Ar sąžininga per nelaimę žadėti pieno upes, sviesto krantus?

Lietuvos žemės ūkio taryba (toliau – Taryba) iškilmingai pažadėjo, kad žemdirbiai mūsų visuomenę per epidemiją aprūpins viskuo, kas tik valgoma.

Taryba elgiasi kaip politikai prieš Seimo rinkimus. Laukuose dar nuo lapkričio traktorininkų protestų kyšo pakrypę Tarybos pastatyti sukryžiuoti skersiniai. Naujasis įsipareigojimas primena partijų rinkimų pažadus.

Juk nežinia, kokie orai bus šiemet, kitais metais – gal šalnos, o gal liūtys ar sausra. Tada visi žemdirbių planai subyra. Mūsų ūkininkai beveik neaugina Lietuvos gyventojų pamėgtų daržovių – brokolių, žiedinių kopūstų (jiems smarkiai pabrangus, 2016 m. Lietuvoje socialiniai tinklai sukėlė vadinamąją „kalafiorų revoliuciją“). Europos Sąjungos (ES) tiesioginės išmokos naujuoju finansinio programavimo laikotarpiu gali būti tokios mažos, kad ūkininkai patys šauksis Vyriausybės pagalbos. Ar galima tuščiai žadinti karantino zonose įkalintos visuomenės viltis?

Arūnas SVITOJUS, Žemės ūkio rūmų pirmininkas: „Ar tai Nacionalinis susitarimas, kurį Taryba pasirašė su partijomis, Seimu,Vyriausybe? Ne. Tik neatsakinga vaikiška kalba.

Lietuva kaip pašėlusi eksportuoja žemės ūkio produkciją, ir net ne didelės pridėtinės vertės produktus, o pigią žaliavą. Tik 50 proc. maisto, kurį kasdien valgome, – savas, iš Lietuvoje užaugintų daržovių, pagamintų mėsos, pieno produktų.

Labai trūksta vietinės vištienos, kiaulienos, žuvų gaminių. O pagaminti bet ką – joks rūpinimasis žmonėmis. Kas iš to, jeigu Tarybos lyderiai grūdininkai pasigirs, kad Lietuvos labui penkis kartus daugiau grūdų eksportuos. Koks čia žygdarbis? Vis viena gerokai pigesnių miltų lietuviai važiuodavo pirkti į Lenkijos pasienio rajonus.

Štai jeigu Taryba įsipareigotų trumpinti maisto grandinę, ant Lietuvos gyventojų pietų stalo patektų šviežiesnis, sveikesnis iš Lietuvos, o ne užsienio laukų, tvartų, perdirbimo įmonių atvežtas maistas. Stambieji ūkininkai, žemės ūkio bendrovės saugotų aplinką, savo neaprėpiamų valdų nebeterštų chemija, o geriausia – pradėtų ekologiškai ūkininkauti. Tada tai tikrai būtų Tarybos dovana Lietuvai. Tiek daug vaikų nekamuotų alergijos, o seneliai nemirtų nuo koronaviruso, nes jų atsparumą užkrečiamosioms ligoms visiškai sunaikino pigus, greitas, iš subproduktų, mėsos perdirbimo įmonių atliekų pagamintas maistas.

Ne tik vadai, bet ir kiekvienas ūkininkas turi įsipareigoti. Tada tai būtų tvirtas visų žemdirbių pažadas Lietuvai.“

Petras PUSKUNIGIS, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, Griškabūdžio (Šakių r.) žemės ūkio bendrovės vadovas: „Siūlau atidžiau pasidomėti mūsų kovo 13-osios pranešimu. Išvakarėse Vyriausybė įvedė Lietuvoje karantiną. Norėjome padrąsinti visuomenę, bet nežadėjome pamaitinti Lietuvos. Tikslesnė citata būtų tokia: „Lietuvos žemės ūkio taryba, kurios nariai gamina apie 80 proc. žemės ūkio produkcijos, atsakingai pareiškia: žemdirbiai visiškai pajėgūs aprūpinti maisto pramonę aukščiausios kokybės žaliavomis“. (Bet toliau Taryba ragina visuomenę nepanikuoti, pasitikėti žemės ūkio ir maisto pramonės sugebėjimais aprūpinti gyventojus saugiu maistu – red. past.)

Niekada nebuvo, kad lietuviai badautų. Baisiau už virusą nebus. Ūkininkai ne tik augina, gamina produkciją, pradės pavasarinę sėją. Randa laiko ir svarbiai per nelaimę visuomeninei veiklai. Padedame gydytojams apsirūpinti apsaugos nuo užkrato priemonėmis, nors tai yra Vyriausybės pareiga.

Kėdainių krašto ūkininkų sąjunga pakvietė Lietuvos žemdirbių bendruomenę pervesti į specialią banko sąskaitą lėšų medikams. Mūsų, Šakių r., ūkininkai, žemės ūkio bendrovės taip pat prisideda, aukoja gydytojams.

Kalbamės su Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos ministerijomis, savivaldybėmis, kaip dar galime padėti. Į Lietuvą iš užsienio (turistinių kelionių, emigracijos) grįžę lietuviai kelias savaites karantinuojami, uždaromi atskirai, kol bus patikrinta, ar jie sveiki, neužsikrėtę. Žmones reikia visą tą laiką maitinti. Mes pasirengę.

Žemdirbiai niekada nestovėjo nuošalyje nuo Lietuvos gyvenimo. Nors patys baiminamės dėl savo, dar labiau – artimųjų sveikatos.

