ATEITIS – grūdams ir sėkloms!

„Darau tai, ko kiti kaime nedaro. Bandau parodyti, kas galėtų išgelbėti Lietuvos žemės ūkį ir mūsų kaimą, – kalbėjo A. Peckus. – Siekiau sutvarkyti tėviškę, bet įklimpau daug giliau“.

Vis plačiai domimasi sveikatai naudingais augalais, tarp kurių gana daug mums dar mažai žinomų grūdinių. „Rasos“ lankėsi Alytaus r. pas eksperimentuoti mėgstantį ūkininką Alfonsą Peckų, auginantį vertingus netradicinius augalus. Gal ir mes pavasarį panorėsime sėti šį tą naujo?

Tvarkant tėviškę atsirado ūkis
Kalesninkų kaimo ūkininkas Alfonsas Peckus – mokslininkas, fizikos mokslų daktaras, nuo 1990 metų savo idėjas įgyvendina tėviškės žemėje, kur įkūrė javų ir žolinių augalų sėklininkystės ūkį. Lemiamas posūkis įvyko apsilankius Lietuvos žemdirbystės institute ir susipažinus su profesoriumi Antanu Svirskiu. Šis jam atskleidė dar nepažintą nuostabų augalų pasaulį, kurio įvairove dėl įvairių priežasčių Lietuvos ūkininkai nelabai domisi. Dabar apie 300 ha dirbamosios žemės naudoja eksperimentiniams bandymams – augina Lietuvoje dar retus vertingus grūdinius augalus: soras, valgomąsias rietmenes, italines šerytes, raibuosius burnočius, spelta kviečius, kanarinius stripainius, žiemines judras, baltąsias garstyčias ir žolinius: raudonuosius dobilus, mėlynąsias liucernas, baltažiedžius ir geltonžiedžius barkūnus. Ūkininko laukuose jau augo per 30 pavadinimų įvairių žemės ūkio augalų, bet jie kasmet keičiami. Kai kurie lieka, kiti sugrąžinami po kelerių metų arba jų iš viso atsisakoma – tai puiki galimybė tyrinėti ir rasti ateityje perspektyvių augalų. Ūkininkas renkasi tik lietuviškas, mūsų klimatui tinkamas veisles. Kitaip nei daugelyje paplitusių javų rūšių, burnočių ir kitų netradicinių augalų sėklose beveik nėra gliuteno, kai kuriems žmonėms sukeliančio alergiją. Miltams malti ir kruopoms gaminti naudojami tik pernykščių metų derliaus visiškai subrendę grūdai.
A. Peckus modernizavo savo ūkį, taiko pažangias technologijas ir vis sėkmingiau įsitvirtina netradicinių augalų rinkoje. Ypač sparčiai konkuruoja augindamas ir kartais į užsienį eksportuodamas soras, garstyčias, judras, kurios Lietuvos rinkoje dar retos. Ūkyje įrengti grūdų saugojimo bokštai, optinė sėklų valykla, speciali grūdų apdorojimo linija, lukštenimo malūnas. Maistui tinka valyti įvairių javų grūdai – kruopos. Bet vertingiausių medžiagų kartais lieka kaip tik lukštuose. Kaip juos sėkmingai panaudoti? Šiuo atveju ypač svarbi pagalbininkė – optinė sėklų ir kruopų valomoji mašina, kuri gali pagal spalvą išrūšiuoti grūdus, kruopas, atskirdama juodulius, pažeistus grūdus. Sėklos išvalomos iki 99,9 proc. švarumo.

Sėjamosios judros

Sėjamoji judra (Camelina sativa) priklauso bastutinių (Brasssicaceae) šeimai, kaip ir rapsai, garstyčios, ropės, ridikai, kopūstai. Lietuvoje judros augintos ir prieškario metais, tik nebuvo tokios populiarios kaip linų sėmenys ar kanapės. Iš judrų sėklų buvo spaudžiamas aliejus maistui, o dabar jo irgi jau galima nusipirkti sveiko maisto parduotuvėse. Sėjamosios judros būna žieminės ir vasarinės. Žieminės yra gerokai derlingesnės, o vasarines tinka auginti ekologiniuose ūkiuose kartu su žirniais, kad jie neišgultų.
Žieminių judrų sėklose yra 28–42 proc. aliejaus, kuriame gausu polinesočiųjų riebiųjų rūgščių: alfa linoleno (omega 3), linolo (omega 6), kiek mažiau – mononesočiųjų riebiųjų rūgščių: oleino (omega 9) ir gadoleino. Be to, judrų aliejuje yra A, D ir E vitaminų bei magnio, vario, geležies, cinko, kalio, kalcio. Nors jis gausus omega 3 (net 35 proc.), negenda kur kas ilgiau nei kiti, pavyzdžiui, linų sėmenų aliejus. Judrų aliejus naudojamas kulinarijoje, propaguojant dietinę ir vegetarišką mitybą. Šaltai spaustas iš pradžių būna tamsios spalvos, tačiau greitai tamsiosios dalelės nusėda ir aliejus tampa šviesiai geltonas. Kaip ir kitų bastutinių augalų aliejai, šis turi šiek tiek aštroką prieskonį. Nerafinuotas judrų aliejus pasižymi apetitą keliančiu aromatu ir pikantišku, lengvai aštroku skoniu, primenančiu krienus, ropes ar ridikus. Juo gardinamos salotos, užpilai, padažai, virtos daržovės. Labai tinka patiekalams iš kruopų – plovui, košėms, garnyrams. Judrų sėklomis galima paskaninti kepamą duoną ar blynus.

