Antrasis šansas sunkiesiems arkliams

Rąsto vilkimo rungties dalyviai turėjo užduotis įveikti be klaidų ir per tam tikrą laiką.

Ateinančių metų gruodį sukaks 55 metai, kai Žemės ūkio ministerijos įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos sunkiųjų arklių veislė. Ji yra labai jauna, palyginti su tarptautiniu mastu pripažinomis veislėmis, tokiomis kaip ardėnų, kurių kraujo turi ir Lietuvos sunkieji. O augintojus bei veisėjus vienijanti Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacija (LSAVAA) šį rugpjūtį minėjo veiklos dvidešimtmetį. Įgyta patirtis ir entuziazmas skatina rėžti gilesnę veiklos vagą, ieškoti naujesnių idėjų. Sumanymas aplankyti Vokietijoje rengiamą tradicinę arklių galiūnų šventę atsipirko su kaupu. Lietuviai užsidegė noru čia sugrįžti jau ne kaip stebėtojai, o kaip renginio dalyviai. 

Po dvidešimties valandų kelio
Asociacijos pakviesti Lietu­vos sunkiųjų ir stambiųjų žemaitukų augintojai vieną gražią dieną visus savo ūkio reikalus paliko šeimos nariams ir išsiruošė į neartimą kelionę – dvidešimties valandų kelią autobusu.
Kelionės tikslas – istorinės XVII a. Vedlinghauzeno pilies valdos Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės šiaurės rytuose, Dorentrupo miestelio apylinkėje. Čia, prie įspūdingos renesanso stiliaus pilies, rugpjūčio paskutinį savaitgalį vyko arklių galiūnų šventė.
Kas antrus metus rengiama šventė yra didžiausias tokio tipo renginys, skirtas tiek profesionalams, tiek ir pramogai.
Žiūrovams tai proga per trumpą laiką pamatyti daugiau nei 20 veislių sunkiųjų arklių (ir ne tik jų), gėrėtis jų galimybėmis, jėga ir paklusnumu. Šios savybės visu gražumu atsiskleidžia per įvairias rungtis. Vyko Vokietijos arimo varžybos, Europos rąsto vilkimo čempionatas, arklių jėgos bandymai.
Vienu metu traukė reginiai keliose aikštėse. Kraują kaitinusių varžybų stebėtojai „sirgo“ už kiekvieną dalyvį, į nesėkmes reaguodami apgailestavimo kupinais atodūsiais. Šeimos su vaikais daugiausia telkėsi prie pramoginių ir demonstracinių pasirodymų.
Arklių augintojus viliojo paro­dos dalyviai, siūlantys paslaugas bei gaminius.

Modernūs padargai
Vokiečiai brangina žemdir­bys­tės kultūros istoriją. Isto­ri­niai padargai yra renkami, restauruojami, demonstruojami. Kai kurių prieškarinių vokiškų padargų, kaip antai bulvių kasamųjų, nesunku rasti ir mūsų krašte.
Tačiau modernių arklinių padargų Lietuvoje nerasi nė su žiburiu. O juos kuria komandos tokių žinomų žemės ūkio mašinų gamintojų kaip „Pioneer“, I&J, „John Deere“, „Lely“.
Ekologinės gyvulininkystės propaguotojas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos profesorius Bronius Bakutis taip pat yra LSAVAA narys, savo ūkyje Kauno rajone laiko keletą Lietuvos sunkiųjų veislės arklių. Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniai arkliniai prietaisai yra našesni, be to, dirbdami su jais gyvūnai geriau jaučiasi.
Kai kurie fermeriai ir patys imasi techninės kūrybos. Šventėje išsiskyrė ekologinio ūkio savininkas Kurtas Orndorfas, kuris domisi istorine žemės ūkio technika ir pats kuria modernius padargus. Arklinę žemės ūkio techniką su HISKO prekės ženklu jis gamina pagal užsakymus, kurių sulaukia ne tik iš ekologinių Vokietijos ūkių, bet ir iš Danijos, Prancūzijos, Belgijos, Italijos, Austrijos, Šveicarijos. Įdomu, kad pono Kurto šeimos ūkis yra 85 ha, iš jų 79 ha yra pievos, laikomi 95 galvijai, daugiausia pieninės karvės. Ūkio darbams naudojami 4 darbiniai arkliai.
Esama modernių padargų ir mašinų pasiūla leidžia nudirbti visus žemės dirbimo, pašarų ruošimo darbus. Kol kas nėra šiuolaikiškos pamainos tik senovinei javų kertamajai.