Lietuvai trūksta kai kurių maisto produktų. Bet mes nekalti. Lietuvos žemės ūkio politika nevykusi. Seniai reikalaujame ją keisti, taisyti. Seimo, Vyriausybės sprendimai ne visada protingi. Ką politikai padarė, kad kiaulininkystė nežlugtų?

Bet duonos, pieno, kitų pagrindinių maisto produktų visuomenei tikrai užteks. Patikėkite.“

Algimantas SALAMAKINAS, Seimo Kaimo reikalų komiteto narys: „Lietuvoje avokadai ir apelsinai neauga. Žemės ūkio taryba tikrai jų visuomenei neparūpins. Net daugelio daržovių, kurias rekomenduoja gydytojai, Lietuvoje trūksta. Netikiu, kad pareiškimo autoriai, daugiausia didieji grūdininkai, apsigalvos ir ims auginti burokėlius ar svogūnus vietoj strateginių eksportinių žemės ūkio kultūrų – kviečių, rugių, rapsų. Tai prieštarautų rinkos dėsniams – už ką daugiau moka, to ir imkis.

Dirbtų, augintų, ką gali, ir tuščiai nešnekėtų.

Kiek kiaulių turi Lietuva? Ar daug karvių laikome? Leiskite suabejoti, kad Žemės ūkio taryba pamaitins Lietuvą. Ūkininkams patiems reikia susirūpinti dėl savo likimo. Apginti žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas. Daug ženklų, kad jos pradės labai žemai kristi.“

Bronis ROPĖ, Europos Parlamento narys: „Žemės ūkio taryba nurodo, ką dabar gamina. Pagal jų turimą statistiką, Lietuvai užtenka. Grūdų turi, gyvulius prižiūri. Prekės, produktai (taip pat žemės ūkio produkcija) kol kas laisvai juda po visą ES erdvę. Tik apie dešimt ES šalių visiškai ar iš dalies uždarė savo sienas užsieniečiams. O kaip bus rytoj, juk niekas nežino. Ar dar prieš keturis mėnesius kas nors net košmariškiausiame sapne tikėjosi išvysti, kaip naujas, kol kas neįveikiamas, nesustabdomas virusas baisiai, neatpažįstamai pakeičia pasaulį?

Įsivaizduokite, kad suserga didelio kiaulininkystės komplekso darbuotojai. Užtektų ir vieno. Vos atsigavusi po afrikinio kiaulių maro smūgio įmonė vėl uždaroma. Antro tokio sukrėtimo kompleksas neatlaikytų. Bankrutuotų.

Visi dabar galvoja, kaip sustabdyti koronavirusą, sušvelninti pandemijos pasekmes. 

Gražu, kad ir Lietuvos ūkininkai siūlo savo pagalbą.

Į Europos Parlamento plenarinių posėdžių darbotvarkę taip pat įrašyti vien pandeminiai klausimai. Šią savaitę per neeilinį posėdį svarstėme sustabarėjusius ES teisės aktus, trukdančius verslui, pramonei išgyventi per epidemiją, kuri stipriai pakenkė Bendrijos ekonomikai.

Ne tik Lietuvos savivaldybės susigriebė, kad keleiviniai autobusai apmirusiuose miestuose veža tik vieną ar du keleivius arba važiuoja visiškai tušti. Nuostolingi keleivinio transporto maršrutai nutraukti.

Europos Sąjungoje panašiai neracionalūs keleivinių lėktuvų reisai. ES reglamentai nurodė, kad nustatytu laiku lėktuvai visada privalo skraidyti seniai sudarytais maršrutais. Net ir tuomet, kai visuose (pirmos, verslo, ekonominės klasių) lėktuvo salonuose – nė gyvos dvasios, kaip dabar, siaučiant koronaviruso epidemijai. Skrydžių kompanijos, grieždamos dantimis, skaičiavo nuostolius. Balsavome (per atstumą, dabar taip posėdžiauja Europarlamentas), kad lėktuvai kiltų tik tada, kai bus pakankamai keleivių.

Besibaigiant dabartiniam finansinio programavimo laikotarpiui paaiškėjo, kad dauguma Bendrijos šalių dar nepanaudojo trečdalio lėšų iš ES struktūrinių paramos fondų. Turi būti leista už tuos pinigus padėti koronaviruso aukoms. Infekuotus atvykėlius į kurią nors šalį izoliuoti, apgyvendinti karantino pastatuose, maitinti.

Didelių sukrėtimų laikais labai svarbu, kad ES šalys būtų solidarios, glaudžiai bendradarbiautų. ES narės įpareigotos broliškai dalytis apsaugos nuo koronaviruso priemonėmis. Vienos valstybės juk turi daugiau medicininių kaukių, bet joms trūksta vienkartinių chalatų ar baltų kombinezonų su gobtuvu, kitos neturi kaukių, bet gali pasiūlyti antbačių, specialių kepurių.

Mūsų ūkininkams svarbi žinia – nuspręsta kol kas nepatvirtinti Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) biudžeto 2021–2027 metams. Bus tik laikinas 2021–2022 metų BŽŪP reglamentas. Aš pasiūliau iki 2027 m. galutinai sulyginti ES tiesiogines išmokas ir visiems laikams pamiršti tą temą, kuri Lietuvos žemdirbiams nedavė ramybės nuo tada, kai mūsų šalis įstojo į ES.“

Parengė ŪP korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS