Aviečių verslas su pabirusių nesėkmių prieskoniu

Kai prieš dešimtmetį armėnas Vahagn ISPIRYAN užsimojo ūkininkauti Ušnėnų kaime, Kelmės rajone, daug kas kraipė galvas ir netikėjo, kad jam šis sumanymas pavyks. Drąsiausieji net tiesiai į akis sakė: „Tokio jungo ilgai nepatempsi.“ Tačiau scenarijus ėjo sava kryptimi. Jerevane gimęs, Šveicarijoje, Lozanos universitete, tarptautinę teisę studijavęs vyras gana greitai išmoko auginti avietes ir uogų plantaciją didina kiekvienais metais. Ūkininko tikslas – 20 hektarų avietynas, kvapiomis ir saldžiomis uogomis aprūpinantis visą Šiaurės Lietuvą.

Mažais žingsneliais
2012 metų „Jaunojo ūkininko“ konkurso nugalėtoju pripažintas V. Ispiryan dabar augina ne tik avietes, bet ir javus. Nors grūdiniai augalai duoda papildomų pajamų, jie sėjami dėl kitos priežasties. Žemė, laukdama aviečių, negali būti be darbo ir apeiti piktžolėmis. Avietynui kasmet skiriama naujos 1,5 ha žemės. Aviečių plantacija šiuo metu užima 7 hektarus. Vienu ypu užveisti 20 hektarų avietyną pernelyg drąsu, nes reikėtų iš karto spręsti daug problemų: kaip spėti nuskinti visas uogas, kur jas realizuoti. Be to, būtinos nemenkos lėšos. „Po truputį nuolat didindami ūkį, įveikiame mažus iššūkius, – kalbėjo pašnekovas. – Iš karto žengiant platų žingsnį, atsiranda problemų, neleidžiančių dirbti kokybiškai. Didelius plotus tikrai ne iš karto pajėgtume tinkamai prižiūrėti. Dirbti blogai nenoriu, tai nepriimtina, nes esu preciziškas žmogus. Geriau mažiau padaryti, bet nepriekaištingai.“
Vietoje nestovinčio ūkininko paklausus, kas neša didesnį pelną – avietės ar javai, jis atsakė net nedvejojęs – uogos. Dešimt hektarų grūdinių augalų prilygsta vienam sodo hektarui.

Vasarines avietes keitė rudeninėmis
V. Ispiryan savo ūkyje vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo auginti ‘Polka’ veislės rudenines avietes. Tiesa, šios mūsų šalyje augintos tarybiniais metais, tačiau kurį laiką buvo pamirštos. O vėl populiarėti pradėjo prieš 5–6 metus. Ūkininko žodžiais, prieš ‘Polką’ bandė prisijaukinti vasarines avietes, bet gana greitai atsisakė, mat negalima kirpti stiebų, augalai turi žiemoti su jais. Jei žiema nešalta, uogakrūmiai nenukenčia. Priešingu atveju uogynas visiškai prarandamas. Remontantinių aviečių stiebus po derliaus nuėmimo drąsiai galima nupjauti sulig žeme, todėl uogų krūmai, iki tol siekę 1,80 m aukštį, nenušąla ir nesunkiai peržiemoja. Ši aplinkybė lėmė, kad atsisakė vasarinių aviečių ir ėmė auginti rudenines. Nupjauti stiebai tuoj pat surenkami ir išvežami, o tarpuvagiai dirvonuoja iki pavasario. Lapkričio mėnesį visas avietynas būna lyg juodas arimas, be ženklų, jog kažkas čia augo.
Rudeninių aviečių gyvenimas atgyja anksti pavasarį. Nuo kovo iki liepos pabaigos auga stiebai, o rugpjūčio pradžioje mezgasi žiedai. Pirmosios uogos pasirodo rugpjūčio 15–20 dienomis. Derlius be sustojimo skinamas iki pat šalnų. Iš vieno hektaro gaunama apie 5 t aviečių.
Patyręs jų augintojas atviravo: vasarinės avietės derlingesnės nei rudeninės. Tačiau vasarinės uogas sunokina vienu metu, todėl turi spėriai suktis jas skindamas. Rudeninės derlių atiduoda pamažu. Iš pradžių prinoksta krūmelio viršuje esančios uogos, paskui vidurinės. Kol nenuskinamos viršutinės avietės, nenoksta žemiau esančiosios. Daugiausia uogų būna rugsėjo pirmosiomis savaitėmis – uogakrūmiai raudonuote raudonuoja.
Rudens pradžią žymintis mėnuo kelia ir nerimą. Įprastai rudeninės avietės, kaip jau minėta, dera iki pat šalnų, bet šaltą rugsėjį derliaus laikas labai sutrumpėja. Jei dieną temperatūra siekia 5 °C šilumos, o naktį termometro stulpelis ties nuliu, uogos nebenoksta. Skynimo darbai sustoja ir skelbiama uogų sezono pabaiga.

