Akvilė Garbenčiūtė – Bučienė: „Manyje yra mistiškumo“

Joninės – mistiška šventė, todėl žurnalo viršelio veidu pasirinkome ne ką kitą, o raudonplaukę skaidraus balso savininkę Kauno valstybinio muzikinio teatro solistę Akvilę Garbenčiūtę-Bučienę, kuriai palyginimas „laumė“ ar „miško fėja“ – didžiausias komplimentas. Fotosesijoje nežemišką jos įvaizdį papildė kauniečio floristo Antano Mažono sukurtas išskirtinis aksesuaras.

Vaidinti nereikėjo – buvau savimi
Muzikiniame projekte „Šviesos misterija“ persikūnijote į miško fėją, o Joninių proga mūsų surengtoje fotosesijoje tapote Raudondvario dvaro parko fėja. Ar sunkus buvo šis vaidmuo?
Kuo daugiau tokių netradicinių vaidmenų – emocijos veržiasi per kraštus! Turėjau progą susipažinti su Antanu, pasipuošiau originalia Viktorijos epochos stiliaus apykakle iš gyvų, dar neregėtų augalų. Vaidinti nereikėjo – buvau savimi. Pernai lankiausi pas psichologę, kurios išsakyta teorija man labai patinka: seniau raudonplaukės moterys buvo laikomos raganomis, o manyje taip pat yra šiek tiek mistiškumo – gerojo, ne raganiško. Manau, kadaise buvau kerėtoja, laumė ar miško fėja…
Purpuriniai, raudoni, skaisčios aguonos ir ugninio brendžio spalvos – Akvilė Garbenčiūtė-Bučienė atpažįstama iš ryškių garbanotų plaukų. Jie – įvaizdžio detalė, charakterio atspindys, noras išsiskirti?
Nei įvaizdžio akcentas, nei dėmesio stoka, nei noras pasipuikuoti prieš aplinkinius: su tokiais plaukais jaučiuosi puikiai! Ryški spalva atitinka mano charakterį: esu užsispyrusi žemaitė iš Plungės, ekstravagancija iš manęs trykšte trykšta. Nemėgstu rėmų – man knieti daryti savaip, priimu bet kokią avantiūrą. Tik pasakykite, kad nepavyks ar negalima, būtinai įrodysiu priešingai – kaip sportininkams, man tai principo reikalas.
Natūrali mano plaukų spalva tamsi, o nusidažiau purpurine raudona studijuodama pirmame konservatorijos kurse, kai mirė tėtis – kardinalus išvaizdos pokytis tapo viduje atsiradusios tuštumos, liūdesio išraiška. Labai bijojau mamos reakcijos, bet ji neišpeikė, pasakė, kad tinka. Visgi net ir šiandien Plungėje tokios spalvos plaukai –iššūkis. Dažnas miestelėnas atsisuka: „Veizėk, kokei plauka!“
Dėl netradicinės plaukų spalvos nesulaukiau priekaištų iš teatro vadovų, atvirkščiai, kai kartą nusidažiau santūriau, jie suglumo: „Kur dingo Akvilė?“ Gavusi naują vaidmenį, prašau parinkti tinkamą peruką – taip kur kas lengviau persikūnyti į personažą.