Kur galima realizuoti? Judrų produktai mūsų krašte dar nepaplitę, todėl jiems trūksta rinkos, kartais pavyksta realizuoti užsienyje. Dalį derliaus parduoda Vilniaus rajone įsikūrusiai „Senajai aliejinei“. Čia judrų aliejus spaudžiamas šaltai. Sėklų atvažiuoja įsigyti sveikuoliai.

Ar verta auginti patiems? Žieminių judrų galima auginti ir savo sode. Namų sąlygomis teks iškulti rankine kultuve, o pavėjui išvalyti sėklas ir atskirti šiukšles. Savo reikmėms nedaug aliejaus galima išsispausti buitiniais aliejaus spaudimo aparatais. Sėklos yra du kartus mažesnės nei rapsų, 1,2 mm skersmens, su „marškinėliais“ ir luobele.
Judros auginamos kaip žieminiai rapsai. Sėjamos rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje į gerai paruoštą derlingą ar vidutinio derlingumo dirvą. Subręsta liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje. Derlius – apie 1 t/ha. Mėgėjams patartina sėti eilutėmis kas 30 cm (patogu praeiti ir išravėti tarpus tarp eilių), o tarp augalų – kas 5 cm. Šiuo atveju sėklos reikės apie 50 g/arui. Judros ne tokios lepios kaip žieminiai rapsai, geriau žiemoja, atsparios ligoms ir kenkėjams.

Tikrosios soros

Tikroji sora (Panicum miliaceum L.) – miglinių (Poaceae) šeimos vienmetis žolinis, maistinėmis savybėmis vertingas kultūrinis augalas. Soros Lietuvoje buvo auginamos jau Vytauto Didžiojo laikais. Į Kalesninkų kaimą soros atkeliavo iš Dotnuvos žemdirbystės instituto. Dabar A. Peckus augina lietuviškas selekcininko A. Svirskio išvestas sorų veisles: ‘Rudę‘ rudomis sėklomis ir ‘Gelsvę‘ geltonomis. Sorose yra apie 12 proc. baltymų, visų žmogaus organizmui būtinų aminorūgščių, riebalų, net 69–83 proc. lengvai pasisavinamų angliavandenių, ypač daug mineralinių medžiagų: kalio, fosforo, magnio, geležies, mikroelementų: vario, seleno, mangano, cinko, jodo, bromo ir kitų. Vitamino E jos turi net du kartus daugiau nei kiti varpiniai augalai.
Sorų kruopos būna nuo ryškiai geltono iki pastelinio gelsvo atspalvio, nelygu veislė. A. Peckaus nuomone, tai puikiausias maistas norintiesiems sulieknėti ir būti stipriems. „Kas labai mėgsta miltinius patiekalus ir nori būti sveikas, bet bijo sugadinti figūrą, tegul verda ir valgo sorų košę ar kitus patiekalus“, – sako daržininkas.

Kur galima realizuoti? Anksčiau nemažai šių grūdų pavyko parduoti Vokietijoje ir Nyderlanduose, dabar daugiau realizuoja Lietuvos prekybos centruose.

Ar verta auginti patiems? Savo sode galima auginti ir soras. Jos užauga iki 1,5–1,8 m aukščio. Stiebas paprastas arba šakotas. Lapai gana platūs ir ilgi. Žiedynas – gausiai šakota, nusvirusi, stambi šluotelė. Žydi liepos–rugsėjo mėn. Grūdai smulkūs, apvalūs. Soros gerai auga priemolio ir priesmėlio dirvose. Sėjamos gegužės mėnesį, įterpiamos 2,5 cm gylyje. Sunoksta spalio mėnesį. Gaunamas derlius – apie 1,5–2 t/ha. Mėgėjai gali sėti 30×5 cm atstumais. Soros drėgmę pasisavina iš oro, lengvai pakelia sausras, atsparios ligoms ir kenkėjams. Derlingoje dirvoje sorų galima ir netręšti, bet, pasak ūkininko, tręšiant gaunamas didesnis derlius, vėliau kuliama. Auginant sode nemažai sorų gali sulesti paukščiai, todėl pradėjusias bręsti reikėtų apdengti agroplėvele ar kita medžiaga. Vegetacija trunka 135–150 dienų.

