei.
Pasak VšĮ „Ekoagros“ direktoriaus pavaduotojos Onos Kazlienės, minėtuose plotuose yra ir ekologiškai auginamų vaistažolių, tik jų labai mažai. „Vaistinių prieskoninių augalų pernai deklaruota 1,66 ha, kitų ekologiškų įvairių vaistažolių – 18,49 ha. Išskirti ramunėlių – 24,96 ha, margainių – 5,34 ha, krapų – 0,31 ha. Tikslių rezultatų, kiek ir kokių vaistažolių auga šiemet, dar nėra“, – aiškina O. Kazlienė.
Pasak „ŪP“ pašnekovės, norintieji išmokų už ekologinius vaistažolių plotus (487 Eur/ha) privalės Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) pateikti pažymą, kad daugiau kaip 50 proc. ūkio pajamų gauta už šių augalų žaliavą. Gana dažnai ekologiškų vaistažolių augintojai ir rinkėjai nepatenkinti ir kitais jiems taikomais reikalavimais. Sumaištį kelia kintančios nuostatos: pvz., nuo šiol ekologinės išmokos bus taikomos tik specializuotiems, iki 20 ha vaistažolininkystės ūkių plotams. Ekologiškų vaistažolių rinkėjai bus supažindinti su plotais, iš kurių galės rinkti vaistažoles. Kad neužterštų renkamų vaistažolių, negalės naudoti sintetinių priemonių apsaugai nuo erkių ar uodų.
Vaistažolininkai žino, kad sudėtingiausia procedūra – žoleles išdžiovinti taip, kad nesupelytų ir negautų tiesioginių saulės spindulių. Tam reikia atitinkamų patalpų. Tad šio ver­slo šir­dis – džio­vyk­los. Joms įrengti augintojai pasinaudojo 2007–2013 metų KPP parama.
Kaip teigia NMA Komunikacijos skyriaus vedėja Vaiva Paršiukaitė, pagal atitinkamus ES reglamentus ir 2014–2020 metais supirktų vaistažolių iš žemės ūkio subjektų džiovinimas, pakavimas ir kt. bus remiamas per veiklą „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“. Pagal veiklą „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ ji bus teikiama vaistažolininkystės gamybai ir valdoje užaugintai žaliavai apdoroti ir (arba) perdirbti. Tačiau ne vienas vaistažolininkas dejuoja, kad džiovykloms įrengti kontroliuojančios tarnybos taiko sunkiai įgyvendinamus reikalavimus.

Ragina, bet neremia
Ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų žinomi ir vertinami aukščiausios kvalifikacijos provizorės Jadvygos Balvočiūtės (Mažeikių r.) vaistažolių mišiniai „Jadvygos žolės“. Kelių dešimčių rūšių arbatos pripažintos šalies kulinariniu paveldu, jos gaminamos ir pagal individualius receptus. Žaliavą arbatoms provizorė augina savame eko­lo­giniame ūkyje (ke­lių šim­tų pa­va­di­ni­mų vais­ti­niai au­ga­lai) arba renka atitinkamose apylinkių vietose.
„Valstybė siūlo alternatyvius verslus, bet paramos teikti neskuba. Renkame žolynus iš ekologiškų pievų ir ganyklų, tačiau joms ekologinių išmokų neskiriama. Nesusipratimų yra ir su atskirų vaistažolių rūšių subsidijavimu, džiovyklų sertifikavimu. Į pogrindį mus nuvarys ir ES apribojimai daugeliui vaistažolių rūšių (auginti ir realizuoti) ir niekas nesigilina, ar tai paranku šiam verslui, – vardija sunkiai įveikiamus šalies ir ES valdininkų sprendimus provizorė. – Šalyje tarpsta palanki terpė pramoninei farmacijai, o ne vaistažolininkystei.“
Tiek augintojai, tiek rinkėjai patyrė, kad realizuodami patys, už kilogramą sudžiovintų žolelių gauna keliolika kartų daugiau nei moka supirkimo punktuose. Tą patvirtina ir ŽŪK „Tėviškės žolynai“ (Plungės r.) pirmininkė Sigutė Stančikienė. Pasak jos, penki kooperatyvo nariai vaistažoles ir prieskoninius augalus augina, renka gamtoje, apdoroja ir realizuoja. Pildomi ir individualūs užsakymai, nes kiekvienu atveju konsultuoja žinomas vaistininkas, liaudies medicinos ekspertas Virgilijus Skirkevičius.
„Mugėse, parodose, turguose įvairių žolelių pasiūla gausi, pardavėjų daug, tačiau konkurencija įveikiama. Esame žinomi, nes parduodami atskirų rūšių vaistažoles dalijame ir patarimus, kaip įvairių arbatų pasidaryti patiems, – pasakoja S. Stančikienė. – Tačiau… Net ir turint sertifikatus griežtai draudžiama įvardyti gydomųjų arbatų sudėtį, paskirtį, nors šios informacijos internete daugiau negu pakankamai. Lietuva turbūt vienintelė laikosi šių Europos Komisijos (EK) nuorodų, kurios naudingos tik stambiesiems rinkos dalyviams.“

