Avininkystė užkariauja lietuvių ūkius

Prieš gerą dešimtmetį, kai Lietuvoje auginamų avių skaičius buvo sumažėjęs iki dešimties tūkstančių, kilo grėsmė, kad šis verslas iš viso išnyks. Tačiau dabar šių gyvuliukų jau yra apie 140 tūkstančių, todėl teigiama, kad avininkystė – ties didelio pakilimo pradžia.
Vis daugiau lietuvių domisi galimybėmis įsigyti avių ir jas auginti mėsai, pienui ir vilnai. Akivaizdus susidomėjimas šia sritimi buvo matomas šeštadienį Anykščių rajone, Kavarsko seniūnijoje, Varnelių kaime, Žilvino Augustinavičiaus avininkystės ūkyje vykusioje tradicinėje specializuotoje avininkystės parodoje „Avis aprengs ir pamaitins 2014“.

Avių kirpimas bene labiausiai domino parodos lankytojus.

Domino ir ligos, ir šėrimas
Šiuo metu Lietuvos avių augintojų asociacija vienija 125 narius. Į tokias parodas jie susirenka pasidalyti naujienomis, pabendrauti, paklausyti paskaitų, kurių net kelios buvo skaitomos ir šioje parodoje. Ant šiaudų ritinių fermos viduje įsitaisę jau šiuo verslu užsiimantys ir pradedantys ūkininkai klausėsi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Lietuvos veterinarijos akademijos Užkrečiamųjų ligų katedros docento dr. Mindaugo Šarkūno pasakojimo „Avių parazitozių profilaktika“. Apie pažangų ėriukų ir ėriavedžių šėrimą pasakojo dr. Brian Vernon iš Didžiosios Britanijos.
Ūkininkus itin domino, kaip apsaugoti avis nuo ligų. Augintojai smalsavo įvairiausių dalykų: svečio iš Didžiosios Britanijos lietuviai taip pat turėjo ko paklausti, nesidrovėjo. Avininkystė – Lietuvoje palyginti nauja sritis, o štai B. Vernon savo patirtį skaičiuoja jau trimis dešimtmečiais. Tad tokios paskaitos, pasak Avių augintojų asociacijos vadovo Ž. Augustinavičiaus, organizuojamos tam, kad išmoktume avis auginti ir kad tai taptų pelningu verslu.

Ragavo sūrių ir mėsos
Į parodą ūkininkai atsivežė savo produkcijos, kurios negailėjo lankytojams nei ragauti, nei parduoti. Asociacijos tarybos pirmininko Giedriaus Prakapavičiaus iš Molėtų rajono atvežti avių pieno brandinti sūriai nepaliko abejingo nė vieno, kuris jų ragavo. O kai paragavo, tai ir pirko, nepaisant kainos – kilogramas tokio sūrio kainuoja aštuoniasdešimt litų, jis labai greitai nyko nuo prekystalio. Kaip, beje, ir avių pieno jogurtas – gaminiai, kurie vis dėlto dar atrodo egzotiškai Lietuvoje. Kol kas tokius sūrius Lietuvoje gamina tik du ūkininkai.
„Konkurencijos kol kas nėra“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė 130 pieninių avių ūkyje laikantis G. Prakapavičius ir papasakojo, kad ypatingieji sūriai gaminami maždaug mėnesį, o brandinami – apie keturis. Visa produkcija greitai išparduodama.
Tačiau ne mažiau paklausūs buvo ir kitų ūkininkų itin išradingai pagaminti ar paruošti ožkų bei karvių pieno produktai – tai baltas varškės sūris, tai keptas su prieskoniais, tai rūkytas. Kiekvienam pagal skonį.
Kas nemėgsta pieno produktų, galėjo čia pat pasigardžiuoti avienos plovu ar šašlykais. Kainos jų – tokios pat kaip ir patiekalų iš kitos mėsos. Tačiau mėsa sveika ir turinti itin daug vertingų organizmui medžiagų. Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas Ž. Augustinavičius sako, kad lietuviai vis dažniau ant savo stalo turėtų dėti avienos produktus. Žmonės pripažįsta avieną, nors parduotuvėse ji yra du kartus brangesnė nei perkant iš ūkininko. Ž. Augustinavičius prisipažino, kad sau maistui avies niekada neskerdžia. Valgo tik tada, kai lieka neparduotos. Jo ūkyje – mėsinės avys, kurias mielai prižiūri ir trys jų šeimos paaugliai vaikai. Matyt, bus ūkininkui pamaina.