Valgomosios rietmenės

Valgomoji rietmenė (Echinochloa esculenta (A. Braun) H. Scholz) – miglinių (Poaceae) šeimos vienmetis žolinis, maistinėmis savybėmis vertingas kultūrinis augalas. Dar vadinama japonine sora. Sėklos panašios į sorų, tik truputį mažesnės, su „marškinėliais“ ir luobele, bet vertingesnės ir skanesnės.
Valgomųjų rietmenių sėklose yra gerokai daugiau baltymų ir riebalų negu sorose, taip pat lengvai pasisavinamų angliavandenių, mineralinių medžiagų: kalio, kalcio, magnio, mikroelementų, E ir kitų vitaminų. Geriausios – šviežiai paruoštos kruopos, nes ilgiau pastovėjusios apkarsta. Prieš vartojimą maistui reikėtų nuplikyti verdančiu vandeniu.

Kur galima realizuoti? Ūkyje užaugintų valgomųjų rietmenių kol kas nepavyksta realizuoti. Derlius ir kaina mažesni nei kviečių ar kitų javų – taigi net pardavus pajamų būtų mažiau. Rietmenėmis domisi ir jas perka sveikuoliai, kas pabando, tam patinka.

Ar verta auginti patiems? Valgomąsias rietmenes galima auginti savo sode. Užauga maždaug iki 1,5–1,8 m aukščio, daug žaliosios masės, kaip ir sorų. Sunoksta spalio mėnesį. Derlius – apie 1 t/ha. Mėgsta drėgmę ir šilumą, pakenčia sausrą. Tinka auginti šlapiose dirvose pašarui. Kaip ir soros neišgula, nes tvirti stiebai. Nuo grūdų valant lukštus kruopų išeiga – tik 30 proc., nes smulkesnės už soras. Išvalose lieka apie 70 proc. vertingų sėlenų.

Italinės šerytės

Italinė šerytė (Setaria italica) – miglinių (Poaceae) šeimos vienmetis žolinis, maistinėmis savybėmis vertingas kultūrinis augalas. Maistine verte naudngesnės už soras. Jų sėklose yra apie 14,5 proc. baltymų, 3–5 proc. riebalų bei kitų vertingų medžiagų. Šerytės tinka paukščių lesalui ir naminių gyvūnų pašarui.

Kur galima realizuoti? Ūkyje kasmet nesėjamos, nes realizuojamos tik per kelerius metus.

Ar galima auginti patiems? Italines šerytes galima auginti savo sode. Stiebas laibas, lapuotas, užauga 1,2–1,7 m aukščio. Žiedynas – tanki, plaukuota, 5–30 cm ilgio šluotelė. Lietuviškos veislės: ‘Rudukės‘ – rudomis sėklomis, ‘Auksės‘ – žemesnės, geltonomis sėklomis, beveik perpus smulkesnėmis už sorų. Vegetacija trunka 100–130 dienų. Sėjama apie 20 kg/ha. Derlingumas – 2–3 t/ha. Sėklos gerai laikosi šluotelėse.

Burnočiai

Burnotis (Amaranthus) – burnotinių (Amaranthaceae) šeimos vienmetis žolinis, maistinėmis savybėmis labai vertingas kultūrinis augalas. Dabar pasaulyje yra selekcionuojamos keturios burnočių grupės: salotiniai (lapiniai), dažiniai, dekoratyviniai ir grūdiniai. Jų sėkliukės smulkios, juodos, geltonos, baltos, blizgančios ir slidžios kaip sėmenys. Burnočių sėklose vidutiniškai yra 15–18 proc. baltymų, 5–8 proc. riebalų ir 3,7–5,7 proc. ląstelienos, t. y. gerokai daugiau, nei kituose varpiniuose javuose. Labai svarbios žmonių mitybai aminorūgšties lizino burnočiuose yra du kartus daugiau nei kviečiuose, tris kartus daugiau nei kukurūzuose ar sorose. Pagal proteinų kokybę burnočiai yra artimi idealiems baltymams, o pagal aminorūgščių santykį prilygsta motinos pienui. Burnočiuose gausu kalcio, geležies, magnio, fosforo, kalio. Itin tinka nėščiųjų maistui. Bene vertingiausia burnočių sėklų dalis yra aliejus, kurio sėklose yra 6–10 proc. Net 76 proc. šio aliejaus sudaro nesočiosios rūgštys, būtinos žmonių mitybai. Vertingiausia jo sudėtinė dalis – skvalenas, nuo vėžio gelbstintis produktas, dar išgaunamas iš ryklių kepenų.
Burnočių sėklos skoniu primena riešutus. Net nedidelis burnočių miltų priedas gerokai pagerina kvietinių miltų kokybę ir vertę. Burnočių žiedų arbata turi gydomųjų savybių. Labai vertingi ir jauni lapai, kuriuose yra mineralinių medžiagų, vitaminų. Iš jų ruošiamas salotas tinka vartoti prie įvairių patiekalų. Aparta burnočių žolė dirvožemio kokybę pagerina kaip žalioji trąša.

