Apie bijūnus, hortenzijas ir aktinidijas

nr. 11

„Mano bijūnai šiemet sukrovė tik po kelis pumpurus. Jiems jau daug metų. Ką daryti, gal persodinti? Jei taip, kada ir kaip?“

Seni bijūnų kerai (10 metų amžiaus) tikrai pradeda silpniau žydėti ir tuomet juos reikia persodinti padauginus kero dalimis. Geriausia tai daryti rugpjūčio antrąją pusę–rugsėjį. Prieš iškasant jų stiebai nukerpami keliolika centimetrų nuo žemės, po to dirva kastuvu giliai apsmaigoma aplink kerą maždaug 15 cm atstumu nuo kraštinių stiebų. Tuo pačiu kastuvu ar daržo šakėmis keras atsargiai iškeliamas iš dirvos. Nukračius ir nuplovus žemes, keras dideliu peiliu ir mediniu ar metaliniu pleištu dalijamas į dalis. Dalijant senus didelius kerus, gali prireikti net ir kirvio. Reikia stebėti, kad kiekviena atidalyta kero dalis turėtų bent 3–5 atsinaujinimo pumpurus ir tiek pat iki 15 cm sutrumpintų šaknų. Patartina smarkiai sutrumpinti storąsias šaknis, kad geriau formuotųsi plonosios. Prieš sodinimą sodmenis reikia pamerkti ir palaikyti apie 30 min. molio tyrėje (su 0,5–1 proc. kokio nors fungicido) – apsaugo šaknis nuo perdžiūvimo ir kartu nuo ligų. Jei nemirkoma molio tyrėje, atsiradusias šaknų žaizdas reikia apibarstyti medžių anglies milteliais ir sausais fungicidais. Prireikus dalijimo metu pašalinamos negyvybingos, pažeistos, nesveikos šaknys. Paruošti kereliai sodinami tuoj pat arba prikasami (kol bus paruošta žemė sodinimui), užpilami drėgnomis žemėmis arba pjuvenomis. Daroma klaida, jei sodinami dideli kerai ilgomis šaknimis.

Nepersodintus senus bijūnų kerus anksti pavasarį galima patręšti 1,5–2 kartus didesniu kompleksinių trąšų kiekiu, tuomet gausiau žydės. O vasaros pabaigoje juos būtina persodinti.

Gitana Štukėnienė

„Mano rabarbarų koteliai kasmet vis plonesni. Ar reikia atnaujinti kerą, kad turėčiau daugiau rabarbarų?“

Senus, sutankėjusius rabarbarų kerus patartina persodinti balandžio pabaigoje arba rugpjūčio viduryje–rugsėjo pradžioje. Rabarbarai gerai auga giliai įdirbtose, derlingose, puveningose, priesmėlio ir vidutinio sunkumo priemolio dirvose. Reiklūs drėgmei. Smėlynai netinka, nes, kai trūksta drėgmės, gaunamas prastas derlius, lapkočiai būna kieti, kartūs.

Dauginti labiausiai tinka 3–4 metų derlingų rabarbarų šaknys, kurios supjaustomos taip, kad kiekviename gabale būtų po 1–2 pumpurus. Padalytus rabarbarų šakniastiebius reikia sodinti į 30×30 cm dydžio duobeles, metro atstumu viena nuo kitos. Į kiekvieną duobelę įpilama po 5–10 kg komposto. Sodinama taip, kad pumpurai būtų 1–2 cm žemiau dirvos paviršiaus. Antraisiais metais rabarbarai pradeda leisti žiedynstiebius – juos prie pagrindo nupjaukime, kad nesilpnintų augalų.

Nijolė Maročkienė

„Kur ir kaip sodinti didžialapę hortenziją, kad ji išliktų mėlyna. Kokią vietą (saulėtą ar pavėsį) ir kokią žemę jai parinkti?“

Tai labai puošnūs augalai didžiuliais spalvingais žiedynais, žydintys vėliau už daugelį kitų krūmų. Sodinamos nedidelėmis grupėmis ir pavieniui, gražiai atrodo šalia spygliuočių.

Didžialapės hortenzijos (Hydrangea macropylla) geriausiai auga derlingame, drėgnokame, laidžiame, vidutinio sunkumo dirvožemyje, šiltose, nuo vėjo apsaugotose vietose. Nedideliame pavėsyje auga vešliau ir žydi ryškiau negu saulėtoje vietoje. Gana atsparios užterštam orui, ligoms, kenkėjams, bet kartais nukenčia nuo šalčių, ypač didžialapės hortenzijos veislės.

Stambiažiedžių hortenzijų žiedų spalva priklauso nuo dirvožemio rūgštingumo, kurį labiausiai lemia aliuminio jonų koncentracija: rūgščiame (pH 4,5–5,5) substrate augančių krūmų žiedai būna mėlyni ar melsvi, neutralios reakcijos (pH 7) – rausvi. Dirvožemį parūgštinti galima skystomis trąšomis – amonio sulfatu arba aliuminio sulfatu (3 g/1 l vandens). Paliekite šiais preparatais savo hortenziją 4–5 kartus žydėjimo metu ir tada ji išlaikys gražų melsvą žiedų atspalvį. Tačiau ne visų rožinių spalvų hortenzijų veislių žiedai tampa melsvi dėl rūgštaus substrato. Štai veislių ‘Masja‘ ar ‘Freudenstein‘ žiedai, augalui augant rūgščioje terpėje, įgyja tik violetinį ar rausvai violetinį atspalvį.