Galėjo nusipirkti ir pasimokyti
Parodoje galėjai įsigyti ir šiltų, gražių gaminių iš avių vilnos, kailio. Asortimentas platus – nuo paprastų vilnonių siūlų iki veltų suknelių, rankinių, riešinių ar šlepečių, papuošalų. Kainos, žinoma, nemenkos.
„Kiek už tas šlepetes prašote?“ – klausiu. „Per pusę pigiau nei parduotuvėje, – atsako pardavėja. – Šešiasdešimt litų.“ Suknelės kainos neklausiu, bus labai brangi, bet originali ir itin daili. Su tokia net iškiliame renginyje apsivilkusi neprašausi. Šalia – dar ir veltinio rankinė.
Tiesa, jeigu neturi pinigų ar tiesiog tau tokios grožybės neįperkamos, čia pat vėlimo meistrė mokė, kaip pačiam suvelti tokį grožį. Ir išties nėra sunku, tik reikia daug kantrybės.
Ūkininkai, kurie, apžiūrėję ekspoziciją, susigundė avis auginti, sodino savo pačias ir prie verpimo ratelio – kad pramoktų verpti, juk buvo kas mokė.
Nežinia, kiek tądien avių augintojai savo produkcijos išpardavė, bet akis paganyti tikrai buvo kur. Bendrovė „Kauno grūdai“ pristatė naują savo produktą – sausą pašarą avims, kuris sudomino šių gyvuliukų augintojus.
Ž. Augustinavičius sako, kad Lietuvoje avių vilnos ar mėsos, pieno gaminiai yra labai pigūs, nors mums kartais pasirodo kitaip. Jis lygina su Vakarų šalimis, kur avių vilna yra keturis kartus brangesnė. „Aviena, ėriena niekada nekainuos tiek, kiek kiauliena ar vištiena, nes avis užauginti yra daug sunkiau, be to, viena avis per metus atveda statistiškai tik pusantro ėriuko“, – aiškino avių augintojų vadovas.
Tad ar gausėjant Lietuvoje avių vis dėlto galima tikėtis pigesnių jų produktų?
„Kai bus milijonas avių, bus tiesiog lengviau išvežti jas svetur, – šypsojosi Ž. Augustinavičius. – Kol kas mes jų išvežame labai mažai, pavyzdžiui, pernai – tik penkis šimtus ėriukų. Latviai per metus eksportuoja apie pusę visų užaugintų, tačiau pas mus yra didesnis avienos produktų vidaus vartojimas.“

Grožio salonas visą dieną
Bene daugiausia smalsuolių rinkosi žiūrėti, kaip kerpamos avys ir karpomi jų nagučiai. Sunku pasakyti, kiek tądien buvo nukirpta ūkio šeimininko avių, tačiau visą dieną žiūrovų, ypač vaikų, netrūko. „Grožio salonas“ kai kurioms avims, matyt, įprasta procedūra, o kai kurios nebuvo labai patenkintos, ypač įvestos į įrenginį, kur apverčiamos aukštyn kojomis tam, kad būtų nudailinti jų nagučiai. O karpyti juos reikia. Šias procedūras atliekantys ir šią paslaugą siūlantys vyrai nežinia kiek kartų per dieną atsakė į vieną dažniausiai užduotą klausimą: ar būtina tuos nagus karpyti? „Būtina dėl higienos, dėl ligų ir kad kojos neiškryptų“, – sakė „manikiūrininkai“. Ir juokais siūlė patiems kelis mėnesius pavaikščioti nekarpytais nagais.
Nežinia, kiek tądien vilnos buvo prikimšta į maišus ir kiek avių nukirpta. Tačiau naudos iš reginio tikrai buvo – kas norėjo – tik pažiūrėjo, kas norėjo – išklausė, kiek tokia vyrų mobili komanda kainuotų, jeigu su visa savo įranga atvyktų avis kirpt ir „manikiūrą“ daryti.

Ir ekspozicija, ir aukcionas
Viename Ž. Augustinavičiaus fermos pastate buvo įrengta ir avių veislių ekspozicija. Tam, kas rimtai domisi avininkyste, didelį įspūdį paliko Vokietijos merinosai, šarolė, sufolkų veislės. Labiausiai intriguojančios pasirodė tekselių veislės avys. „Man jos panašios į karves“, – sakė vienas ūkininkas. – O iš snukio – tikras šuo“, – atatarė žmona.
Vaikams gražiausios pasirodė Jakobo veislės dideliais ragais juodmargės avys. „Einam prie tų, kur panašios į dalmatinus“, – už rankos tėtį traukė berniukas. Svarbiausia, niekas nedraudė jų paglostyti ar paduoti šiaudų.
O to paties pastato lauko pusėje gardeliuose jaunos avys, „baroniukai“ ir ėriukai nuo ryto laukė aukciono, kuris asociacijos narių buvo sumanytas pirmą kartą. „Aukcione nebuvo išpirktos visos avys, tačiau susidomėjimas buvo nemenkas“, – sakė Ž. Augustinavičius, pats jame pardavęs tris Vokietijos juodgalves po 600 litų. Gerai sekėsi ūkininkams parduoti ir Lietuvos juodgalves – kelios jų buvo iš karto nupirktos po 400-500 litų.
Ž. Augustinavičius, kuris „avių liga“ užsikrėtė dar studijų metais, kai su grupe studentų vasarą praleido Airijos avių ūkiuose, o dabar jau dešimt metų rimtai užsiimantis šiuo verslu, sako tokios keliaujančios parodos idėją prieš kelerius metus parsivežęs iš Velso. Ten parodos taip pat organizuojamos vis kituose ūkiuose, taip sudarant galimybę visiems šalies regionams susipažinti su šiuo gražiu ir perspektyviu verslu.

Autorės nuotraukos

Violeta LIUKAITIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UPPeržiūrėti visą numerį galite ČIA.