Kur galima realizuoti? Kol kas burnočiai – nepelningi, tačiau augintojas įsitikinęs, kad ateis metas, kai jie atsipirks. Jeigu Lietuvos ūkininkai dažniau augintų netradicinius žolinius augalus, jų sėkloms rastų rinką.

Ar verta auginti patiems? Burnočiai užauga iki 1,5 m aukščio, mėgsta derlingas priemolio dirvas, kaip ir auginami aplinkai papuošti. Sėjami pavasarį, gegužės mėnesį, 50×20 cm atstumais, iš pradžių reikia ravėti, paskui augalai nustelbia piktžoles. Kitais metais pasisėja savaime. Pavasarį reikia retinti išdygusius daigelius. Burnočių nebūtina nei tręšti, nei nuo kenkėjų purkšti. Auginami ekologiškai. Sėjama 5 kg/ha sėklos. Derlius – 0,5 t/ha. Tai ilgos vegetacijos augalai, kurie subręsta spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje. Kad burnočiai anksčiau subręstų, mėgėjai gali šiltnamyje užsiauginti daigelių ir lauke sodinti pavasarį po šalnų. Iš aguonos dydžio grūdelio per 4–5 mėnesius palankiomis sąlygomis vieno augalo masė gali užaugti iki 10 kg, o ilgame žiedyne subręsti iki keliasdešimt tūkstančių sėklų. Ūkyje auginamos A. Svirskio išvestos burnočių veisles – ‘Raudonukai‘ ir ‘Geltonukai‘.

Spelta kviečiai

Spelta kviečiai (Triticum aestivum ssp. spelta L. Thell.) – tai senoviniai duoniniai javai, vertinami dėl maistinių ir dietinių savybių. Spelta kviečių grūdų cheminė sudėtis skiriasi nuo paprastųjų kviečių. Jų grūduose randama 61 proc. angliavandenių, 16–17 proc. baltymų, 2 proc. riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų, geresnis glitimas, chemine sudėtimi jie artimi kietiesiems kviečiams. Iš speltos kviečių gaminami makaronai. Miltai turi savitą pikantišką riešutų skonį. Grūduose yra daug magnio, kalio, geležies, cinko, mangano ir B grupės vitaminų. Glitimo netgi daugiau nei paprastuosiuose kviečiuose, tačiau dėl kitokios struktūros jis nealergizuoja.
Spelta kviečiai nepretenzingi, be didelių poreikių dirvai: net iš mažai tręšiamų pasėlių galima gauti gerą derlių, palyginti su ekologiškai auginamais paprastaisiais kviečiais.
Spelta kviečių stiebas ilgas, iki 150 cm. Jų grūdus dengiantys žvynai puikiai apsaugo nuo kenkėjų ir drėgmės praradimo. Esminis trūkumas – spelta kviečių grūdai stipriai suaugę su varpažvyniais, todėl kuliant sunkiai atsiskiria ir sudaro vidutiniškai apie 30–40 proc. grūdų derliaus. Iš spelta kviečių grūdų A. Peckus gamina labai geros kokybės perlines kruopas. Iš nušlifuotos luobelės, prieš tai nuėmus „marškinėlius“, mala miltus. Iš šių miltų kepant blynus, kad neliptų prie dugno, į tešlą reikia papildomai berti įprastų kvietinių miltų.

Kur galima realizuoti? Spelta kviečiai Lietuvoje populiarėja, bet rinka vis tiek maža, todėl užsienyje parduodami išlukštenti grūdai.

Ar galima auginti patiems? Galima užsiauginti ir patiems, tačiau paruošti kruopas ir miltus teks vežti pas malūnininką. Spelta kviečiai sėjami rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje, į geresnę žemę. Sėklos norma apie 200 kg/ha. Derlius – apie 3 t/ha.

Rūta ANTANAITIENĖ
Autorės nuotraukos

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.