Augalų ginkluotė

Puikiai žinome, kaip ginasi katė ar šuo. O augalai? Jie net pabėgti negali, nekalbant apie tai, kad nei drėksti, nei kąsti nemoka. Iš pirmo žvilgsnio atrodo tokie bejėgiai, kad net graudu darosi. Bet netiesa – augalai irgi geba gintis.

Fitoncidų galia

Senais laikais, kai dūminių medinių pirkių plyšiuose krebždėjo blakių, kandžių, tarakonų, sodiečiams atsikratyti parazitų padėdavo kartieji kiečiai (pelynai), pelkiniai gailiai, pražydusi ievos ar šeivamedžio šakelė. Pelynų aštriu kvapu naudojasi paukščiai – gina nuo parazitų lizduose augančius jauniklius. Kai sodiečiai išmoko dėti kambariuose medines grindis, jas plaudavo kadagių šluotelėmis. Šventintos kadagių šakelės kabėdavo palubėse, kartais jomis pasmilkydavo kambarius. Tokie pramanai saugojo namus nuo piktųjų dvasių, gamtos stichijų.

Augalų apsauginės galios paaiškėjo nustačius jų skleidžiamas lakiąsias medžiagas. Jas mokslininkai pavadino fitoncidais: fiton – augalas, cedere – žudyti. Šis atradimas parodė, kad tai palyginti taikiausias kai kurių krūmų, medžių, žolių savigynos ginklas, kokio neturi nei gyvūnai, nei žmogus. Augalų lapai, žiedai, sėklos, syvai, šaknys, žievė skleidžia fitoncidus visur – dirvoje ir ore. Tos lakiosios medžiagos pasižymi stipriu aromatu ir gina šeimininkus nuo mikrobų bei kenkėjų. Net nepaliesta šakelė pražudo smulkiuosius priešus per atstumą, o pažeista skleidžia aplink tikrą dujų sūkurį. Fitoncidai – tai priešakinė augalų gynybos linija. Ji pirmoji sulaiko priešus ir sustabdo jų invaziją.

Dilgėlės pasekėjai

Drėgnuose miškuose ar net sodybų patvoriuose auga visiems gerai pažįstamos dilgėlės. Jų apsaugos priemonė – dilgūs plaukeliai, primenantys miniatiūrinius buteliukus. Jie labai trapūs, vos prisilietus lūžta viršūnėlės. Aštrūs krašteliai sminga į odą kaip adatėlės, bet ištraukiami taip lengvai nesileidžia. O plaukeliai ne tik duria – skruzdėlių rūgšties pritvinkę! Oda iškart ima niežėti, kasantis išberia. Pikčiurnų nemėgsta paukščiai, žvėrys. Pagrindiniai šių žolių priešai – drugių vikšrai iš daugybės tūkstančių gyvų būtybių. Tačiau net dilgėlinių drugių palikuonys, kirbinėmis nugulantys žolės lapus, neįveikia pražudyti atkakliųjų dilgėlių. Štai ką reiškia turėti patikimą ginklą! Joninių išvakarėse sodiečiai raudavo dilgėles ir jas klodavo ant palangių, namų slenksčių nuo piktųjų dvasių ir vaiduoklių.

Šauniai ginasi dilgėlės. Taip šauniai, kad susilaukė net pasekėjų. Žolių prižėlusiuose miškuose veši notrelės – tikros dilgėlių kopijos. Kai kas jas net vadina „kurčiosiomis dilgėlėmis“. Lapai lygiai tokie patys kaip dilgėlės, bet gali čiupinėti juos kiek tinkamas – nėmaž nedilgins. Notrelės neturi dilginančių plaukelių. Net ne giminė dilgėlei. Jos tik gudrybe pasekė piktąja, kad žmonės ir žvėrys palaikytų dilgėle ir paliktų ramybėje. Ne tik notrelės, baltais žiedeliais nukibusios, tokios išmanios. Miškų pievose auga dilgialapiai katilėliai, pušynų aikštelėse – geltonžiedžiai šalmučiai. Šie žolynėliai tokie pat išradingi, nusikopijavo dilgėlės lapų formą ir gąsdina piktadarius. Norėdami apsirūpinti dygliuotomis priemonėmis savigynai, augalai turėjo prasimanyti įvairių gudrybių. Dagiai, usnys pasiilgino lapų gyslas – tempėsi gyslos ir ištįso už lapo skiautės viršūnės, virto dygliais. Senovėje mūsų protėviai dygiuosius augalus laikė turinčiais daug galių. Usnį net buvo pašventę dievui Perkūnui, tikėjo, kad toji piktžolė gali sukelti sąmyšį tarp velnių ir juos atbaidyti. Norėdami išvengti velnio persekiojimo, į jį mesdavo usnių kuokštą.

