Agroverslas kooperuotiems

Rugsėjo 29–30 dienomis Anykščių rajone, UAB „Vaja–farm“ teritorijoje, pirmą kartą mūsų šalies istorijoje planuojama surengti specializuotą mėsinės galvijininkystės parodą. Daugeliui neabejotinai įdomi ir naudinga bus paties šio ūkio šeimininko Vyganto Šližio, vos per trejetą metų sugebėjusio „įsukti“ stambų ekologinį mėsinės galvijininkystės ūkį, patirtis. Tarptautinių pervežimų ir logistikos specialistas, vienas įmonės „Kautra“ akcininkų bei ilgametis bendrovės „Anykščių ratas“ generalinis direktorius V. Šližys prisiimtą naują iššūkį vystyti mėsinę galvijininkystę vertina kaip itin perspektyvią veiklą. Kryptingai ją planuodamas, žmogus gali organizuoti ir dar keletą papildomų verslų bei iš to puikiai uždirbti.

„Įdarbinti“ sunykusio kaimo žemę sunkiau, nei tikėtasi
„Reikia įvertinti ir tai, kad, skirtingai nei kitos ūkio šakos, agroverslas yra remiamas ES bei nacionalinio biudžeto lėšomis. Ir ši parama nėra menka, aišku, jei tik jos „nepravalgai“, – dėsto V. Šližys, atsakydamas į klausimą, kodėl kaip verslininkas pasirinko ganėtinai netradicinį investavimo tikslą.
Pašnekovas pasakoja, kad ūkis „Vaja–farm“ įkurtas ne atsitiktinėje vietoje, bet jo gimtajame Bliuvonių kaime – Anykščių regioninio parko geomorfologinio Kurklių draustinio teritorijoje. Ūkio pavadinimui pasirinktas žodis „Vaja“ taip pat nėra atsitiktinis – būtent taip vadinasi greta vingiuojantis upelis.
„Šią vietovę ledynmetis suformavo itin charakteringai, paversdamas ją idealia vietove galvijininkystei: apatiniame grunto sluoksnyje glūdi durpynai, viršutiniame – molis, per vidurį – žvyras. Taigi gyvuliams išklampoti ganyklų praktiškai neįmanoma“, – „paties Dievo dovana“ džiaugiasi V. Šližys.
Kadaise Bliuvonyse gyvavo 17 sodybų. Šiuo metu tokios likusios tik dvi. Tačiau „įdarbinti“ sunykusio kaimo žemę verslininkui buvo sunkiau, nei tikėjosi.
„Pats žemės esu čia paveldėjęs 18 ha, tad tokiame plote galvijininkystės, suprantama, neišvystysi. Mūsų siekis – ateityje teritoriją išplėsti iki 1 000 ha ir laikyti 400–500 mėsinių žindenių. Iki šiol pavyko nusipirkti ar išsinuomoti 500 ha. Mat buvome ką tik įsteigę ūkį, kai smūgį kirto netrukus priimtas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, draudžiantis trejus metus aktyvios žemės ūkio veiklos nevykdžiusiems asmenims, turintiems daugiau kaip 10 ha, jos dar pirkti. Saugikliai, kurie neva turėjo būti taikomi užsieniečiams, iš tiesų nebuvo saugikliai didiesiems pačios Lietuvos žemvaldžiams, kurie per tą laiką žemės pigiai galėjo įsigyti tiek, kiek tik norėjo. Mūsų atveju gelbėjo tai, kad dalis savininkų sutiko pinigų palūkėti“, – pasakoja pašnekovas, pastebintis ir dar vieną žemdirbiams aktualią problemą, į kurią valdžios institucijos kažkodėl žiūri pro pirštus. „Lietuvoje yra daugybė valstybės saugomų teritorijų. Dalis mūsiškės – irgi tokia. Todėl čia žemė neparduodama – ją leidžiama iš valstybės tik išsinuomoti. Ir tik tokiu atveju, jei pats aktyviai ūkininkauji. Tačiau šalyje yra ne vienas apsukruolis, kuris sugebėjo žemės iš valstybės išsinuomoti, o dabar ją pernuomoja vietos ūkininkams. Mano manymu, tokiam neskaidriam verslui nėra sudėtinga užkirsti kelią“, – įsitikinęs teigia pašnekovas.
Skaičiuodamas investicijas ūkio infrastruktūrai kurti V. Šližys pasakoja, kad lėšų negailėta įrengiant patikimus galvijų aptvarus bei šildomas girdyklas. „Mano nuostata: tokius darbus reikia atlikti vieną kartą, bet garantuotai. Todėl vien vandentiekio esame nutiesę bene tris kilometrus, o tvirti elektriniai piemenys juosia visų ganyklų perimetrą“, – pasakoja pašnekovas. Kartu jis pastebi, kad vystant mėsinę galvijininkystę visiškai netikslinga daug investuoti į pastatus, nes tai neatsiperka. Juolab kad mėsinių veislių galvijai yra puikiai prisitaikę žiemoti lauko sąlygomis. Todėl ūkio galvijai rudenį tik suvaromi arčiau medinių stoginių, į kurias du kartus per savaitę atvežama susukto į ritinius šienainio.

