Balkone tik viena? Bet kokia!

Rožės, raganės, hortenzijos ir lelijos nuo seno visą vasarą gausiu žydėjimu puošia sodybas. Bet ką daryti, jei mėgstamiausios gėlės – šios lauko gėlynų gražuolės, o visa žemė – tik vazonas balkone? Nusiminti tikrai neverta. Šios gėlės gali augti ir balkonuose ar terasose. Gera žinia ir ta, kad netgi vienas gausiai žydintis augalas originaliai papuoš nedidelę erdvę.
Kaip balkonuose auginti rožes, raganes, hortenzijas ir lelijas, kokias jų veisles pasirinkti, „Rasų“ skaitytojams mielai sutiko patarti šių augalų augintojai ir žinovai, mūsų jau pažįstami gėlininkai – Dovilė RYLIENĖ, Janina VESTARTIENĖ, Edita JUOZUPAITIENĖ ir Pranciškus PUIDOKAS
.

Rožė

Pasak D. Rylienės, rožes sėkmingai galima auginti balkone vazonuose ar kubiluose ir jų gausiu žydėjimu džiaugtis nuo vasaros pradžios iki vėlyvo rudens. Tik reikia labiau pasistengti (kruopščiau prižiūrėti nei augančias grunte) ir tinkamai pasirinkti veislę.

„Veislių, auginamų vazonuose, pasirinkimas labai didelis, – pastebi rožių augintoja. – Svarbiausia – atsparumas ligoms ir vešlumas. Ypač reikėtų vengti neatsparių ligoms veislių. Taip pat nepatartina rinktis labai aukštų, tiesių, negausiai lapuotų rožių. Geriausios – gausiai ir ilgai žydinčios poliantinės, floribundinės, neaukštos modernios krūminės, miniatiūrinės rožės. Jei vazoną statysime balkone, rinkimės kvapiąsias veisles. Siauras arbatines hibridines ar miniatiūrines rožes galima sodinti kelias į vieną indą. Stiebinės taip pat labai gražiai atrodo vazonuose, o apačioje galima pasodinti kiliminių vienmečių ar daugiamečių gėlių“.

Vazonuose auginant rožes, specialistės nuomone, visada didesnė rizika, kad jos labiau nukentės nuo žiemos šalčių ir krūmas greičiau pasens. Todėl labai svarbu išsirinkti reikiamo dydžio, gana erdvų vazoną. Tinka moliniai vazonai, medinės dėžės, kubilai, palangių dėžės, kabantys krepšiai, cemento vamzdžiai ir t.t. Vazonas turi būti aukštas (rožių šaknys ilgos) ir būtinai su drenažo skyle, apie 25 l talpos ar erdvesnis (nelygu augalo dydis). Populiariausi keraminiai, plastikiniai ir mediniai vazonai, o kiekvienas jų turi savų pliusų ir minusų. Keraminiai gražūs, gerai „kvėpuoja“, stabiliai stovi vėjuotose vietose, tačiau sunkūs ir brangoki, augalus tenka dažniau laistyti. Plastikiniai ne tokie išvaizdūs, menkiau „kvėpuoja“, tačiau nebrangūs, lengvai valomi, ilgaamžiai, lengvesni. Mediniai kubilai gražūs, gerai sulaiko drėgmę, tačiau brangūs, sunkiai valomi ir pūvantys. Rožėms netinka labai greitai įkaistantys metaliniai vazonai. Drenažo skylė turėtų būti atvira – po vazonu pastatomos nedidelės kojelės ar tarpinės, kad jis pakiltų nuo pagrindo. Jei indas didokas, galima auginti ir vijoklinę rožę, tik ji niekada nepasieks tikrojo savo aukščio. Dauguma balkonų yra taisyklingai suplanuoti, todėl jose gražiai atrodys vazonai su stiebinėmis ir gausiai žydinčiomis floribundinėmis, poliantinėmis bei moderniomis rožėmis.

Anot rožių augintojos D. Rylienės, dirvožemis turi būti geriausios kokybės, gausus organinių medžiagų ir lengvas (geros aeracijos). Sunkiame, sukritusiame grunte rožės skurs ir neaugs. Kompostą patartina lygiomis dalimis sumaišyti su nurūgštintomis durpėmis ir pridėti perpuvusio mėšlo. Arba naudoti sausas mėšlo granules, taip pat ilgai veikiančias „Osmocote“ trąšas.

Reguliariai laistykime sausu šiltu oru vakarais, tačiau dirvožemis neturi būti nuolat šlapias, permirkęs. Jei nuolat nukirpsime peržydėjusius žiedus (pakartotinai žydinčių veislių), rožės žydės dažniau. Papildomai tręškime kas 10–12 dienų, geriau skystosiomis trąšomis, paskutinį kartą – liepos pabaigoje.