Vaistažolių supirkimas – opi tema
Stambiųjų vaistažolių perdirbimo įmonių – UAB „Švenčionių vaistažolės“ ir UAB „Acorus Calamus“ – dėl žaliavos supirkimo kiekių ir kainų nuomonė vieninga. Jos pirktų Lietuvoje užaugintas ar surinktas vaistažoles, tačiau didelių kiekių vaistažolininkai pasiūlyti negali. Šiuo verslu užsiima nedaug šeimos ūkių, rinkėjų taip pat mažėja (egzistuoti padeda mokamos pašalpos), tad trūkstamo žaliavos kiekio ir tenka dairytis kitur. Vaistažolės įvežamos ir dėl to, kad ne visi vaistiniai augalai Lietuvoje auga.
Per metus „Švenčionių vaistažolės“ perdirba 200–250 tonų, o „Acorus Calamus“ – 120 t paruoštos žaliavos. Pasak „Švenčionių vaistažolės“ Tiekimo skyriaus vadovo Aleksandro Kairio, vaistažolių supirkimo kainos derinamos kasmet, pasižvalgant į ES rinkos tendencijas. Tačiau kokybiniai reikalavimai griežtėja, daug lėšų skiriama žaliavos patikrai, produkcijos tyrimams, tad metų gale įmonės rezultatai menki. Nereikia pamiršti, kad realizuodami produkciją prekybos tinklai savęs nenuskriaudžia.
Panašiai sako ir „Acorus Calamus“ Produktų grupės vadovas Vytautas Petreikis: „Brangsta žaliava, pagalbinės medžiagos, energetika, buitinės ir technikos remonto paslaugos, didėja atlyginimai, tad visuma šių išlaidų ir didina gaminamų produktų savikainą.“
Visa tai tiesa, bet patys perdirbėjai patvirtina, kad žaliavos supirkimo kainos prilygsta europinėms, tad jei galima nusipirkti kokybiškų, jau ištirtų vaistažolių svetur, mažėja paklausa vietinei žaliavai, menkai didėja ir supirkimo kainos.
Situaciją patikslina mokslininkė ir provizorė J. Balvočiūtė: „Rinkėjai sąžiningai surenka gana daug ir kokybiškos žaliavos. Privalome juos palaikyti ir bendruomenės galėtų jų darbą papildomai finansuoti. Pati mačiau, kaip supirkimo punkte už džiovintus beržų lapus rinkėjas gavo 2 Lt/kg! Aš saviems rinkėjams už žalius lapus moku po 5 Lt/kg! Verkšlenančios įmonės ieško itin pigios žaliavos, dažnai nesidairydamos į jos kokybę.“

Mokslininkų prognozės
Pasak LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijos mokslo darbuotojos Editos Dambrauskienės, vaistažolių augintojams parduoti žaliavą perdirbėjams neapsimoka. Supirkimo kainos nepadengia savikainos. Džiovintų vaistažolių kilogramas kainuoja kelis litus, bet tokiam kiekiui šviežios žaliavos reikia 4–5 kartus daugiau. Be to, augintojams keliama daug kokybinių reikalavimų, daug patikrų, dokumentų tvarkymo. Tad ir jie ieško vietos ne vietinėje rinkoje.
„Pagal KPP programas bendruomenės skatinamos užsiimti šiuo verslu, skiriamos lėšos, įdarbinami žmonės, tad yra smulkių augintojų, vaistinių mišinių gamintojų. Atsirado ir gudručių, tačiau tokie verslininkai greitai atsisijos“, – įsitikinusi mokslininkė. Pasak jos, tik pati pradžia prieš 15–20 metų buvo graži. Dabar vaistažolių augintojai išsibarstę kas sau, verslą pradeda ne tie, kas kiek nors supranta apie žemės ūkį. Pavyzdys mums gali būti lenkai, kurie susibūrė į bendrijas, sukūrė įmonėles ir iš augintojų superka žaliavą, ją paruošia ir realizuoja. Išlaikę ilgametes žolelių auginimo tradicijas, žaliavą pagamina mažesnėmis sąnaudomis.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kauno botanikos sodo Vaistinių augalų mokslo sektoriaus vedėjos habil. dr. Onos Ragažinskienės, vaistažolininkys­tė Lietuvoje turi perspektyvų, nes tinkamos gamtinės sąlygos, ir seminaruose bei lauko dienose būna daug jaunų inovatyvių žmonių, besidominčių šiuo verslu. Remiami jaunieji ūkininkai, parama skiriama džiovykloms įrengti, bet esmė kompetencija – agronomijos, botanikos ir farmakologijos žinios.
Asociacija „Slėnis Nemunas“ kartu su partneriais Aleksandro Stulginskio (ASU) ir VDU Kauno botanikos sodo mokslininkais baigė vykdyti mokslo žinių sklaidos projektą, kuriuo buvo siekiama paskatinti nedidelius šeimos ūkius imtis alternatyvaus verslo – auginti vaistažoles. „Šis projektas baigėsi pernai ir lankiusieji turėjo progos įsigilinti, kaip derinti gero ūkininkavimo, geros gamybos ir gero realizavimo praktikas. Dabar yra parengta 30 vaistinių augalų rūšių auginimo technologijų. Dažniausiai auginamos rausvažiedės ežiuolės, vaistinės ramunės, paprastosios sukatžolės, pipirmėtės, vaistinės melisos, vaistiniai čiob­reliai, vaistiniai šalavijai, vaistiniai valerijonai, vaistinės medetkos“, – teigia O. Ragažinskienė.
Visas esamas ir būsimas problemas derintų asociacija, jeigu tokia būtų.

Vanda BARONYTĖ
„ŪP“ korespondentė

UAB „Jadvygos žolės“ nuotrauka

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.