Arklinės technikos demonstravimas Vokietijos arklių galiūnų šventėje priminė lauko dieną, tik be jokio variklių ūžimo.

Ateities alternatyva
Būtent taip darbinių arklių naudojimą vertina Europos darbinių arklių federacija (FECTU).
Prof. B. Bakutį džiugina arklio naudojimo kultūros Vakarų pasaulyje atgimimas, ypač šeimos ekologiniuose ūkiuose. Šią tendenciją skatina klimato kaita, senkantys iškastinio kuro ištekliai. Arklio jėga – tai ekologiška atsinaujinanti energija, žmogui leidžianti sutaupyti daug degalų.
Vokietijos darbinių arklių sąjunga apskaičiavo, kad darbinis arklys per 18 metų, kai yra naudojamas darbui, gali sutaupyti iki 70 tūkst. litrų dyzelino.
Yra ir daugiau atgimstančios arklio kultūros priežasčių. Agronomai diskutuoja apie sunkiosios žemės ūkio technikos keliamą kitą problemą – didelį dirvožemio suspaudimą. Dirbant arkliais dirvožemis yra tausojamas.
„Atėjo laikas tarptautiniu lygiu suvienyti pastangas tam, kad būtų užtikrintas modernus, į ateitį orientuotas ir atsakingas darbinių arklių naudojimas“, – šis suvokimas lėmė, kad daugiau nei prieš dešimtmetį Liuksemburge buvo įkurta FECTU.
Šiandien joje 17 narių – darbinių arklių naudojimo entuziastus vienijančių organizacijų iš Austrijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Norvegijos, Lenkijos, Portugalijos, Švedijos, Šveicarijos, Ispanijos. Bendras asocijuotų entuziastų Europoje skaičius siekia apie 5 tūkst.
Daugelį šių organizacijų atstovų buvo galima sutikti šventėje prie Vedlinghauzeno pilies. Ir ne tik. Varžybose buvo dalyvių ir iš Nyderlandų, Čekijos, net Japonijos.

Aukštesnis sąmoningumo lygis
Lietuva nėra minėtos Europos federacijos narė, tačiau darbiniai arkliai ne retenybė mūsų šalyje. LSAVAA prezidentas Vigantas Indrašius sako, jog ūkio ar miško darbus dirbti, produkciją užauginti pasitelkiant arklio jėgą – aukštesnis moralinis lygis. Tai filosofija, atitinkanti ekologinės žemdirbystės principus.
„Arklys yra mūsų ryšys su praeitimi, civilizacijos pradžia, su gamta. Mes negalime pabėgti nuo gamtos, anksčiau ar vėliau turėsime prie jos sugrįžti“, – teigia V. Indrašius, siekimą intensyvinti gamybą vadinantis savęs apgaudinėjimu.
Vakarų Europa yra pažengusi toliau, mąsto plačiau. Mūsų vartotojai taip pat tampa vis sąmoningesni aplinkosauginiu požiūriu, labiau pilietiški. LSAVAA labiausiai pasigenda valdžios supratimo Lietuvoje ir puoselėja viltį įtikinti ją pristabdyti intensyviosios žemės ūkio gamybos rėmimą, atsigręžti į ekologinę žemdirbystę.
Atsakymas, kaip išlaikyti nykstantį kaimą, yra čia pat. „Maži gyvulininkystės ūkiai, laikantys 10–20 karvių, gali sėkmingai funkcionuoti mažais kaštais, dirbdami arkliais“, – tiki V. Indrašius, kuris Lietuvos sunkiuosius ir pats naudoja darbui savo ūkyje Biržų rajone. Tačiau yra vienas „bet“ – su prieškarine technika netoli tenuvažiuosi.