Paskutinis Jūsų vaidmuo – Mirtišė režisierės Viktorijos Streičos miuzikle „Adamsų šeimynėlė“. Ar perukas padėjo susitapatinti su personažu, ar tapo tik išbaigto įvaizdžio dalimi: juk Jūsų herojė, kaip ir Jūs pati, – mistiška būtybė?
Šis vaidmuo – didžiausia dovana. Mirtišė – aristokratė, ikona, rami, švelni, rafinuota būtybė, ją jaučiu savo vidumi. Mane užhipnotizavo jos plastikos, manierų, elgesio lengvumas. Kad tai perprasčiau, ne kartą peržiūrėjau seniausią ir, mano nuomone, patį sėkmingiausią filmo „Adamsų šeimynėlė“ pastatymą. Mistikos elementų sėmiausi iš filmo „Alisa veidrodžių karalystėje“, daug tarėmės su režisiere Viktorija Streiča, ji taip pat kūrė šį vaidmenį. Pasirodo, tą lengvumą perteikti tikroviškai, nesumeluotai nėra paprasta – reikia skrupulingai nugludinti kiekvieną rankos gestą, net žvilgsnį.
Perukas, drabužiai sudėliojo taškus ant „i“: jie tapo vaidmens dalimi. Dėvint siaurut siaurutėlį sijoną eiti praktiškai neįmanoma, mano personažas plaukia. Prisiminiau gruzinų gražuoles, kurios atlikdamos nacionalinius šokius juda lygiai taip pat: keičiau vienus batus kitais, tipenau, vaikščiojau ant pirštų galiukų, kol pagaliau išmokau plaukti.
Dainuojate chore, nemažai solinių vaidmenų sukūrėte teatre, dalyvavote projekte „Triumfo arka“, atliekate Esmeraldos vaidmenį „Domino“ teatro miuzikle „Paryžiaus katedra“, o kur dar spektakliai vaikams… Kurie vaid­menys mieliausi?
Kiekvienas vaidmuo tampa ypatingu, kai jį prisijaukini. Aišku, negalima lyginti vaidmenų, kuriuos atlieku dainuodama chore, ir kuriuos gaunu kaip solistė. Šiuos itin vertinu: kiekvienas jų žadina sveikas ambicijas, skatina tobulėti, tampa nauja pažintimi su pačia savimi.
Anksčiau scenoje dažniausiai buvau tapatinama su kokete, kvailoka, lengvabūde moterimi, o miuzikle „Mieloji Čariti“ gavau grubios, vyriškos, labai stiprios moters Niki Pignatelli vaidmenį. Tokios patirties savo karjeroje neturėjau – buvo iššūkis: analogiškų savybių ieškojau savyje, įkvėpimo sėmiausi iš forsų – bandžiau kopijuoti jų eiseną, kalbą, judesius.
Vaidmenys vaikiškuose spektak­liuose ne mažiau įdomūs ir reikšmingi. Juos kuriu taip pat atsakingai ir nuoširdžiai. Vaikai – didžiausi kritikai, akyli stebėtojai, nesugadintos dūšelės, jaučiančios net silpniausias aktoriaus vib­racijas, jiems nesuvaidinsi bet kaip.
Akivaizdus pavyzdys – mano šešiametė dukra Liepa. Ji daug laiko praleidžia teat­re, žiūri visus mano spektaklius, visada atvirai pasako, ar patiko, domisi, kas, kodėl, kaip turėjo būti. Jos komplimentai man brangiausi.

