Baisus tautos randas

Sovietų enkavėdistas varo Baltijos šalių tremtinius į specialiąją Sibiro gyvenvietę.

Sovietų enkavėdistas varo Baltijos šalių tremtinius į specialiąją Sibiro gyvenvietę.

Nors oficialiai juodoji 1941 m. birželio 14-oji laikoma sovietinių Lietuvos tremčių pradžia, tačiau mūsų tautos genocidą Maskva pradėjo planuoti dar tą pačią 1939 m. spalio 10-ąją, kai su Lietuvos Respublika pasirašė „savitarpio pagalbos sutartį“, o pirmieji lietuviai, Kremliaus priskirti prie „etninių lenkų“, iš tarpukariu Lenkijos valdytų Dzūkijos ir Rytų Aukštaitijos žemių, kurių po Lenkijos kapituliacijos Maskva beveik metus negrąžino Lietuvai, į Sibirą pradėti vežti jau 1939 m. pabaigoje – 1940 m. pradžioje.
Akademikas Antanas Ty­la „Kaimo laikraščiui“ teigė, kad sovietai, keršydami už 1941 m. Birželio sukilimą, 1945-aisiais faktiškai rengė lietuviams Krymo totorių likimą, tačiau tremtinių vagonams pritrūko geležinkelio magistralių – visų jų prireikė SSRS karui su Japonija.
Lietuvos masinės tremtys tęsėsi beveik 12 metų. Paskutinė, kodiniu pavadinimu „Ruduo“, vyko 1951 m. spalio 2–3 dienomis. Vežė jau tik lietuvius, o latvių ir estų – ne. Tuo metu, kai vienui vieni kaudamiesi su sovietų NKVD divizijomis lietuviai žuvo paskutiniu jų prieglobsčiu tapusiuose tėvynės miškuose arba kentėdami nuo bado, patyčių ir ligų mirė Sibire, Izraelio valstybė statė didingus paminklus holokausto aukoms, o Paryžius, Briuselis ir Bona liejo klestinčių, gražių, taikių bendrųjų Europos namų pamatus.

Nepavyko iškart išspręsti „lietuvių klausimo“

Profesoriaus A. Tylos šeimą taip pat ištrėmė 1951-aisiais. „Lietuvius naikino nuožmiausiai todėl, kad Lietuva labiausiai, stoiškai ir nuosekliausiai priešinosi Maskvai. Be to, Kremlius negalėjo dovanoti Lietuvai už 1941 m. Birželio sukilimą, Nepriklausomybės deklaraciją, Laikinąją Vyriausybę, tai yra už tuos „nusikaltimus“, kurie į šipulius sudaužė Kremliaus mitą, kad lietuviai savanoriškai pasiprašė į Sovietų Sąjungą“, – tvirtino istorikas. Esama gana rimtų įrodymų iš autoritetingų šaltinių, kad vos prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m., Rusija keršydama planavo masines lietuvių tremtis, prilygstančias totaliniam tautos išnaikinimui. „Tačiau nuo 1945-ųjų gegužės iki pat rugpjūčio Maskva rengėsi kariauti su Japonija, visomis geležinkelio linijomis į Tolimuosius Rytus buvo gabenama karinė technika ir kareiviai, todėl gyvuliniams vagonams su tremtiniais neliko vietos“, – aiškino A. Tyla. Galutinai išspręsti „lietuvių klausimą“ Kremlius nutarė vėliau ir etapais.

Už nugaros slėpė vagonus

1939 m. spalio 10 d. rusai jėga primetė Lietuvai vadinamąją „savitarpio pagalbos“ sutartį, o jau kitą dieną, 1939 m. spalio 11-ąją, pasirodė SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro įsakas Nr. 001223 išsiųsti „antisovietinius, kriminalinius ir socialiniu požiūru pavojingus elementus“ iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos (tuomet dar nepriklausomų valstybių, Tautų sąjungos narių) į atokius Sovietų Sąjungos rajonus. Taigi ta „draugystės“ sutartis buvo dviguba klasta – ne tik užleido ant Lietuvos rusų karines bazes, bet dar neprasidėjus okupacijai jau sugriovė daugelio lietuvių kartų likimus. Rusijos istorikai ir politikai šiandien kaišioja pasauliui kitą įsako versiją, be Baltijos šalių pavadinimų. Ne pirmas kartas. Ištisus 50 metų Maskva neprisipažino sudariusi Molotovo–Ribbentropo pakto slaptąją sutartį su Berlynu ir įsakiusi nužudyti dešimtis tūkstančių lenkų belaisvių Katynėje.

Menkai ištirtos deportacijos

Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys A. Tyla, užuot vėlęsis į beprasmį ginčą su Baltijos šalių okupacijos neigėjais, tvirtina, kad sovietinis lietuvių genocidas ir tremtys prasidėjo jau 1939-aisiais. Anot profesoriaus, kai vokiečių nacionalsocialistai ir rusų bolševikai 1939 m. rudenį nukariavo Lenkiją, dalis lietuviškų žemių, kurias tarpukariu buvo užėmusi Varšuva, atiteko Sovietų Sąjungai – Švenčionių kraštas, Tverečius, Mielagėnai, Adutiškis, Dieveniškės, Marcinkonys, Rud­nia, Druskininkai. Bet šių teritorijų Stalinas Lietuvai negrąžino kaip Vilniaus. Jos buvo prijungtos prie sovietų Baltarusijos, o ši tik po metų, 1940-ųjų rugpjūtį–lapkritį, Maskvos stumtelėta perleido tą Dzūkijos ir Rytų Aukštaitijos gabalą jau aneksuotai Lietuvos SSR. Tuose kraštuose gyvenusius lietuvius sovietai laikė „etniniais lenkais“ ir nuo 1940 m. vasario
10 d. pradėjo vežti į Rusijos taigas.
„1988 m. liepą Sąjūdis įkūrė komisiją stalinizmo nuskaltimams tirti. Aš irgi jai priklausiau. Pamenu, į mus kreipėsi moteris, kilusi iš Švenčionių krašto. Ji pasakojo, kad buvo išvežta į Sibirą 1939-ųjų pabaigoje. Deja, šios tremtys menkai ištirtos“, – apgailestavo profesorius A. Tyla.

