Augalų dauginimas gyvašakėmis vasarą

Vasara įsibėgėja. Savame sode ar kaimo sodyboje – nauji džiaugsmai ir rūpesčiai. 

Geriausias laikas dauginti: birželio 15–liepos 20 d.

Substratas. Mėgėjai savomis rankomis pasidauginti dekoratyvinių augaliukų vėl nerimsta – ateina vasarinis gyvašakių dauginimo metas. Dabar galėsime padauginti daug tų augalų, kurie pavasarį nesišaknijo ar šaknijosi blogai, tiek lapuočių, tiek spygliuočių. Pavasarį daugintos gyvašakės dar tik budo iš ramybės fazės, todėl aplinkos sąlygoms, ypač oro drėgmei, buvo ne tokios jautrios. O dabar jas skinsime intensyvios vegetacijos metu, medėjant jauniems ūgliams, suvartojant daug maisto medžiagų ir vandens. Todėl aplinka, kur jas auginsime, turi būti tam paruošta. Gyvašakėms paskirkime dalį šiltnamio ar sukalkime inspekto karkasą, o galbūt tik kelias medines dėžes. Substratui paprasta daržo ar šiltnamio žemė nelabai tinka. Jose daug ligų sukėlėjų, kurie dažnai supūdo dar nespėjusias įsišaknyti gyvašakes. Juk pelėsiniams grybams plisti sąlygos idealios: šilta, drėgna, o ir saulė smarkiai nekaitina. Šią žemę galime dezinfekuoti verdančiu vandeniu ar pakaitinti. Cheminės priemonės irgi tinka, bet paprastai jos vėliau šiek tiek prastina šaknijimąsi. Geriausią substratą paruošime sumaišę durpes ir smėlį, arba iš pradžių pripilkime 10–15 cm durpių, o ant jų – 2–5 cm smėlio sluoksnį, jų nemaišykime. Toks dvisluoksnis substratas tinkamesnis, jame geriau šaknijasi dauguma augalų. Vasarą grunto paprastai nešildome, bet galime įsirengti labai paprastą: po substratu pavingiuoti plastmasinę žarną ir viename jos gale įtaisyti ventiliatorių, kuris pūs šiltą šiltnamio ar inspekto orą.

Danga. Populiariausia stogo danga – polietileninė ar plastikinė plėvelė bei stiklas. Ją reikės uždengti specialiu tinklu arba ištepti kalkėmis. Kad nenuplautų lietus, į kalkes įmaišykime šiek tiek muilo arba riebaus molio. Galime naudoti ir daržo plėvelę, tik šios reikės kelių sluoksnių. Išsprendę reikalus su danga, galime pagalvoti apie oro drėkinimą ir laistymą. Drėgmė. Oro drėgnumas vasarinėms gyvašakėms labai svarbus, nes, neturėdamos šaknų, jos vandenį gali pasiimti per lapus ir nedidelį kiekį (nuo kelių iki 20 proc.) per pjūvį iš substrato. Žinoma, mažuose ploteliuose neįrenginėsime stacionarių purkštukų, bet įsigykime bent paprastą rankinį ar nugarinį purkštuvą. Juo galėsime ne tik gyvašakes purkšti, bet prireikus sode ar darže naikinti kenkėjus, saugoti nuo ligų. Visu tuo pasirūpinkime iki birželio vidurio. Lietuvoje tinkamiausias laikas augalus dauginti gyvašakėmis – birželio 15–liepos 20 dienomis. Atsižvelgiant į vasarą, šis terminas gali svyruoti net iki dviejų savaičių į vieną ar kitą pusę. Kai kuriuos ilgai augančius ir lengvai įsišaknijančius augalus, pvz., vynuoges, dar galime dauginti iki rugpjūčio vidurio.