Už Rouzės vaidmenį spektaklyje „Zygfrydo Vernerio kabaretas“ pelnėte „Auksinį scenos kryžių“.
Parodykite aktorių, kuris šio apdovanojimo nenori, – menininkui svarbu būti įvertintam. Aišku, vyliausi, tikėjau, bet pats apdovanojimas buvo didelė staigmena, sunkus įpareigojimas ateičiai ir vertinga gyvenimo pamoka.
Karjera man visada buvo pirmoje vietoje, vis galvojau, kad jei imsiu lauktis vaikelio, šansų grįžti atgal į sceną nebeturėsiu. Dievulis mane stipriai supurtė – nusprendžiau gimdyti, o grįžusią iš motinystės atostogų… apdovanojo „Auksiniu scenos kryžiumi“. Dabar galiu drąsiai teigti, kad vaikai karjeros negadina, o motinystė daug ko išmoko, suteikia brandos, naujų spalvų ne tik gyvenimui, bet ir kūrybai. Tai, kas skirta, niekur nedings.

Gyventi rutinoje – kančia
Jau keturiolika metų dirbate teatre. Ar prieš kiekvieną spektaklį jaučiatės kaip prieš pirmąjį?

Ritualų, padedančių įsijausti į vaidmenį, neturiu. Gyvenu Kauno rajone, iki cent­ro važiuoju pusvalandį. Laiko negaištu: vairuodama automobilį prasidainuoju, prisimenu visas partijas, pasikartoju tekstą, o teatre nusigrimavusi ir apsirengusi kostiumą visiškai persikūniju į personažą.
Iki šiol neapsipratau: bijau, jaudinuosi prieš kiekvieną spektaklį. Pykstu ant savęs, bet nieko negaliu padaryti, nurimstu tik išėjusi į sceną. Manau, geras aktorius turi jaudintis. Jei šio jausmo jis nebejaučia, laikas atsisveikinti su scena – save galima apgauti, bet ne publiką. Ovacijos – nepakartojamas potyris. Aš noriu to jausmo! Jis pinigais neišmatuojamas – aktorius turi jį užsitarnauti.
Todėl didžiausias įvertinimas ne „Kaip gražiai atrodei!“, o „Dieviškai dainavai!“ Dainavimas – didelis menas, todėl pikta, kad jis pastaruoju metu nėra tinkamai vertinamas: padainavo kokiame televizijos projekte ir jau dainininkas. Žmonės apie save labai gerai galvoja, kad puikiai dainuotum, nepakanka ir mokslus baigti – reikia daug išmanyti, nuolat dirbti.
Po šešerių metų pertraukos šiemet baigėte klasikinio vokalo magistrantūrą, o konservatorijoje ir akademijoje studijavote dirigavimą. Kaip prasidėjo Jūsų dainininkės karjera?
Muzikantų profesionalų šeimoje neturėjome: tėvelis gražiai dainavo, senelis griežė smuikeliu, o močiutė giedojo bažnyčios chore. Dainuoti pradėjau nuo mažens. Atsimenu, darželyje buvau įsikirtusi Arvydo Vilčinsko dainą „Grįžtu namo“ – ją dainuodavau per visas šventes. Vėliau lankiau Plungės muzikos mokyklą, mokytojos Irenos Bakanauskienės parengta du kartus iš eilės tapau konkurso „Dainų dainelė“ laureate, vėliau dalyvavau Elenos Čiudakovos solinio dainavimo konkurse. Mokytoja manyje įžvelgė potencialą, paskatino toliau studijuoti Kauno J. Gruodžio konservatorijoje. Tiesa, lig šiol nesuprantu, kodėl pasirinkau ne dainavimą, o dirigavimą.