Vadovavosi proletariato diktatūros teorija

Ne tik senesnei, bet ir jaunajai istorikų kartai sovietiniai tremiamųjų sąrašai kelia nuostabą: arba bolševikai visiškai nesuvokė Baltijos šalių ypatumų, arba vadovavosi dar nuo 1917 m. spalio perversmo likusiomis šabloniškomis nuostatomis kaip kapitalistinę šalį (Lietuvą) paversti beklase komunistine visuomene įvedus proletariato diktatūrą (paprasčiau tariant, surusinus lietuvius). Iš Lietuvos turėjo būti ištremti ir … rusų monarchistinių organizacijų nariai, baltagvardiečiai, nors po pralaimėto Rusijos 1917–1922 metų pilietinio karo jiems Lietuva buvo tik trumpalaikė tarpinė stotelė pakeliui į galutinį tikslą – Paryžių. Kaip šiandien visi Sirijos karo pabėgėlių keliai per Graikiją, Makedoniją, Serbiją veda į Vokietiją.

Kodėl trėmė laisvo elgesio moteris?

Lietuvos ministrų kabineto narių, dvarininkų, fabrikantų faktiškai laukė 8 įkalinimo ir 20 tremties metų (bet praktiškai – kulka į pakaušį), o Lietuvos prostitutėms grėsė tik 5 „persiauklėjimo“ metai Tolimuosiuose Rytuose. „Sovietai norėjo pasityčioti iš mūsų šviesuomenės – sulygino patriotus (mokytojus, šaulius, ūkininkus, pavasarininkus, ateitininkus) su laisvo elgesio moterimis“, – galvoja istorikas A. Tyla. Antra vertus, okupantų elgesys gal ir nebuvo visiškai nelogiškas. Kremlius žinojo, kad raudonosios armijos komisarai ir politiniai vadovai anaiptol ne asketiški pasaulinės revoliucijos karžygiai, o kūniškus malonumus mėgstantys viengungiai arba seniai žmonų nematę vyrai. Pritemdytuose viešnamių miegamuosiuose pajutę palaimą aukšto rango raudonarmiečiai galėjo išplepėti kekšėms svarbias SSRS karines paslaptis, todėl Maskva norėjo apsidrausti. 1941 m. birželio 14 d. į „brolišką Kazachstaną“ buvo išvežtos 488 „meilės žynės“ iš Vilniaus, Kauno. Tikriausiai jos sugebėjo patenkinti darbo stovyklų komendantus ir specialiųjų gyvenviečių viršininkus…

Tiek saugumo garantijų neturėjome niekada

1951 m. Vakarų Europa įkūrė anglių ir plieno sąjungą, dabartinės ES pirmtakę, o pačiame žemyno geografiniame centre lietuviai tuo metu buvo šaudomi ir tremiami. ES branduolį dėl to dabar turėtų graužti sąžinė, kamuoti moraliniai priekaištai, tačiau Italijos, Ispanijos, Graikijos politikai 2008 m. griežtai atsisakė pasirašyti Prahos deklaraciją, kurios autoriai, Rytų ir Vidurio Europos visuomenės veikėjai, ragino vienodai pasmerkti vokiečių nacionalsocialistų ir rusų bolševikų XX a. nusikaltimus žmoniškumui.
„Vakarai 1951 m. iš tiesų galėjo nežinoti, kas dedasi sovietų okupuotoje Lietuvoje, kurią nuo laisvojo pasaulio skyrė aklina „geležinė uždanga“. Garsiausias lietuvių partizanų kurjeris į Vakarus Juozas Lukša – Daumantas jau buvo nukautas, paskutinis lietuvių pagalbos šauksmas – naikinamų okupuotos Lietuvos Respublikos Romos katalikų laiškas popiežiui – Vatikaną pasiekė 1948-aisiais. Tačiau šiandien Lietuvos geopolitinė padėtis yra pati geriausia, daug tvirtesnė negu bet kada anksčiau. Prieš 70 metų laukėme (gal ir per daug naiviai) amerikiečių išvaduotojų, o šiandien JAV kareiviai – nuolatiniai mūsų šalyje rengiamų karinių pratybų dalyviai. Tiek saugumo garantijų Lietuva neturėjo niekada“, – tvirtino profesorius A. Tyla.

Okupacija nubloškė Lietuvą visu šimtmečiu į praeitį. 1951 m. sovietų okupuotoje dabartinės Lietuvos teritorijoje gyventojų buvo mažiau nei XIX amžiuje (2,573 mln.). Lietuva negalėjo judėti į priekį, vystytis, nes dar ilgai turėjo gydytis tremties žaizdas. 1940–1952 metais Lietuva neteko beveik milijono savo sūnų ir dukrų, trečdalio tautos. Tik 1964 m. viduryje Lietuvoje vėl gyveno tiek pat žmonių, kiek 1940 m. pradžioje.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
Archyvinė nuotrauka