Sodinamos į rūgščias durpes arba į mišinius: paruoštą iš rūgščių durpių, pušų spyglių bei smulkintos pastovėjusios jų žievės arba iš rūgščių durpių ir kompostinės žemės. Tręšiama hortenzijoms skirtomis trąšomis, geriau mažesne koncentracija, bet dažniau – kas 10–15 dienų. Tinkamas tręšimo laikas – nuo gegužės iki žydėjimo pabaigos, bet ne vėliau kaip iki rugpjūčio pradžios. Galite naudoti ilgai veikiančias trąšas, kurias įterpkite pavasario antrąją pusę. Svarbu nepertręšti hortenzijų azotu, nes tada augalai labiau lapos nei žydės.

Alvydas Rutkauskas

„Pavasarinės šalnos apšaldė margalapes aktinidijas. Ar atsigaus augalai, ar šią vasarą derės?“

Margalapėms aktinidijoms ypač pavojingos vėlyvos ir ankstyvos šalnos, dėl kurių nukenčia jų lapai ir jauni ūgliai. Vėlyvosios pavasarinės šalnos apšaldė arba visiškai nušaldė sprogstančius lapus ir žiedpumpurius. Kartais atsitinka taip, kad augalai pavasarį apšąla net triskart. Atšilus orams, jie atsigauna, bet nukentėję žiediniai pumpurai nesusiformuoja ir tais metais sodas lieka be aktinidijų derliaus. Tačiau aktinidijos greitai atsigauna, išleidžia naujus ūglius ir kitais metais vėl derės.

Viktoras Pranckietis

„Kaip galima apsaugoti daržo augalus, auginamus daržininkų mėgėjų, nuo kenkėjų ir ligų, nenaudojant cheminių apsaugos priemonių?“

Savo daržuose nuo kenkėjų ir ligų galima apsisaugoti parenkant atsparias ligoms ir kenkėjams augalų rūšis ir veisles, taikant tinkamą sėjomainą ir agrotechnines priemones, saugant, prižiūrint ir gausinant kenkėjų natūralius priešus – naudinguosius vabzdžius entomofagus: boružes, vapsvas, žygius, blakes, žiedmuses, gauruotąsias skolijas, plėviasparnius, minkštavabalius. Daugelio vabzdžių entomofagų, ypač parazitinių, suaugėliai minta žiedų nektaru, todėl norint jų privilioti į sodus, daržus ir lauko augalų pasėlius, reikia auginti kuo daugiau medingųjų augalų: facelijų, melisų, barkūnų, agurklių, lubinų, garstyčių, krapų, grikių ir kt. Sėjant medinguosius augalus skirtingu laiku 3–4 kartus per vegetaciją, netrūks nuolat žydinčių augalų.

Taip pat galima sodinti pesticidinių savybių turinčių augalų, naudoti iš jų pagamintas ištraukas ir nuovirus. Kenkėjus naikina pelynų, sėjamųjų kanapių, karčiųjų paprikų vaisių, bitkrėslių nuovirai, taip pat dilgėlių, varnalėšų, rūgštynių šaknų, didžiųjų pentinių ištraukos, plačialapių paparčių ištrauka ir nuoviras, paprastojo tabako ištrauka, nuoviras, dulkės ir dūmai, pušų spyglių koncentratas.

Nuo grybinių ligų apsaugo asiūklių, svogūnų nuovirai, česnakų, krienų, dirvinių pentinių ištraukos.

Elena Survilienė-Radzevičė

„Ar birželio pradžioje dar galima sėti burokėlių ir morkų žiemos derliui?“

Vėlyvam žiemos derliui morkas ir valgomuosius burokėlius derėtų sėti nuo gegužės antrosios pusės iki birželio 10 dienos. Daržininkų mėgėjų daržuose vėlyvam jų derliui tiktų auginti lietuviškų veislių morkas: ‘Garduolės 2‘, ‘Šatrija‘ ir valgomuosius burokėlius ‘Joniai‘, ‘Kamuoliai‘, ‘Ilgiai‘, ‘Rikiai‘, nes jos sukurtos mūsų klimato sąlygomis. Tinka ir kitos Lietuvoje populiarios vidutinio ankstyvumo šių šakniavaisių užsieninės veislės ir hibridai: morkų – ‘Narbone F1‘, ‘Nerac F1‘, burokėlių – ‘Bonel, ‘Red Hawk F1‘ ir kt. Vėlyvesniam derliui morkos ir burokėliai sėjami 1–1,2 m pločio lysvėse lygioje arba vagotoje dirvoje.

Rasa Karklelienė

„Rasos” visada laukia Jūsų klausimų, todėl leidinyje tam paskyrėme net atskirą skiltį. Rašykite mums ir mes Jums skubiai padėsime. Patogiausiai tai padaryti el. paštu rasos@ukininkopatarejas.lt arba paprastu paštu: Gedimino 27, 44319 Kaunas.

 image description Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.