Sumanymas dainuoti Kauno valstybinio muzikinio teatro chore buvo savotiška avantiūra, kartu papildomos pajamos ir sudrausminimas – nėra ko slėpti: persikėlus gyventi į Kauną, prasidėjo „baliai festivaliai“, užmečiau mokslus. Laimė, Dievulis leido grįžti į protą – tada pasiprašiau dainuoti chore, o po metų patraukiau dėmesį: tuometis teatro vadovas ir režisierius Gintas Žilys, choreog­rafas Andrius Kurienius pasiūlė solinį vaid­menį miuzikle „Sudužusių vilčių bulvaras“. Tada susipažinau su nauju man žanru – miuziklu. Jį kaipmat įsimylėjau: solistas čia ne tik dainuoja, bet ir šoka, vaidina, atsiskleidžia meninių talentų visuma.
Labai džiaugiuosi, kad paprotinta kolegos pasirinkau klasikinio vokalo magistrantūros studijas. Prisipažįstu, iš pradžių į mintį studijuoti po šešerių metų pertraukos žiūrėjau kaip į avantiūrą, bet patekusi pas nuostabią Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto dėstytoją Staselę Garbatavičiūtę griebiau viską, ką davė, ėmiausi sunkiausių operų arijų – nuo Kleopatros operoje „Julijus Cezaris“ iki dramatiškosios Margaritos operoje „Mefistofelis“.
Dainuoti operose man buvo labai įdomu, o mokslai davė daug žinių: nuo šiol ne tik galiu džiaugtis Dievo dovanotu talentu – išmokau profesionaliai valdyti balsą. Negana to, atsiskleidė naujų jo spalvų: per magistro gynimą komisijos nariai pastebėjo, kad klasikinį repertuarą atlieku savaip, nešabloniškai. Man tai buvo aukščiausias įvertinimas. Magistrantūra truko vos dvejus metus, o jei būčiau studijavusi dar ir klasikinio vokalo bakalaurą…
Su kolegėmis, teatro solistėmis Viktorija Streiča, Kristina Siurbyte, Ieva Vaznelyte ir pati esate parengusi ne vieną muzikinį projektą.
Rutina – kančia, man svarbu realizuoti save. Bendri muzikiniai projektai ne tik augina dainininkės profesionalumą – visos tampame kūrėjomis: pačios kuriame pasirodymų temas, siužetus, neretai ir dainas. Vos prieš kelias dienas pristatėme teatralizuotą koncertą „Nutylėtos išpažintys“: panorome parodyti nematomą artistų gyvenimo pusę, kai šventė baigiasi ir užgęsta rampos šviesos. Mūsų personažai – jau nejaunos aktorės, kiek­viena su savo istorija, jausmais, nepasakytais žodžiais, neišdainuotomis dainomis ir vaidmenimis, kuriuos dar norėtų suvaidinti, išgyventi.
Turiu didelę silpnybę prancūzų klasikai – esu parengusi Editos Piaf, Klaros Fabiani, Celine Dion dainų programą, atlieku ją prancūziškai. Nuostabi kalba, nuostabios, nepabostančios, dūšią atgaivinančios dainos, kurios patinka bet kokio amžiaus publikai.