Viksvų pjūkleliai

Visiems žinomos ir viksvos. Pakanka neatsargiai pabraukti pirštais, ir perrėš kaip skustuvo ašmenimis. Iš pirmo žvilgsnio viksvų lapai panašūs į peilį. Pažvelgę pro mikroskopą, pamatysime, kad to peiliuko ašmenys dar ir dantyti. Štai tas pjūklelis ir rėžia odą. Gyvūnai žino viksvų būdą ir neėda tos žolės. Tik kvailas elniukas ar stirniukas bando paragauti, kol susipjausto liežuvį. Po tokios pamokos jau abejingas praeina pro šalį, ieškodamas pašarui nepiktų žolių. Bet dantyti viksvų lapo ašmenys juk ne plieniniai. Kaip jie vis dėlto pjauna? Beržo lapų kraštas irgi su dantukais, bet gali braukti pirštais nebijodamas, jausi tik švelnumą. Tačiau ne lapų forma čia kalta. Šią lapo skustuvo paslaptį pavyko atskleisti daugiau kaip prieš šimtą metų. Viksva, pasirodo, siurbia iš dirvos titnago, suteikiančio jos lapams stebėtiną tvirtumą, dulkeles. Lapas, tarsi gerai išgaląstas pjūklelis, niekada neatšimpa.

Uogų kaina

Avietės vaišina tokiomis saldžiomis uogomis, bet su jomis ilgai nesibičiuliausi. Mažumėlę užsižiopsosi, paliesi stabarą pirštais, į odą sumigs plonytės adatėlės, kuriomis sėte nusėtos aviečių virkščios. Nepašliauš tokiu dygiu liemeniu nei sraigė, nei vikšras – tuoj susidraskys minkštą pilvuką, jei tik susigundys pasmaguriauti aviečių lapais. Kur kas aikštingesniais dygliais virkščias pašiaušusi artimiausios aviečių giminaitės gervuogės. Per mišką vingiuojančio upelio lėkšti šlaitai nusidriekę gervuogių uogienojais. Virkščios persipynusios, susiraizgiusios, išvien nukibusios tamsiomis, melsvu apnašu aptrauktomis sultingomis uogomis Pasilenkęs negali atsiplėšti, uogos tarsi pačios byra į saują, iš saujos – į burną. Gaivinanti salsva rūgštelė srūva per visą kūną. Bet knapsėti per gervuogių sąžalynus menkas malonumas. Virkščios grakščios, dygliai braižo, duria, drasko – kojos ir rankos subraižytos, krauju paženklintos. Tokią kainą tenka mokėti už vertingas uogas rudenėjant ar jau gervėms plasnojant dausų keliais į žiemojimo kraštus.

Negailestingi dygliukai

Vaikystėje turėjau progos susidurti su erškėčiais, kerojusiais pamiškėje. Pažintis su tais gražiai žydinčiais krūmais pasitaikė ne iš maloniųjų. Vaikai, susimanę slėpynių, taip įsismarkavome, jog pradėjome landžioti į brūzgynų tankmes, kurios patikimai slėpė nuo ieškančiojo. Kol tas prasibraudavo iš vienos pusės, laisviausiai galėjai apdumti iš kitos. Norėdamas sutrumpinti kelią, palindau po žemu tankiais lapais prisidengusiu krūmu. Šis pasirodė toks aikštingas, kibus, supančiojo mane akimoju. Stvėrė išlinkusiais liemenimis, persipynusiomis šakomis kaip spąstais. Menkiausias judesys darėsi skausmingas ir kėlė didžiulę įtampą. Per jėgą išsiplėšiau iš dygliuotų pinklių. Kojos, rankos buvo nudraskytos lyg katės nagais, plyšo kelnės ir marškiniai.

Ir kitą dieną nelėgo skausmas, pamažu perėjęs į nepakenčiamą niežulį. Sudraskytos vietos kaip gruodas pasidengė šašais. O mane apėmė smalsumas atidžiau pasižiūrėti į savo priešą. Pamačiau krūmo liemenis ir šakas išvien prismaigstytas smailių adatėlių. Šiais dygliukais šauniai gynėsi erškėtis. Ūglių viršūnės nulinksta arkomis ligi žemės, o senesni užsiaugina naujus ūgelius, iš jų taip pat susidaro žalios arkos. Erškėčio krūme viskas taip persipynę, susiraizgę, kad neatskirsi, kur pradžia, kur pabaiga. Iš visų pusių į priešą nukreipti smailūs dygliai. Ar tik ne iš erškėčių išmokta gaminti spygliuotas vielas? Aršiai ginasi ir gudobelės – jų durklai vos ne sulig mažuoju pirštu. Smeigia lyg ylomis, iškart srūva kraujas. Gudobelių medeliai rudenį nukimba raudonais obuoliukais. Šalčio pakąsti obuoliukai gardūs ir gydantys, bet juos raškyti tikra katorga. Raugerškių dalis lapų sudžiūvo ir pavirto jau ne dygliais, o durklais. Vieni krūmų lapai išliko nepakitę, ima maistą iš dirvos ir saulės spindulių, kiti – saugo nuo priešų. Su panašiais augalais susiduriame nuolat – lauke, miške, paupyje, net namų aplinkoje. Augalai prasimanė tiek ginklų rūšių – nors muziejų atidaryk! Augalų ietys, smeigtukai, špagos pavojingi bet kokiam gyvam priešui.

