1941 metų Joninės. Šlovės savaitė: kaip lietuviai laimėjo hibridinį karą prieš Kremlių

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Dažno Rusijos ir netgi Lietuvos istoriko knygose apie sovietinę Lietuvos okupaciją būtinai išvedžiojama, kad prezidentas Antanas Smetona 1940 m. birželio 15-ąją nuo Raudonosios armijos pabėgo į Vokietiją „pasiraitojęs kelnes ir perbridęs nusekusį Lieponos pasienio upelį“ netoli Kybartų. Tačiau istorikai revizionistai nutyli, kad po metų, 1941-ųjų birželio 23-iąją, Lietuvoje įsiplieskus galingam antisovietiniam sukilimui, Maskvos pasodinti marionetinio LSSR režimo vadai ir Stalino saulę atgabenę lietuvių išdavikai, net nemėginę ginti savos sovietų valdžios, anksčiau už Raudonąją armiją pasipustė padus į Latviją, persikapstė per Dauguvos upę ir sustojo tik Rusijoje.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinti atsargos karininkai ir karo istorijos specialistai tvirtino, kad Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) nariai jau prieš 75 metus kariavo ir laimėjo šiuolaikinį mišrų (ginkluotą, psichologinį ir informacinį) karą su Maskva.
Paskutinis bandymas 1941 m. birželio 23-iosios Nepriklausomybės deklaraciją pripažinti mūsų valstybės teisės aktu Seime vyksta šią savaitę. Anot redakcijos pašnekovų, jeigu šiuolaikiniams politikams nepatogu prisiminti sukilėlių politinę vadovybę, bandžiusią susitarti su naujais Lietuvos okupantais vokiečių nacionalsocialistais, kas trukdo deramai pagerbti 2 tūkst. per mūšius su Raudonąja armija žuvusių sukilėlių? Juk jų negalima, kaip įprasta, apkaltinti žydų genocidu.

Sujaukė aiškų faktą

„Prieš 20 metų Lietuvai pasiprašius į Vakarų ekonomines ir kolektyvinio saugumo organizacijas, Maskva pabandė sustabdyti tą procesą mojuodama „lietuvių žyd­šaudžių“ korta. Visus, kurie Kauno, Vilniaus gatvėse, mūsų miestuose ir kaimuose 1941 m. birželio 22–28 dienomis kovėsi su rusų okupantais, kėlė trispalves virš Vilniaus Gedimino bokšto ir Kauno Prisikėlimo bažnyčios, Kremlius urmu pavadino vietinių žydų žudikais. Tokį požiūrį pavyko primesti ir Lietuvos visuomenei. Dabar viskas taip suplakta, sujaukta, kad Lietuvos valdžiai, politikams viešai jau nepatogu pagarbiai kalbėti apie Birželio sukilimą“, – „ŪP“ teigė 1991 m. Lietuvos parlamento gynėjas, atsargos majoras Albertas Daugirdas.
Anot A. Daugirdo, ir pokario laisvės kovotojai buvo šmeižiami, juodinami. Istorijos klastotojai pritilo tik tada, kai entuziastai surado svarbius rezistencijos sąjūdžio dokumentus, pogrindžio kariuomenės sričių, apygardų ir rinktinių vadų įsakymus, partizanų karo lauko teismų nuosprendžius.
„Kartais net ir labai žinomi asmenys kalba, kad „miškiniai“ buvo nusikaltėliai, negalima jų kovos taktikos pritaikyti šiuolaikinei Lietuvos kariuomenei. Esą pasaulis mūsų nesupras, piktinsis, kad aukštiname asmenis, nusikaltusius žmoniškumui“, – apmaudžiai samprotavo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris A. Daugirdas.

Klaiki diena prieš aušrą

1941 m. birželio 26-oji. Sukilėliai Kaune apžiūri iš rusų atimtą karo grobį – lengvąjį tanką T-38.

1941 m. birželio 26-oji. Sukilėliai Kaune apžiūri iš rusų atimtą karo grobį – lengvąjį tanką T-38.

Sukilimo centru tapusio Kauno prieigose 1941 m. birželio pabaigoje stovėjo SSRS ginkluotųjų pajėgų Pabaltijo karinės apygardos 11-osios armijos (vadas – generolas leitenantas Vasilijus Morozovas) 5-oji, 33-ioji šaulių divizijos, 16-asis šaulių korpusas, laikinojoje sostinėje buvo dislokuotas ypatingu žiaurumu išgarsėjęs 1-asis atskiras NKVD motorizuotasis šaulių pulkas (1941 m. birželio 14-ąją trėmęs lietuvius į Sibirą). Raudonosios armijos 188-osios šaulių divizijos vadas pulkininkas Piotras Ivanovas pranešė 11-osios armijos štabui, kad, divizijai traukiantis per Kauną, „vietiniai kontrrevoliucionieriai iš priedangų kryptingai ir smarkiai apšaudė raudonarmiečius, pulkai patyrė didelių gyvosios jėgos ir karinės technikos nuostolių“. Buvęs 1941 m. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis vėliau prisiminė, kad „ta diena – birželio 23-ioji – buvo klaiki: Kauno gatvės pilnos sovietų kareivių ir ginkluotų mūsų sukilėlių“.