Darbo į valias
Ušnėnų kaime ūkininkaujantis V. Ispiryan patikino: aviečių derlius visuomet kenčia sausą vasarą. Uogų priskinama net trečdaliu mažiau, be to, jos būna smulkesnės – sveria ne devynis gramus, kaip paprastai, o septynis. Dėl tokio mažumo derlius sumenksta 20 proc. Drėgmės uogakrūmiams ypač reikia prieš žydėjimą ir mezgantis uogoms.
Norėdamas patvirtinti savo žodžius, parodė pernai sodintas avietes ir tas, kurios jau auga kelerius metus. Senbuvės laistomos įdiegta modernia kapiliarinio laistymo sistema. O pernykštės – ne. Rezultatas akivaizdus. Nelaistomų aviečių net krūmeliai mažesni. Visus, kurie gundosi auginti avietes, V. Ispiryan įspėja – be laistymo sistemos verslas neklestės. Ji turi būti įdiegta pirmaisiais ar antraisiais metais.
Daugiausia sunkumų sukelia ravėjimas. Piktžoles naikinančių herbicidų nėra, todėl nuolat tenka darbuotis kauptukais. Javų, braškių, net ir vasarinių aviečių augintojai gali įveikti nepageidaujamas piktžoles cheminiais preparatais. O auginantieji rudenines avietes priversti kovoti vienu vieninteliu – senoviniu būdu.
O gera žinia ta, kad rudeninės avietės gana atsparios ligoms ir kenkėjams. Kartkartėmis, kai dar nedidelės, nesiekiančios pusės metro, jas puola lapgraužiai. Šie lapus pažeidžiantys vabalai, kaip ir jų giminaičiai koloradai, yra lėti, todėl juos nesunku rinkti rankomis. Grėsmę kelia tik grybinės ligos. Nuo jų profilaktiškai kartą per metus būtina nupurkšti fungicidais. Cheminės priemonės naudojamos, kai avietės dar nesukrovusios žiedų. Kalbėdamas apie ligų apsaugą, V. Ispiryan atkreipė dėmesį į vieną svarbiausių rudeninių darbų – nupjautų stiebų surinkimą. Praktikuojami du jų apdorojimo būdai: stiebus galima susmulkinti ir kaip mulčią palikti vagose arba surinkti ir išvežti. Vahagn savo ūkyje taiko pastarąjį metodą, nes jis garantuoja geresnes fitosanitarines sąlygas. „Susmulkintus stiebus gali palikti nebent mažesni ūkiai. Dideliuose plotuose didesni ligų ir kenkėjų židiniai. Surinkus ir išvežus nupjautus stiebus, iš lauko pasišalina vabalai, ligos, bacilos, susikaupusios per sezoną. Nepageidaujamas turtas neperduodamas naujam derliui“, – aiškino patyręs aviečių augintojas. Ligų ir kenkėjų ypač saugomasi, nes ūkyje, turinčiame išskirtinės kokybės uogų sertifikatą, apribotas pesticidų naudojimas.

Ekologinio ūkininkavimo atsisakė
Pradžių pradžioje avietės augintos ekologiškai. Į Lietuvą atvažiavus iš Šveicarijos, kurioje sveikas maistas be galo vertinamas, net minties nekilo ūkininkauti tradiciškai. Tačiau po penkerių metų rankos nusviro ir savo sumanymo atsisakė skaudančia širdimi. Priežasčių buvo ne viena – visa puokštė. Pirmiausia, ekologiškų uogų derlingumas mažesnis 70 proc. Visi darbai atliekami rankomis, todėl savikaina didelė, o pirkėjas už uogas, užaugintas be trąšų ir chemikalų, nenorėjo plačiau atverti piniginės. Nors ekologiškų ir tradiciškai užaugintų aviečių kaina skirdavosi vos dviem litais. „Jei būčiau prašęs ne 12, o 20 litų, išvis niekas nebūtų pirkęs ir būtų žiūrėję kaip į didžiausią plėšiką. Lietuvai dar labai toli iki ekologinio ūkininkavimo“, – apgailestavo pašnekovas. Nusprendęs, kaip pats sako, dirbti teisingai, sulaukė ne vieno priekaišto. Jų pažerta dėl kompensacijos, kurios sulaukdavo kiekvienas ekologinio ūkio šeimininkas. Taip, išmoką, 2,5 tūkst. litų už hektarą, gaudavo, tačiau ji net minimaliai nepadengė visų išlaidų. Mat avietes auginant paprastai, iš vieno hektaro priskinama po 5 tonas aviečių, o štai ekologiškų – vos toną. Kilogramas skaniųjų uogų kainavo 6 litus. Skaičius padauginus ir sudėjus paaiškėja, jog ekologiškos uogos atneša 24 tūkst. Lt nuostolį.