Pumpurai ir ūgliai – svarbiausi

Jei turime laiko ir ūpo, pabandykime patys nustatyti tą optimalų, beje, kiekvienam augalui šiek tiek skirtingą gyvašakių dauginimo laiką. Į ką kreipsime dėmesį? Pirmiausia – į pumpurus. Jie turi būti išsivystę iki normalaus dydžio. Tikrosios spalvos dar gali ir nebūti. Tada žiūrime į ūglius. Jie bent iki trečdalio, bet ne daugiau nei pusė, turi būti sumedėję (sulenkti lanku nenulūžta, atleisti spyruokliuoja). Dažnai jų apatinė dalis būna šiek tiek parudusi. Jei ūglis per daug sumedėjęs, dauginti gali būti per vėlu. Ar ūgliai pakankamai sumedėję, patikrinsime juos minutę pamirkę 0,2 proc. jodo tirpale. Jei ūglelių galai stipriai patamsėja – pats laikas, tada gyvašakės įsišaknys geriausiai. Jei patamsėja vidutiniškai – įsišaknys 50 proc. Jei patamsėja silpnai – įsišaknys blogai, nes ūgliai per daug sumedėję. Nusprendę, kad jau laikas dauginti, ūglius skinkime vakare arba dauginimo dieną. Stenkimės nukirpti kuo storesnius, stipresnius pirmamečius ūglius. Lapuočių kirpkime be antrametės medienos, dažniausiai prie pagrindo augalui palikdami vieną pumpurą ar tarpubamblį. Paprastai tas pumpuras būna neišsivystęs. Taip mes paliekame galimybę augalui kitais metais iš tos vietos auginti naujus ūglius. Spygliuočių paprastai kerpame ne šiųmetį ūglį, o 1–3 metų ar senesnę šakelę, nes jų gyvašakėms reikės palikti nedidelę senesnės medienos pėdelę. Žinoma, ir jų rinkimės tas šakeles, kurių šiųmečiai ūgliai tvirčiausi, geriausiai išsivystę. Kaip ir pavasarį, atkreipkime dėmesį, iš kurios lajos dalies kerpame. Jei norime dauginti gulsčius, šliaužiančius augalus, kirpkime ant žemės gulinčias šakeles. Jei dauginame tankius, gyvatvorėms skirtus krūmus – skynimo vietos per daug nepaisykime (na, gal neskinkime prie pat viršūnės). Jei norime ažūrinio, simetriško, gražiai žydinčio krūmelio – kirpkime iš viršutinio lajos trečdalio. Aukštesnių medžių ūglelius skinkime nuo šakų, esančių 5–12 šakų vainike, skaičiuojant nuo viršūnės, ir tik 2–3 eilės šakeles nuo 4–6 metų šakų. Sudėtinga? Paaiškinsiu. Daugelis medžių didžiąją dalį pumpurų formuoja ūglio viršūnėje ir kur kas mažiau – ūglio vidurinėje dalyje. Iš tų pumpurų išaugusios šakos (vainikas) būna ilgesnės nei iš kitų pumpurų. Taigi nuo viršūnės atskaičiuokime penkis tokius vainikus. Nuo penktojo iki dvyliktojo žemyn bus tinkamiausia skinti lajos dalis. Dabar tą patį padarykime su šaka iš tos lajos dalies: atskaičiuokime nuo viršaus 4–6 atsišakojimus. Šaka, auganti nuo kamieno, yra pirmos eilės šaka, iš jos išaugančios – antros eilės, o iš šių – trečios ir t.t. Lengviausia tokią sandarą pastebėti ant eglių, kėnių, pocūgių... Taigi iš tų 4–6 metų arba 4–6 atsišakojimo šakų skinkime viršūnę ir šonines šakeles. Tai ypač svarbu spygliuočiams. Skinkime nuo ne jaunesnių kaip penkerių ir ne vyresnių kaip 25 metų medžių. Krūmams, ypač atnaujinamiems lapuočiams, tai ne taip svarbu. Nuo tokių augalų nupjautos gyvašakės kur kas geriau išlaiko motininio augalo išvaizdą. Jei medelis dar jaunas, nesulaukęs šešerių metų, nuo jo skintos gyvašakės įsišaknys daug prasčiau. Tiesa, jei jis buvo padaugintas vegetatyviškai – įsišaknys normaliai, nes genetiškai jo amžius yra jo paties ir gyvašakės amžių suma. Jei ūglelius skinsime nuo senesnių nei 25 metų amžiaus augalų, kad ir iš pačios tinkamiausios lajos dalies, gyvašakės įsišaknys daug lėčiau, augs prasčiau ir dažniau turės kreivus liemenis.