Jaunimas pranoko generolus

Tačiau jau 1941 m. birželio 25-ąją Kaunas buvo laisvas, kone visoje Lietuvoje, išskyrus Raseinius ir Alytų, sovietų okupacinę valdžią nušlavė patys sukilėliai, o vokiečiai į Lietuvos miestus įžygiavo beveik paradiniu žingsniu, juos pasitiko gausybė besiplaikstančių lietuviškų trispalvių ir kur nekur kabanti viena kita raudona nacionalsocialistinės Vokietijos vėliava su juodu kabliakryžiu ant balto apskritimo (Rygą po įnirtingų kautynių su rusais vokiečiai užėmė tik liepos 1 d., Taliną – rugpjūčio 28-ąją). Jauni, daugiausia civiliai sukilėliai vieni įveikė tuos pačius Raudonosios armijos dalinius, kurių 1940 m. išsigando garsūs Lietuvos politikai ir septyniolika gražiai uniformuotų mūsų generolų, vadovavusių 1 800 karininkų, 30 tūkst. puskarininkių ir kareivių bei 55 tūkst. Šaulių sąjungos narių.

1941 m. birželio pabaigoje lietuviai patys išsikovojo laisvę, atkūrė tarpukario įstaigas ir palaikė tvarką krašte. Lietuvių policininkas rodo vokiečių kariuomenės šarvuočio įgulai kelią, kuriuo ji turi važiuoti.

1941 m. birželio pabaigoje lietuviai patys išsikovojo laisvę, atkūrė tarpukario įstaigas ir palaikė tvarką krašte. Lietuvių policininkas rodo vokiečių kariuomenės šarvuočio įgulai kelią, kuriuo ji turi važiuoti.

Kautis išmokė Šaulių sąjunga

Šiais laikais, ypač Rusijai užpuolus Ukrainą, karybos specialistai nuolat mini naują hibridinio karo taktiką: laimi gudresnė kovojanti pusė, sugebanti ne tik šaudyti, bet ir psichologiškai palaužti priešą, suparalyžiuoti jo valią gintis. 1941 m. mūsų sukilėliai Kaune įsiterpdavo į rusų kariuomenės telefoninius pokalbius ir baugino, klaidino sovietų komisarus, generolus, kad mieste jau pasirodė vokiečių kareiviai. Sukilėliai pasinaudojo greitosios pagalbos automobiliais ginklams pervežti. (Gal dėl to po daugelio metų, 1991-ųjų sausio 13-ąją, sovietų kariuomenei vaidenosi, kad „greitukėmis“ gabenami „Molotovo kokteiliai“ Vilniaus TV bokšto gynėjams). 1941 m. birželį rusų įgulą nuginklavo ir Vilnių išlaisvino iš sovietų ginkluotųjų pajėgų pasitraukę lietuvių kariai su Raudonosios armijos antsiuvais.
„Mūsų vyrus valstietiško gud­rumo ir karinės taktikos išmokė tarpukario Lietuvos kariuomenė, Šaulių sąjunga. Juk lietuviai kariai, šauliai vieninteliai Baltijos šalyse buvo rengiami partizaniniam karui. Latviai ir estai to nedarė“, – paprastai lietuvių sukilėlių pergalės prieš sovietų armiją priežastis paaiškino atsargos majoras A. Daugirdas.

Pagalbos paprašė tik kartą

Socialistinio liaudies fronto „istorikai“ tvirtina, kad Lietuvių aktyvistų fronto kovotojai 1941 m. buvo „paklusnūs hitlerininkų parankiniai“. Tačiau buvęs Vokietijos Vermachto karininkas Werneris Hauptas atsiminimų knygoje apie vokiečių „Centro“ ir „Šiaurės“ armijų grupės žygį link Maskvos bei Leningrado vykstant operacijai „Barbarossa“ rašė, kad sukilę lietuviai tik vieną kartą paprašė vokiečių karinės vadovybės pagalbos. 1941 m. birželio 24 d. Raudonosios armijos politinės propagandos valdybos antrojo rango komisaras Vladimiras Borisovas įsakė atsiimti Kauną. Nuo Jonavos pajudėjo rusų tankų kolona. Karo istorikas W. Hauptas prisiminė, kad lietuvių žvalgai per radiją labai tiksliai nurodė sovietų karinės technikos koordinates, todėl vokiečių lakūnams nebuvo didelio vargo paversti rusų tankus rūkstančiu metalo laužo sąvartynu.