Nesėkmės rankų nenusvarino
Nuosekliai dėliodamas savo verslo istoriją, augintojas pasakojo, jog pirmaisiais metais lydėjo virtinė nesėkmių. Pirmąjį 10 hektarų avietyną pasodino 2005-aisiais. Tų metų žiema buvo be galo šalta. Didelis šaltis pražudė beveik visą plantaciją. 2006 metų pavasarį daigai buvo atsodinti, tačiau vasarą, į Lietuvą atėjus didžiulei sausrai, jie išdegė. Kai antrą kartą nepasisekė ir buvo patirti milžiniški nuostoliai, teisininko diplomą turintis vyras ketino sukti kitu keliu. Tačiau greitai susiėmė ir vėl atsigręžė į savojo sumanymo pusę. „Nepasidaviau. Į priekį mane visada veda kaukazietiškas kraujas ir stiprūs bei principingi genai“, – šypsodamasis sakė juodbruvas Kelmės rajono ūkininkas. Atsitiesęs vasarinių aviečių pusėn nebežiūrėjo. Iš Lenkijos atsivežė ‘Polkos’ veislės daigų ir jais apsodino hektarą žemės.
Šiemet, praplėtęs avietyną, naująją jo dalį žada apsodinti ‘Polana’ veislės avietėmis. Tiek ‘Polka’, tiek ‘Polana’ sukurtos tame pačiame Lenkijos universitete. ‘Polana’ – ketveriais metais anksčiau nei daugelio pamėgtoji ‘Polka’. Avietės – savidulkės, todėl avietyne rekomenduojama auginti bent kelias veisles. Kryžminantis didėja uogakrūmių derlingumas. Iš tiesų ‘Polaną’ norima auginti ne dėl šios priežasties. Ji labiausiai tinkama perdirbti. „‘Polana’ ir ‘Polka’ – nekonkurencingos veislės. Lenkijos selekcininko J. Daneko sukurtos ‘Polkos’ uogos daug didesnės, tvirtesnės, saldesnės. ‘Polana’ išsiskiria derlingumu“, – savo sprendimą grindė V. Ispiryan. Jo vadovaujamas ūkis – vienas didžiausių Kėdainių konservų fabriko tiekėjų. Kiekvieną sezoną pristatoma daugiau nei 30 t aviečių. Dalis jų perdirbama ūkyje – spaudžiamos ir pasterizuojamos sultys. Užauginus desertines ir perdirbti skirtas uogas, tikimasi reguliuoti kainą, kuri tenkins visus – valgytojus, perdirbėjus ir, žinoma, uogų augintoją.

Atsigręžta į pirkėją
Pradėjęs skinti ir realizuoti pirmąsias rudenines avietes, didelės plantacijos savininkas džiaugėsi, kad šiemet jo uogų kaina mažesnė nei lenkiškų. Todėl ir susidomėjimas nepalyginti didesnis. Įvežtinių aviečių kilogramas kainuoja 3 eurus, užaugintų Ušnėnuose – 2,20 Eur.
Verslo pradžioje visas uogas parduodavo turguje. Vėliau, didėjant kiekiams, ieškota didmeninės rinkos. Iš mažmeninės pasitraukta ir dėl to, kad porą metų ten vyravo chaosas – kaina buvo nekontroliuojama. Močiučių užaugintų aviečių vienokia, stambių augintojų – kitokia, lenkiškų – dar skirtingesnė. Ši pasiutpolkė, anot vieno didžiausio Šiaurės Lietuvos aviečių augintojo, lėmė nestabilumą ir sumažėjusius pardavimus. Praėjusiais metais, pasiūlęs 8 litų kainą, pabandė grįžti į turgų, kad susigrąžintų pirkėjus. „Žmonės turi žinoti ir pajusti, kad apskrityje gyvena stambus ūkininkas. Juk tik dėl jų dirbu ir stengiuosi. Uogų galima nusipirkti prekybos centre, ūkyje ir patiems pasiskinti. Savaitgalį su šeima pauogauti daug kam patinka. Suvalgytos uogos nekainuoja, o į kibirą nuskintos gerokai pigesnės nei turguje, – gražiai lietuviškai kalbėjo iš Šveicarijos į Lietuvą gyventi atvažiavęs vyras. – Jeigu šiauliečiai, kelmiškiai nevalgys uogų, verslas nesivystys ir į priekį neis. Jis stovės vietoje, prastai gyvens ir ūkio darbininkai. Versle viskas susiję: bendruomenė, ūkininkas, valstybė.“
Vahagn Ispiryan – meilės emigrantas. Palikdamas Šveicariją ir važiuodamas į žmonos tėviškę tikėjo, jog čia atvyksta laikinai, pagyvens kurį laiką ir grįš atgalios. Dabar šio noro jau nebėra. Pažįstantieji ir aplinkiniai laiko savu, o jis pats Kelmės kraštą vadina namais.

Jurga SAJENKIENĖ
Autorės nuotraukos

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.