Augimo stimuliatoriai tinka

Ūglelių prisiskynėme. Kad neišdžiūtų, juos suvyniokime į drėgną skudurą ar į maišelį pridėkime drėgnų samanų. Parsinešę ūglelius iškart merkime į vandenį. Gyvašakėmis galime sukarpyti vakare ir, naktį pamirkę vandenyje, kitą dieną sodinti. Į indą praverstų įpilti šaknų augimo stimuliatorių. 10–14 valandų jais veiktos gyvašakės įsišaknys daug geriau. Tik tirpalą su stimuliatoriais saugokime nuo saulės, nes tiesioginiai jos spinduliai ardo stimuliatorius. Ūglius į gyvašakes galime karpyti ir kitą dieną, prieš pat sodinimą. Tokiu atveju naudotini stimuliatorių milteliai.

Kaip karpome gyvašakes?

Lapuočiai

Lapuočių paprastai kerpame ne trumpesnes nei 10 cm arba bent su dviem poromis pumpurų, jei tarpubambliai ilgi. Galime ruošti ir su viena pora pumpurų, bet tokios gyvašakės geriau šaknysis tik rūpestingai įrengtoje dauginimo vietoje, kurioje vyrauja optimali drėgmė ir temperatūra. Taigi ūglelį sukarpykime į reikiamo ilgio gyvašakes, apatinį pjūvį kirpdami kuo labiau įstrižą, apie 0,5 cm žemiau pumpuro, o viršutinį – ne mažiau nei 1 cm virš viršutinio pumpuro, statmeną ūgliui. Įstrižai pjauta gyvašakė iš substrato paims daugiau vandens, o statmenas viršutinis greičiau užgis. Iš substrate atsidursiančios gyvašakės dalies iš karto pašalinkime visus lapus. O štai su likusiais lapais elkimės skirtingai. Jei dauginimo patalpoje nuolat bus didelė (95–100 proc.) oro drėgmė, kitų lapų nuo gyvašakių, nesvarbu, kokio jie dydžio, nešalinkime ir netrumpinkime. Bet jei ateisime papurkšti tik ryte ir vakare (rečiau negalima), dalį lapų reikės nukirpti ar patrumpinti. Kuo mažesnė oro (ne substrato) drėgmė, tuo mažiau lapų ar jų dalių reikia palikti ant gyvašakės. Kitaip ji negalės pasiimti reikiamo vandens kiekio, išgarinamo per lapus, ir išdžius. Tik turime prisiminti, kad žalia gyvašakė nėra sukaupusi medžiagų, būtinų šaknims ataugti, todėl atsigauna tik vykstant fotosintezei. O ši vyksta tik žalios spalvos augalo dalyse, t. y. beveik vien lapuose.

Spygliuočiai

Spygliuočių gyvašakes ruošiame tokio ilgio, kokie yra vienmečiai ūgliai. Juos nuo šakelių rankomis nuplėškime su senesnių metų pėdele. Jei plėšiasi prastai, įkirpkime ir nuplėškime arba visai nukirpkime su nedideliu antramečiu gabaliuku. Per ilgas pėdeles patrumpinkime, palikdami iki 0,5 cm ilgio. Literatūroje nurodoma, kad nuo substrate atsidursiančios gyvašakės dalies reikia pašalinti visus spyglius. Aš juos šalindavau tik tada, jei turėdavau laiko. Labai didelio skirtumo prigyjant nepastebėjau. Jei ūgleliai labai trumpi (pvz., paprastųjų eglių ‘Hiuumaa‘, ‘Mariae Orrffiae‘), plėškime ar kirpkime dvejų metų šakeles. Kiparisinių augalų gyvašakes dažnai ruošiame kiek kitaip. Kiparisinių šeimai priklauso visi kadagiai, tujos, tujeniai, puskiparisiai, potujės, tujūnai ir, žinoma, pas mus kol kas lauke neišgyvenantys kiparisai. Daugumos jų rūšių ir veislių neblogai šaknijasi ir senesnės šakelės. Ant jų galime pastebėti nedideles išaugas, lyg gumbelius, karpeles. Tai šaknų užuomazgos. Šių augalų spyglių ar žvynų sodindami nešalinkime. Jei dauginame mažai, bet ypač vertingų ar sunkiai įsišaknijančių augalų, ūglius iš anksto galime dechlorofilinti. Prieš 2–3 savaites iki kirpimo ūglį kirpimo vietoje apvyniokime 5–10 cm pločio šviesai nelaidžia medžiaga. Per tą laiką apvyniotoje vietoje suirs chlorofilas, dalis ūglio pašviesės. Per tą vietą nukirptos gyvašakės įsišaknys daug geriau.