Pirmenybė – mišrūnams
Skirtingai nei dauguma kolegų, kurie įsigydami motinines bandas prioritetą teikia grynaveisliams galvijams, V. Šližys pirko šaubrakus – pieningų šorthornų ir ištvermingų, raumeningų aubrakų mišrūnus, turinčius dar ir šalčiui itin atsparių galovėjų genų.
Verslininkas skaičiuoja, kad mišrūnai rinkoje yra pigesni, be to, jie greičiau auga, su jais profesionaliai dirbant selekcinį darbą galima pasiekti geresnių heterozės efekto rezultatų. Kitaip tariant, mišrūnų auginimo savikaina mažesnė, o jų mėsos savybės geresnės.
Pasverti mišrūnų naudingumo koeficientą, anot ūkininko, visiškai paprasta: tradicinę mėsinių bandą sudaro 30 „galvų“ žindenių ir bulius. Iš tokios bandos galima tikėtis gauti 15 telyčaičių ir 15 buliukų. 80 proc. telyčaičių, turinčių gerus genetinius duomenis, galima pasilikti ūkio plėtrai. O iš 15 buliukų veislei tiks tik vienas ar du. Visi kiti bus auginami mėsai. O skerdykla mokės ne už tai, kad gyvulys grynaveislis ar ne, o už jo mėsines savybes.
Tačiau kartu V. Šližys neabejoja, kad pats pienines karves kergdamas su mėsinės veislės buliumi produktyvios mišrūnų bandos nesuformuosi.
„Startavome vienu kartu įsigydami 180 žindenių (6 bandas po 30 „galvų“) ir 7 bulius. Iš tiesų ūkio kūrimas prasidėjo nuo pažinties su Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) bičiuliu bei konsultantu iš Vokietijos, patyrusiu mėsinių galvijų augintoju Ernstu Frydrichu Baumeriu. Žinau ne vieną atvejį, kuomet užsienyje nusipirkę galvijų žmonės nežinojo, kaip su jais elgtis – vaizdžiai tariant, nusipirko gyvulius su visomis jų problemomis. Todėl stengėmės šios klaidos išvengti – su E. K. Baumeriu, iš kurio visus gyvulius ir pirkome, sutarėme, kad prireikus jis tam tikrą laikotarpį savo lėšomis atvyks į ūkį konsultuoti. Tokių iškvietimų iš tiesų buvo, nes iš pradžių savomis jėgomis nesugebėjome bandų suvaldyti, sugauti atvestų jauniklių, įsegti jiems įsagų. Iš E. K. Baumerio ir išmokome, kaip sunkiasvorius galvijus pergudrauti, sužinojome, kad, pavyzdžiui, pakalnėje juos sugauti lengviau negu ant kalno. Dabar galvijų ir gaudyti nereikia – pakanka riekės duonos ar kibiro obuolių ir jie patys sueina į aptvarą“, – džiaugiasi „Vaja–farm“ šeimininkas, pripažįstantis, kad gebėjimas prijaukinti atšiauraus charakterio mėsinius – visos jo suburtos komandos darbo rezultatas. „Žinau ūkių, kuriuose arčiau buliaus einama tik su migdomaisiais užtaisytu šautuvu. Mano manymu, jeigu nesugebi su gyvuliais rasti ryšio, jų geriau ir neauginti“, – savo nuostatą dėsto pašnekovas.