Gal gaminti patiems?
Arklių laikytojai susiduria su problema, kad nebėra nei kalvių, nei meistrų, niekas nebemoka sulūžusio plūgo pataisyti.
Reikalinga moderni arklinė technika. Kaip tik ją įdomiausia ir buvo pamatyti Lietuvos arklių augintojams. Apžiūrėjo, išsiklausinėjo. Nuvylė tik viena – milžiniškos kainos. Ką kalbėti apie mašinas, jei vien už pavalkus pardavėjas tūkstančio eurų prašo. Neslėpė ir vokiečiai: kainos ir jiems per didelės.
Esant galimybei lietuviai būtų mielai užsisakę po padargą kitą. Daugeliui patiko arkliniai plūgai, universalios šienapjovės, grėbliai – tinka ir arkliui, ir traktoriui.
Gyvulininkystės ūkio šeimininkas iš Alytaus rajono Ramūnas Kliokys, nekart sėkmingai pasirodęs artojų varžybose, Vokietijoje nepraleido progos lauke išmėginti modernų plūgą. Vyras pripažino, kad įrankio rankena daug patogesnė, pastebėtas gudrybes dzūkas įsidėjo į galvą, kad grįžęs atitinkamai patobulintų turimus padargus.
Lietuviai svarstė įvairius variantus, kaip modernią arklinę techniką padaryti prieinamą mūsų krašte. Gal įmanoma iškovoti, kad ją būtų galima įsigyti su parama ūkiui modernizuoti? O gal mūsų auksarankiai meistrai ar Radviliškio mašinų gamykla, kita nedidelė įmonė imtųsi analogus gaminti?

Darbas malonumui
LSAVAA asociacijoje yra apie 90 narių. Dauguma jų pripažįsta, kad arklius laiko ir dirba su jais savo malonumui, pelno nežarsto. Jeigu nebūtų paramos iš Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programos, tiesioginės paramos, visai striuka būtų. Lietuvos sunkiųjų ir kitų nacionalinių veislių arklių populiacija gerokai sumažėtų. Tačiau ir dabar šie žmonės apie save kalba su lengva pašaipa.
„Malkas iš miško parsivežu, nuvažiavęs su arkliu pailsiu. Vežimą pasikrovei, ir važiuoji palengva. Taip pat nuvažiuoju melžti karvių – 5 bidonus parsivežti reikia“, – gyventi neskuba Arvydas Pasmokis iš Anykščių rajono, turintis Lietuvos sunkiųjų arklių veislyną, kuriame per dvi dešimtys kumelių.
„Per šventes kinkome karietą. Dabar arkliai – daugiausia miško darbams. Tėvas tris arklius pakinko, tie durpyne iki kelių klimpsta, bet iš miško ištraukia ne mažiau kaip su trauktorium“, – apie tėvą Vytautą, kuris pats arklinę techniką pritaiko ir meistrauja, arklius kausto, pasakoja panevėžietis Aidas Vašiota.
„Darbas arkliu – savo malonumui. Dirbi ir jauti pasigėrėjimą“, – teigia Kėdainių žemėse ties Kauno rajono riba 50 ha ekologinį ūkį įkūręs Jonas Raižys, kurio valdose gausu gyvybės – šarolė veislės avys, karvės, naminiai paukščiai… Ir, žinoma, 10 veislinių kumelių veislynas. „Arkliai tokiuose ūkiuose tikrai gali būti plačiai panaudojami kaip darbo jėga“, – sako J. Raižys. Tačiau ir neslepia, jog dabar jau retai naudoja arklinę šienapjovę – rusiška technika nenaši ir nekomfortiška, o šienapjūtės metu kiekviena valanda brangi.

Sunkieji arkliai yra ne tik ištvermingi, bet ir puikiai tinka pramoginiam pasirodymui.