Pasisavino svetimą pergalę

1941 m. birželio 23-iąją Maskva pykčio priepuoliais ir diplomatinėmis gudrybėmis bandė nuneigti, iškraipyti Birželio sukilimą. O nacio­nalsocialistinės Vokietijos politinė ir karinė vadovybė visiškai nutylėjo svarbų Lietuvių aktyvistų fronto vaidmenį: vokiečių generolas pulkininkas Georgas Karlas Friedrichas Wilhelmas von Küchleris užsikabino sau geležinio kryžiaus riterio ordiną už „sėkmingą Kauno puolamąją operaciją“… Padoresnis vokiečių karininkas, Vokietijos sausumos pajėgų generalinio štabo viršininkas generolas pulkininkas Franzas Halderis savo dienoraštyje nusistebėjo: „Kiekvieną Lenkijos, Prancūzijos miestą iki mums ateinant jau būdavo išvogę ir padegę marodieriai. Kaune į mūsų rankas pateko visiškai tvarkingi, neišplėšti maisto sandėliai ir krautuvės. Juos saugojo lietuvių savigynos būriai, nors Stalinas buvo įsakęs NKVD daliniams traukiantis nepalikti priešams jokių valgio ir gėrimų atsargų, o negalint išsivežti produktų – juos sunaikinti“.

Argumentai ant vištos kojelės

Maskva nuolat tvirtina, kad Lietuva nebuvo sovietų okupuota, nes 1940 m. nesipriešino, be kovos buvo įsiurbta į Sovietų Sąjungą. Mūsų istorikai galėtų tokiu pačiu stiliumi atrėžti oponentams – LSSR vadai ir Stalino saulę iš Maskvos vežę literatai, tremiamų lietuvių sąrašų sudarinėtojai 1941 m. birželį nė nebandė ginti savo proletarinių, internacionalinių idealų, bet su šeimomis jau pirmosiomis sukilimo dienomis išnešė kudašių į Rusiją.
Anot Rusijos istoriografijos, Birželio sukilėliai buvo smetoninės Lietuvos karininkai, dvarininkai, tautininkų režimo valdininkai, o mažažemiai ūkininkai, miesto proletariatas esą buvo draugiški Raudonajai armijai. Tačiau narsiausiai per sukilimą kovėsi būtent Kauno priemiesčių darbininkai.

Didvyrių nevalia užmiršti

Vienas iš herojiškiausių Lietuvos istorijos puslapių – 1941 m. Birželio sukilimas – iki šiol nepateisinamai iškrinta iš lietuviškos istoriografijos. Jeigu politiškai nepatogu prisiminti Lietuvos Laikinosios Vyriausybės ministrų, „nesutrukdžiusių vielomis aptverti žydų getų Vokietijos Ostlando reichskomisariato Lietuvos generalinėje srityje“, tai juk galima pagerbti sukilimo išvakarėse sovietų suimtą ir Maskvos kalėjime nukankintą LAF Vilniaus štabo viršininką majorą Vytautą Bulvičių, NKVD nežmoniškai suluošintą (netekusį išdaviko nukirstos rankos) ir per belaisvių lietuvių karininkų, inteligentų „mirties maršą“ sovietų sušaudytą Červenėje (Baltarusija) LAF ryšininką kapitoną Albertą Šverplaitį. Arba karo lakūną Joną Dženkaitį, kuris žuvo 1941 m. birželio 24 d. vadovaudamas Kauno Aleksoto tilto gynybai. Taip pat buvusį policijos karininką Juozą Savulionį, 1941 m. birželio 23 d. nukirpusį Raudonosios armijos užminuoto Vilijampolės tilto sprogmenų laidus ir išvarpytą, kaip vėliau suskaičiavo teismo medicinos ekspertai, keturiasdešimties rusiško kulkosvaidžio kulkų. Juk tų žmonių tikrai negalima apkaltinti žydų žudynėmis…

Žuvę sukilėliai negali apsiginti

Gal politinė sukilimo dalis nebuvo sėkminga, bet kas šiandien trukdo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojams per paskaitas išsamiai papasakoti kariūnams apie labai efektingą sukilėlių karinę strategiją? 2010 m. Lietuvos karinėje doktrinoje buvo paminėtas Oršos mūšis, pokario partizanų kova, bet tik ne Birželio sukilimas.
„Jeigu su Raudonąja armija būtų kovojusi reguliarioji Lietuvos kariuomenė, gal 1941-ųjų birželis atrodytų aiškesnis. Iki šiol pasigendame oficialios sukilimo istorinės interpretacijos. Ginčijamasi, kada „sukilimas virto holokaustu“, remiamasi ne istoriniais faktais, o perspėjimais, kad „neišmintinga, neeuropietiška“ minėti įvykį, kuris „sutapo su masinių žydų žudynių pradžia“. Kažkas sugalvoja, kad kuris nors LAF vadas ne didvyris, o banditas. Ir pasipila nesibaigiančios TV pokalbių laidos ta tema, „Dangaus keršto nekaltų aukų žudikams besišaukiančių“ knygų leidyba. Niekas nenori pažvelgti į sukilimą paprastų, eilinių to meto LAF kovotojų akimis“, – „ŪP“ tvirtino viešųjų ryšių ir rinkodaros specialistas, TV režisierius, karo istorijos tyrinėtojas Šarūnas Jasiukevičius.

Archyvinės nuotraukos