Perspektyva – kooperacijoje
Kadangi tris nusipirktas bandas sudarė sukergtos telyčios ir tris – telyčios su jau atvestais veršeliais, tai leido pačiais pirmaisiais veiklos metais ūkiui jau gauti šiek tiek pajamų, pardavus paaugintą prieauglį. Šiemet kaip veislinė medžiaga vietos rinkoje sėkmingai parduotos visos planuotos telyčaitės. „Bandai didinti pasilikome vos 20 telyčių. Mano galva, jeigu rinkoje yra paklausa, produkciją tikslinga parduoti, o jei paklausos nėra, vadinasi, metas didinti bandą“, – skaičiuoja agroverslininkas.
Atjunkyti buliukai papildomai penėti iš ūkio vežami į žemės ūkio kooperatinę bendrovę „Dievo karvutė“, veikiančią Utenos r. „Be augintojų kooperacijos mėsinė galvijininkystė perspektyvų neturi. Džiugu, kad jaunoji ūkininkų karta tą jau suvokia. Mūsiškis kooperatyvas, kurio narių ratą artimiausioje ateityje planuojame plėsti, šiuo metu vienija septynis mėsinių galvijų augintojus. Į penėjimo stotį vežame buliukus ne tik iš savo ūkių, bet perkame jų ir Latvijos aukcionuose. Kooperatyvas yra įsigijęs fermas, kurių plotas leidžia vienu metu penėti iki 1 000 buliukų. Tokias apimtis tikimės pasiekti apie 2020-tuosius. Ateityje galvotume ir apie galutinių mėsos produktų gamybą. Akivaizdu, kad nesusikooperavę Lietuvos mėsinių galvijų augintojai šiandien už kilogramą galvijienos skerdenos uždirba beveik 1 Eur mažiau, nei siekia ES vidutinė kaina, įskaičiuojant ne tik šalis Bendrijos senbuves, bet ir Rumuniją bei Bulgariją. Ir tai suprantama, nes nė vieno rimtesnio pirkėjo nedomina mažesni kiekiai nei bent vienas gyvulių pilnas vilkikas“, – konstatuoja pašnekovas.
ŽŪK „Dievo karvutė“ nupenėtus bulius, pasakoja V. Šližys, parduota tiems, kas daugiau tuo metu moka – pirkėjams iš Šveicarijos, Lenkijos ar vietos mėsos perdirbimo įmonei. Tačiau neinama į derybas su Turkijos ar Izraelio atstovais, kurie norėtų įsigyti tik ką atjunkytų veršelių. „Tiesa, kol kas dalį pridėtinės vertės prarandame, nes ūkyje ekologiškai auginti buliukai penėjimo periodu šeriami neekologiškais pašarais. Tačiau ir šią problemą kooperatyvas spręs“, – ateities planais dalijasi V. Šližys.
Į klausimą, kada įdėtos investicijos atsipirks, agroverslininkas skaičiuoja, kad tai įvyks per artimiausius 5–6 metus. „Neatsitiktinai daug investavome. Yra du būdai: nusipirkti mažai galvijų ir bandą augintis pamažu, kol, tikėtina, pačiam pabos laukti rezultatų, arba susiplanuoti aiškų tikslą ir investuoti. Be abejo, tokiai nuostatai galima paprieštarauti, kad ne visi ūkininkai, ypač jaunieji, greitam startui turi pakankamai lėšų. Tačiau bet kokio verslo pradžiai žmonės paprastai skolinasi. Taigi reikėtų pasiskaičiuoti, ar tikslinga laikyti mažą bandą, nes vis tiek teks samdyti darbuotojų, šienauti pievas, įrengti infrastruktūrą. Galų gale ir elektriniu piemeniu pratekės vienodas kiekis elektros energijos, aptvare ganysis 30 ar 200 gyvulių“, – savo nuostatą dėsto pašnekovas.