Labai svarbu tinkamai pasirūpinti vazonuose žiemojančiomis rožėmis. Keli jų saugojimo būdai:
1. Sodindami rožę į vazoną, imkime tvirtą, iš džiuto pasiūtą maišą (ne plastikinį) – prieš žiemą ištraukime rožę kartu su maišu ir prikaskime žemėje. Taip mažiau pažeisime šaknų sistemą.

  1. Gražiai išimkime iš vazono ir tada prikaskime gėlyne ar darže.
  2. Prikaskime kartu su vazonu.
  3. Neškime į vėsią (0–6 oC) patalpą. Dirvožemis vazone žiemą turi būti drėgnas, bet ne per šlapias.

Hortenzija

Anot P. Puidoko, stambialapės hortenzijos (Hydrangea macrophylla L.) didžiuliais švelniai rožiniais, melsvai alyviniais ar beveik baltais žiedynais džiugina gana ilgai – nuo birželio pradžios iki vėlyvų rudeninių šalnų. Pasodintos į vazonus, gali puošti namo balkoną ar terasą, net sėkmingiau nei gėlyne, nes dažnai nukenčia nuo žiemos šalčių ir rudeninės drėgmės. Vazonai turi būti su didelėmis drenažo skylėmis, o ant dugno – sluoksnis drenažinių akmenėlių, kad vanduo geriau nutekėtų.

Pasak gėlių augintojo, augalai į vazonus sodinami pavasarį, į daržo ar kompostinės žemės ir rūgščių durpių mišinį (pH 5–5,5), įmaišius lėtai tirpstančių (3–6 mėn.) „Osmocote“ trąšų. Kitais metais, kai augalas nepersodinamas, ant seno substrato papildomai užpilama rūgščių durpių. Vazonuose auginamos hortenzijos persodinamos kas dvejus metus. Prigiję augalai po 3–4 savaičių pradedami tręšti hortenzijoms skirtomis trąšomis. Hortenzijas reikia dažnai ir gausiai laistyti minkštu vandeniu. Tarp laistymų substrato paviršius turi šiek tiek pradžiūti. Kas trečią kartą patartina vandenį parūgštinti citrinų rūgštele (10 l vandens/šaukštas), nes hortenzijos mėgsta rūgštoką terpę. Per vegetaciją kas 7–10 dienų tręšiama kompleksinėmis trąšomis, paskutinį kartą – liepos pabaigoje, kad gėlės spėtų pasiruošti žiemai, sumedėtų jų ūgliai.

„Rudenį, krintant medžių lapams, vazonai su augalais (nuskynus likusius lapus) sunešami į vėsią, 4–5 oC šilumos patalpą, – atkreipia dėmesį pašnekovas. – Dideliuose vazonuose (kai sunku pakelti) auginamas hortenzijas galime palikti žiemoti balkone, prieš tai kruopščiai apkamšę agroplėvele, austiniais maišais, apdengę eglišakėmis. Arba rudenį iš vazono sodinti į dirvą ir pridengti“.

Anot P. Puidoko, pavasarį peržiemojusias hortenzijas reikia apgenėti, vienam augalui paliekant po 5–6 iki 10 storesnių stiebų, nelygu kero dydis. Plonesni stiebai išlaužomi. Negalima nugenėti per trumpai, nes žydi tik antramečiai ūgliai. Balandį hortenzijos išnešamos su vazonais į įstiklintą balkoną rytinėje pusėje, sustatomos palei šiltą namo sieną, kol išsprogsta pumpurai. Jei balkonas atviras, geriau išnešti gegužės mėnesį. Tuo metu pradedama laistyti ir tręšti. Kai birželį augalai jau žydi, juos su vazonais verta pernešti į šiaurinę namo pusę, kur žydės ilgiau ir gausiau. Tačiau balkono juk neperneši, todėl saulėtose vietose hortenzijų geriau nekankinti – jos nebus dekoratyvios: žiedai greitai nužydės, kartais net nudegs nuo saulės.

Priminsime, kad žydėjimo metu hortenzijų žiedų spalvos keičiasi, nelygu substratas ir trąšų pH.

Raganė

Raganėms auginti vazonuose tinka rytinių, pietinių ir vakarinių pusių balkonai. Jei trūksta šviesos, stiebai ir žiedai blanksta, augalai būna ne tokie puošnūs. Daugiaaukščių namų viršutinių aukštų balkonuose didesnis vėjas, todėl jas reikia stipriau pririšti.