Keičiasi krašto peizažas
Krašto peizažas pamažu keičiasi, jame mąžta besiganančių arklių. Iš jų Lietuvos sunkiųjų – apie 22 proc. (1,6 tūkst.). Arklių auginimo entuziastai norėtų, kad šios veiklos imtųsi ir jaunimas.
Širvintų rajono žemės ūkio bendrovės „Žirgynas“ direktorė Gedvilė Vinslauskaitė, taip pat dirbanti dėstytoja ir Alantos profesinėje mokykloje, pastebi: šiandien jau ir kaimo jaunimas dažnai nežino, ką reiškia žirgas. Nebėra taip kaip anksčiau, kad arklys būdavo laikomas kiekvienoje sodyboje. Todėl žirgynas kviečia visus, kas tik nori, ateiti, taip pat siūlo edukacinę programą, supažindina su lietuviškomis žirgų veislėmis, kuriomis reikia didžiuotis.
Jai antrina kitas nacionalinės arklių veislės veisėjas A. Pasmokis: nesidomi arkliais jaunimas. Nepasitaiko, kad arklį sumanytų įsigyti 30-metis. Vyrauja senyvo amžiaus pirkėjai – 60, 70 metų, buvo ir 80-metis…
Maloni išimtis – Andrius Griežė, kuris prieš daugelį metų atvyko pas anykštėną. Pradžioje įsigijo vieną arklį, paskui dar du. Dabar A. Griežės ūkyje Varėnos rajone žvengia net keturios dešimtys Lietuvos sunkiųjų.
Ūkininkų viltis – jų pačių vaikai. Kai kurie vyrai į asociacijos renginius atvyksta su savo atžalomis. Jų buvo ir kelionėje į Vokietiją. Su sūnumi Mykolu, ką tik baigusiu vidurinę mokyklą, vyko Laimutis Eidukevičius iš Vilkaviškio rajono. O iš Vešiotų šeimos ūkio Panevėžio rajone – net trys kartos: vyriausiasis Vytautas, Aidas ir moksleivis Augustas.

Ambicija grįžti į Vedlinghauzeno dvarą
LSAVAA prezidentas V. Indrašius turi Lietuvos sunkiųjų arklių veislyną, pagal ekologinės žemdirbystės principus ūkininkauja nuo 1997 metų. Asociacijos vadovas, padedamas kolegų, yra pasiryžęs arklio naudojimo kultūrą Lietuvoje kilstelėti į aukštesnį lygmenį.
Lietuvos sunkiųjų arklių pardavimas mėsai – ne problema, poreikis yra išties didelis, mėsinės savybės pirkėjų yra aukštai vertinamos. Tačiau nykstančią nacionalinę veislę galima ir reikia panaudoti kur kas naudingiau.
V. Indrašius įžvelgia neužpildytų verslo nišų – sunkiuosius arklius pasitelkiant pramogai ar organizuojant kumelių pieno fermą. Šį pavasarį asociacijos nariai buvo nuvykę į Baltarusiją, „Belarusprom“ kumelių fermą, kurioje yra apie 250 Lietuvos sunkiųjų veislės kumelių. „Europos rinka neužpildyta, pienas labai aukštai vertinamas, tinka alergiškiems, bronchine astma sergantiems žmonėms, jį mielai geria vaikai“, – pastebi asociacijos vadovas, svarstantis apie galimybę organizuoti sezoninį melžimą.
Vedlinghauzeno pilies dvare surengtoje arklių galiūnų šventėje apsilankę asociacijos lyderiai taip pat užsidegė noru čia sugrįžti tam, kad pristatytų Lietuvos sunkiuosius. Tai garbės dalykas, galintis padidinti mūsų augintojų prestižą, veislės žinomumą. Augintojai įsitikino, jog Lietuvos sunkieji išties gali varžytis su Norvegijos ar Nyderlandų, kitais sunkiaisiais arkliais. Tiesiog žinant rungtis joms reikia tinkamai pasiruošti. Tam laiko turi pakakti: kita tokia fiesta bus surengta 2019 metų rugpjūčio pabaigoje.

Irma DUBOVIČIENĖ
Autorės nuotraukos