Beragiai aubrakai – jau realybė
V. Šližio nuomone, vystydamas mėsinę galvijininkystę žmogus vis dėlto neturėtų užsibrėžti sunkiai įgyvendinamų tikslų. Todėl taikyti embrionų transplantavimo ar dirbtinio žindenių apvaisinimo ūkis neplanuoja. „Norint eksperimentuoti, tuos dalykus reikia išmanyti profesionaliai. Nes pažįstu kolegų, kuriems eksperimentai padarė ne naudos, bet žalos – žmonės netgi turėjo išskersti bandas ir pradėti veiklą nuo nulio“, – pastebi jis.
V. Šližio žodžiais, iki realizacinio svorio pačiame ūkyje penėti bulius taip pat „būtų utopija“, nes šis veiklos etapas reikalauja specialių žinių ir kitokios pašarų ruošimo technologijos. „Per parą penimas gyvulys turi priaugti maksimalų priesvorį. Priešingu atveju „penėjimas“ pridarys tik nuostolių“, – neabejoja pašnekovas. Be to, skyrium nuo bandos, kurioje drausmę palaiko motinėlė, laikomi buliai varžosi tarpusavyje, patiria traumų bei praranda svorio. Todėl pašnekovas dar kartą pabrėžia ūkininkų bendradarbiavimo, kooperacijos ir bulių penėjimo stočių plėtros svarbą.
Tačiau originalių planų „Vaja–farm“ vis dėlto turi. Ūkio šeimininkas pasakoja, kad E. K. Baumeris yra labai patyręs selekcininkas, ir šios vokiečio veiklos viršūnė – išvesti genetiškai beragiai aubrakų veislės galvijai. „Planuojame iš E. K. Baumerio su valstybės parama įsigyti veislinių aubrakų bandą, ir jei pavyks, beragius šios veislės galvijus kaip veislinę medžiagą platinti Lietuvoje“, – ateities planais dalijasi autotransporto verslą į mėsinę galvijininkystę iškeitęs V. Šližys.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.

„Vaja–farm“ šeimininko Vyganto Šližio nuomone, jei žmogus nesugeba su gyvuliais rasti ryšio, jų geriau ir neauginti.

b

Vygantas Šližys džiaugiasi investicija į modernias, šildomas, ant betono plokščių sumontuotas galvijų girdyklas. Atokiau už jų – kompostuojamas pernykštis mėšlas, itin paklausus tarp Anykščių r. grūdininkystės ūkių.

d

Šaubrakai – pieningų šorthornų ir ištvermingų, raumeningų aubrakų mišrūnai, turintys dar ir šalčiui itin atsparių galovėjų genų.

c

Ūkio simbolis – bulius Puntukas.

e

Atjunkyti buliukai iš ūkio perkeliami į ŽŪK „Dievo karvutė“ penėjimo stotį.

f

Vienas ūkio tikslų – ateityje beragius aubrakus platinti kaip veislinę medžiagą.

g

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pritarė drebulinių stoginių, įsiliejančių į Anykščių regioninio parko geomorfologinio Kurklių draustinio kraštovaizdį, statybai.