Gyvašakių sodinimas

Prieš pat sodinimą substratą gausiai paliekime. Nusismailinkime 1–1,5 cm storio kuoliuką, juo pažymėsime smeigimo gylį. Tai svarbu, jei substratas dvisluoksnis. Į tokį sodiname taip, kad gyvašakės liktų smėlio sluoksnyje, bet kuo arčiau durpių. Smėlyje absoliuti dauguma augalų (net ir rododendrai) šaknijasi geriau, bet pasiekusios durpių sluoksnį šaknys būna daug tankesnės, storesnės, tvirtesnės. Kuoliuku padarykime reikiamo gylio duobutę, iš indo su vandeniu išimkime gyvašakę, jos galiuką pamerkime į stimuliatoriaus miltelius (jei iki to gyvašakė nebuvo mirkyta stimuliatoriaus tirpale) ir atsargiai, stengiantis nenukratyti, įstatykime į duobutę, šalia smeikime tą patį kuoliuką ir apspauskime. Sodinkime tokiu atstumu, kad nebūtų per daug tanku: vidutinio dydžio gyvašakes – 5x4cm, t. y. apie 500 gyvašakių į kvadratinį metrą. Į per tankiai pasodintas gyvašakes dažnai įsimeta pelėsis, kuris gali sunaikinti visą mūsų triūsą.