Sakų klampynėje

Nelygiai nuskilusia titnago atplaiša – tokiu primityviu įnagiu mūsų pirmtakai ėmėsi gremžti medį, kol išrado šiuolaikinius įrankius. Šiuo požiūriu augalai aplenkė žmogų milijonais metų. Pažvelkime į medžių liemenų ir šakų dangalą. Ne šiaip žievė – tarsi šarvas. Jei jis nepažeistas, medis jaučiasi saugus. Sužalosi žievę, pro žaizdas ims skverbtis puvinį sukeliančios bakterijos ar grybų sporos ir pavers kiečiausią medieną trūnėsiais. Jei smarkiai sudarkomas apsauginis dangalas, medis žūsta. Tai, be abejo, priklauso nuo medžio rūšies, sugebėjimo gintis nuo negandų. Spygliuočiai apsiausto pažeidimo vietas gydosi sakais. Jų sudėtinės dalys – kanifolija, terpentinas – aštriu kvapu užmuša besikėsinančius pakenkti medžiui grybus, mikrobus, kanifolija uždeda ant žaizdos savotišką pleistrą. Ne veltui šios išskyros vadinamos gyvasakiais.

Iš kur spygliuočių medienoje tiek sakų? Pažvegę į jos sandarą, vidiniuose sluoksniuose pamatysime plonyčius vamzdelius, kurie visomis kryptimis išraižę pluoštą. Šiais vamzdeliais teka sakai – medžių syvai, o gyvasakių gamintojos – mažytės persišviečiančios pūslelės, kuriomis aplipusios vamzdelių sienelės. O juk dervos sudaro tirštą masę, kaip ji gali tekėti? Į pagalbą pasitelkiamos sakotakių ląstelės, kuriose susidaro aukštas slėgis. Gyvasakiai, veikiami spaudimo, keliauja į pažeistą vietą. Egles, pušis puola medgraužiai. Jei kenkėjui pavyksta pro žievę nusigauti iki medienos, jį pasitinka dervos klampynė ir paverčia mumija. Sakų skleidžiamos lakiosios medžiagos vabzdžiams kaip šviesoforo raudonas signalas – kelio nėra! Sveiki spygliuočiai nebijo kenkėjų, vabalai lenkia juos iš toli. Kam rizikuoti gyvybe?

Raugų paslaptys

Biržų miškų urėdijos mechanizatorius, kasęs tvenkinį medelyne auginamiems medžių daigams laistyti, iš durpingo sluoksnio ekskavatoriaus kaušu išvertė labai senus ąžuolų rąstus. Laboratoriniais tyrimais nustatyta, kad mediena gali būti prieš 6,5–7 tūkst. metų toje vietoje augusių kietuolių palikimas. Tik plonas rąstų paviršiausluoksnis buvo patrūnijęs. Bet ąžuolas sakų, kurie stabdytų puvimą, juk neturi! Tad kas tiek amžių saugojo ąžuolų rąstus? Žmonės nuo seniausių laikų ieškojo būdų, kaip apsaugoti įvairius daiktus nuo erozijos. To siekė net kailiadirbiai. Kokia nauda iš odinių batų, jei patekę į vandenį išmirksta, o džiūdami susiraukšlėja ir sukietėja? Taip atsitinka su žalia oda.

Kailiadirbiai, lankydamiesi miškuose, įsižiūrėjo į medžius ir pastebėjo, kad šie nevienodai atsparūs puviniui. Drebules žaloja kempininis grybas, išpūdantis jos vidurius. O gluosniai net nukirsti ilgai išsilaiko sveiki. Odminiai ilgainiui įsigudrino odas mirkyti kartu su karklų šakomis. Iš tokios odos pasiūdinti batai neskeldėjo, nesiraukšlėjo ir nekietėjo. O didžiausio pripažinimo kailių išdirbimo versle susilaukė ąžuolai. Jų žievėje ir medienoje apstu medžiagų, pastojančių kelią puviniui įsigalėti. Būtent dėl raugų ąžuolai ir grunte, ir vandenyje tūkstančius metų išsaugo savo tvirtybę.

Alfonsas KAZITĖNAS

 image description Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.