Gyvenimo ašis – šeima

„Mirtišė – aristokratė, ikona, rami, švelni, rafinuota būtybė, ją jaučiu savo vidumi. Mane užhipnotizavo jos plastikos, manierų, elgesio lengvumas. Pasirodo, jį perteikti tikroviškai, nesumeluotai nėra paprasta – reikia skrupulingai nugludinti kiekvieną rankos gestą, net žvilgsnį“, – sako Akvilė Garbenčiūtė-Bučienė.

Menininkas – sudėtinga asmenybė, jo gyvenimas nepaprastas. Ypač sunku moteriai, turinčiai šeimą.
Visas su darbu susijusias emocijas ir rūpesčius stengiuosi palikti už durų. Deja, pavyksta ne visada. Laimė, turiu nuostabų vyrą: aš – ugnis, Marius – vanduo, mane užgesina, nuramina ir atgaivina. Marius  taip pat muzikantas, jis groja orkestre „Ąžuolynas“, todėl puikiai mane supranta, palaiko, pataria, jei reikia, nebijo pakritikuoti. Neretai specialiai prašau jo ateiti į koncertą, kad paklausytų, kaip skamba balsas, pasakytų savo nuomonę.
Namo rūsyje įsirengėme darbo kambarį, jame aš repetuoju, o Marius groja mušamaisiais, gitara. Neretai kartu pakoncertuojame –
sau, artimiesiems, draugams. Beje, muzikiniame projekte „Šviesos misterija“ dalyvaujame trise: aš, Marius ir Liepa.
Dukra daug laiko praleidžia teatre, mėgsta dainuoti, šoka. Tiesą sakant, nenorėčiau, kad rinktųsi mano gyvenimo kelią, bet prievarta studijuoti teisės jos taip pat neversiu.
Esu labai laiminga: mėgstama profesija, nuostabi šeima ir savi namai, visi esame sveiki. Aišku, turiu ir svajonių: noriu antro vaikelio, naujų, nepatirtų vaidmenų. Visgi jei tektų rinktis, mano gyvenimo ašis – šeima. Ją laikau didžiausia gyvenimo vertybe todėl, kad augdama tobulos šeimos neturėjau, nuolat matydavau, kiek mamai reikia pastangų darnai išlaikyti.
Mano namai – mano tvirtovė! Nutarę įsikurti Kaune, kolektyvinių sodų bendrijoje įsigijome namelį, jį su vyru patys tvarkome, remontuojame, gražiname. Kartą Marius paklausė: „Jei gautume krūvą pinigų, keltumėmės gyventi kitur?“ Nustebau: „Jokiu būdu – čia mūsų namai!“ Mums gera namuose, todėl manęs netraukia į jokius užsienius, pajūrius, su džiaugsmu vykstame pasisvečiuoti pas tėvus į Plungę ar Kuršėnus.
Garsėjate kaip nuostabi kulinarė: po savo rečitalio Kauno kultūros centre „Tautos namai“ svečiams pati ruošėte vaišes.
Pagalvojau, kodėl ne: moku, patinka ir pinigų sutaupysiu. Pati dariau mėsos vyniotinius, užkandėles, kepiau keksiukus. Namuose aš – virtuvės karalienė: gaminu su išmone, mėgstu eksperimentuoti. Įgūdžius ir potraukį paveldėjau iš mamos, kuri kiekvieną dieną sodindavo šeimą prie stalo. Ant jo būdavo ne tik sriuba ir antrasis patiekalas, bet ir desertas.
Saldumynai – didžiausia mano aistra: tortus, pyragus, keksiukus kepu šiaip sau, be jokios progos, norėdama atsipūsti po darbo. Man patinka miltiniai patiekalai. Laimė, papildomus kilogramus ištirpdo darbas, įtampa, energija, kurią atiduodu kaskart išeidama į sceną.
Savaitgaliai mūsų šeimoje – šventė pilvui: pagaminu valgyti, prikepu keksiukų ir visi įsitaisome žiūrėti kokį gerą filmą. Nė kojos iš namų! Tokias dienas dievinu!
Prasitarėte, kad ne tik gražinate savo namus – sukūrėte stalaktitų sieną su veidrodžiu, bet ir darote papuošalus, siuvate, dekoruojate drabužius.
Šie dalykai man kaip narkotikai. Įtraukia procesas, žavi momentas, kai pamatau puikų rezultatą. Be to, esu dainininkė, kuriai nuolat reikia atrodyti ne šiaip sau gražiai, o ypatingai – tos pačios suknelės daugiau kaip tris kartus apsivilkti negaliu. Drabužius siuvu retai, labiau mėgstu juos perdaryti, dekoruoti: siuvinėju, puošiu aplikacijomis, karoliukais ir kristaliukais. Iš įvairių smulkių detalių, audinio skiautelių, nėrinių, karoliukų kuriu papuošalus. Niekada nekopijuoju, bandos jausmas man svetimas – viską darau savaip, mėgstu iššūkius.
Asmeninis rekordas – vestuvinė suknelė. Ją mezgiau metus. Kai mamai papasakojau savo sumanymą, ši įspėjo – nerealu! O man to tik ir reikėjo! Suknelę mezgiau iš moherio su šilku ir plono blizgaus siūlelio skirtingo storio virbalais, verpalams išleidau du tūkstančius litų. Modelis – klasikinė undinės suknelės forma: priekyje sukomponuotos penkiakampės megztos gėlės – staltiesėlės, plati apačia su šleifu. Išmatavau apimtį – 36 metrai. Ant virbalo buvo 8 tūkstančiai akių, viena eilė – vienas siūlų kamuoliukas. Nuomos salone ją įkainojo 16 tūkstančių litų, bet su vyru pasitarėme ir nusprendėme suknelės neparduoti – lai lieka dukrai.

Eglė Leonovienė

Laimučio Brundzos, Viltės kazlauskaitės nuotraukos, Jolantos Kriusovienės makiažas