Pasodintų gyvašakių priežiūra

Pasodinimas – lengviausia proceso dalis, aišku, ne fizine prasme. Dabar prasidės mūsų kantrybės ir žinių patikrinimas. Kasdien, be jokių išeiginių, bent 1,5–2 mėnesius gyvašakes turėsime lankyti ryte ir vakare. Na, nebent įsirengsime automatinę laistymo, vėdinimo, gal ir šildymo sistemas. Kad galėtume sekti, ar visos sąlygos gyvašakėms tinkamos, prireiks kelių prietaisų. Temperatūra. Na, bent jau termometras būtinas. Geriausia temperatūra gyvašakėms įsišaknyti: 20–30 °C dieną ir 5–7 laipsniais žemesnė naktį. Kodėl nevienoda? Mat dieną augalai vykdo fotosintezę (galima sakyti – valgo), o naktį intensyviai kvėpuoja. Tinkamiausia substrato temperatūra bent pirmas kelias savaites – apie 24–27 °C ir pageidautina bent pora laipsnių aukštesnė už oro. Tuomet geriau auga šaknys, o ne šakelės, jos būna tvirtesnės, tankesnės. Jei šiltnamyje temperatūra viršys 32 °C, dauguma mūsų klimato sumedėjusių augalų į tai reaguos kaip į rudenį: jie nustos vykdyti fotosintezę, skysčiai menkiau judės vandens indais, visi gyvybiniai procesai stipriai sulėtės. Išeiti iš tokios būklės vėlgi prireiks daug energijos, kurios gyvašakės, be aplinkos, neturi iš kur paimti. Taigi esant dideliam karščiui augalus teks gelbėti. Purškimas ir vėdinimas. Geriausias būdas – apipurkšti vandeniu, sudarant dirbtinį rūką. Ant lapų susidariusi vandens mikroplėvelė sumažina augalo temperatūrą 6–9 laipsniais, taigi gyvašakės normaliai vystosi net ir šiltnamyje esant 40 °C. Kita priemonė – vėdinimas. Ventiliacija atidarant vėdinimo angas – netinka. Mat tokiu atveju labai greitai krinta oro drėgnumas, itin svarbus gyvašakėms, ypač pirmąsias 2–4 savaites. O oro drėgnumui pamatuoti prietaiso dažniausiai neturime. Lapuočiams jis nebūtinas, ir taip matome – vysta lapai ar ne. Spygliuočiams pagelbės paprasta liaudiška priemonė – klevo šaka. Nusilaužkime paprastojo klevo šaką ir įsmeikime ją šalia gyvašakių. Jei jo lapai per dieną susiraukšlėjo, susisuko, jų pakraščiai pirmąsias dvi dienas nubalo – susirūpinkime. Nubalimas ir staigus išdžiūvimas rodo, kad per daug saulės, o raukšlėtumas – per sausą orą. Kai oro drėgnumas tinkamas spygliuočiams, klevo lapai vysti pradeda 5–6 parą. Substrato drėgnumą bent apytikriai taip pat galime nustatyti paprastu būdu. Jei saujoje suspaustas smėlis nesubyra, išlaiko formą, bet vanduo iš jo nelaša – toks substratas pirmoms 3–4 savaitėms pats tinkamiausias. Jei gumulas subyra į kelis stambius gabalus ir tepa ranką – toks tiks po 3–4 savaičių ir iki įsišaknijimo. Iš suspaustų durpių turėtų nulašėti keli vandens lašai (jei srovelė – per šlapia), o šaknijimosi pabaigije durpės turėtų tik sudrėkinti delną. Šviesa. Dar gali kilti klausimų dėl šviesos. Jei bus per tamsu, nevyks fotosintezė, per šviesu – tiesioginiai saulės spinduliai išdžiovins gyvašakes. Nuo saulės stiklą ar plėvelę tepkime kalkėmis, užtempkime 3–4 agroplėvelės sluoksnius ar specialų, dauginti skirtą tinklą. O štai senesnėje literatūroje rekomenduotas šiaudų, nendrių pynes, šviesos nepraleidžiančią medžiagą naudokime tik būtiniausiais atvejais, saugodami nuo šalnų ar ypač didelių karščių, ir nelaikykime jų ilgiau nei parą. Tik žemei įšalus, kai vegetacija pasibaigusi, augalus galime aklinai uždengti – tada tamsa nepakenks nei lapuočiams, nei spygliuočiams. Tręšimas. Telieka laukti ir stebėti gyvašakių pokyčius. Praeis mėnuo, įpusės kitas. Daugeliui mūsų pasirodys, kad gyvašakės lyg ir pagelto, nusilpo. Ir kaip tikriems lietuviams kils noras jas patręšti. Mes kažkodėl labai mėgstame tręšti viską, reikia ar nereikia, ir dar arkliškomis dozėmis. Su gyvašakėmis reikia elgtis atsargiai, jos labai jautriai reaguoja į pertręšimą. Pasodinę apie trąšas geriau negalvokime bent pusantro mėnesio. Vėliau galime tręšti tik ištirpintomis kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais ir kuo mažiau azoto. Jokiu būdu neberkime sausų trąšų. Jei tręšime iki rugsėjo 15 dienos, į 10 litrų vandens įberkime apie 25 g ir išliekime 5 kv. metrų plote. Jei tręšime po rugsėjo 15 dienos, trąšų dozę mažinkime iki 10–12 gramų. Jei nusipirkome specialių gyvašakėms skirtų trąšų („Schultz“, „Augink šaknis“ ar pan.), jų dozės paprastai būna nurodytos ant pakuočių. Nuo spalio – jokių tręšimų. Įsišaknijusias gyvašakes (kai kada jos iki rudens įsišaknyti nespėja) palikime per žiemą. Jas patręšime pavasarį, žinoma, jei paliksime paaugti, sutvirtėti. Ir dar: jei ant internetu pirktų ar iš Vokietijos, Jungtinės Karalystės atvežtų trąšų nurodytos tręšimo laiko rekomendacijos, atsiminkime, kad, pagal jų klimatą, kovo mėnuo atitinka mūsų gegužės pradžią, o spalis – mūsų rugpjūčio pabaigą. Sėkmės ir kantrybės.

Rimvydas KAREIVA