„Geriausia rinktis gausiai žydinčias, stambiažiedes ar vidutinio dydžio žiedais (žydinčias ant pirmamečių ūglių), neaukštas, iki 2 m aukščio, nelepias, tvirtesniais žiedlapiais, atsparias ligoms, skersvėjams, ištvermingas žiemą veisles, – pataria raganių augintoja ir selekcininkė J. Vestartienė. – ‘Luter Burbank‘ ir ‘The President‘ – žydi violetiškai mėlynais, iki 17 cm skersmens žiedais, ‘Delf Blue‘ – mėlynais, pusiau pilnaviduriais, ‘Marmurinė‘ – žemaūgė, iki 1,5 m aukščio, žiedai melsvi, ‘Gėlių valsas‘ – žiedai stambūs, 10–12 cm skersmens, šviesiai mėlyni, ‘Banga‘ – melsvi, ‘Vanda‘ – žiedai avietiniai, gali augti net skersvėjų perpučiamoje vietoje, ‘Rassvet‘ – žiedai rožiniai, ‘Nadiežda‘ – rožiniai su rausva juosta, ‘Ville de Lyon‘ – raudoni, iki 14 cm skersmens žiedai, ‘Jonas Paulius‘ – žiedai balti su rausva juostele, ‘Baltija‘ – žydėjimo pradžioje žiedai šviesiai mėlyni, paskui balti. Šios veislės gausiai žydi birželio–rugpjūčio mėn., ant didesnio augalo – apie 100 žiedų, o vėliau iki rudens šalnų – ne taip gausiai“.

Pasak J. Vestartienės, į vazonus raganių sodinukus patartina sodinti pavasarį, balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje. Į didesnius vazonus ar konteinerius galima sodinti tvirtus 2–3 metų kerelius. Indas turi būti 3–5 kibirų talpos, geriausia medinis arba molinis (per žiemą neįšala). Metaliniai indai vasarą labiau įkaista, o žiemą praleidžia šaltį. Dugnas turi būti su skylute (vandens pertekliui nutekėti), ant jo iš molinių vazonų ar plytų duženų arba akmenukų pilamas drenažas. Tinka žemių mišinys iš perpuvusio mėšlo arba kompostinės žemės ir daržo žemės (1:1) bei vienos ar dviejų saujų plauto upių smėlio (nelygu vazono dydis). Arba žemių mišinį galima sudaryti iš kompostinės žemės ir durpių (2:1), įberti saują plauto upių smėlio (viską gerai sumaišyti), įterpti ilgalaikių kompleksinių trąšų, substrato pH turi siekti 5–5,5. Sodinama tokiu gyliu, kaip augo jau padaugintos. Vazonuose auginamos raganėms po 3–4 metų reikia pakeisti žemę.

Raganes vasarą per karščius reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių (vazoną nudažyti baltai ar pridengti kartu su augalu balta agroplėvele). Stiebui reikia apie 2 m aukščio atramos. Paskui galima palenkti ir pririšti prie balkono turėklų.

Sodinami ir nedideli vienų metų augalai, tik, žinoma, iš pradžių į mažą, 10–12 cm skersmens, vazoną, prieš tai supylus gerą drenažą. Po mėnesio ar daugiau, kai priauga daug šaknų, raganė persodinama į didesnį (18–20 cm skersmens) vazonėlį. Per didelis indas mažam augalui netinka, nes žemė gali pradėti rūgti. Jei vazonuose žemė nuolat greitai išdžiūsta arba, padaužius piršto krumpliu, girdimas būdingas garsas, vadinasi, augalą būtina persodinti. Po kelerių metų dažnai persodinti į didelius medinius vazonus ir laikyti balkone (nešti į rūsį per sunku).

Anot J. Vestartienės, laistoma ir papildomai tręšiama dažniau nei pasodinus grunte. Pradedama tręšti augalui prigijus, po 3–4 savaičių, 0,1–0,2 kompleksinių trąšų tirpalu. Kas savaitę 1–2 kartus tręšiama praskiestomis srutomis (1:10). Paskutinį kartą raganes reikia tręšti liepos pabaigoje kompleksinėmis trąšomis su didesniu kalio ir fosforo kiekiu, kad augalai spėtų geriau pasiruošti žiemai. Nuo grybinių ligų pavasarį, vasarą ir rudenį purškiama fungicidais.

Vėlai rudenį, pradėjus šalti (dažniausiai lapkričio pabaigoje), kai temperatūra nukrinta iki -5–10 oC šalčio, būtina nukirpti nužydėjusius žiedus, stiebus patrumpinti iki 30–40 cm nuo vazono apačios arba palikti iki 50–60 cm (tuomet kitais metais gausiau žydės), išpjauti sutankėjusius, plonus, kreivus stiebus, nurinkti senus lapus. Indą su ragane galima pernešti į nešildomą patalpą, kur temperatūra būna -3–5 oC šalčio (nes šilumoje pradės skleistis lapų pumpurai). Žiemą šioms gėlėms būtina ramybė, kad kitais metais gausiai žydėtų.

Žiemą balkone laikomas indas patraukiamas arčiau sienos. Po juo padedama lentų, skudurų, popieriaus. Prasidėjus šalčiams apvyniojami indo šonai, iš viršaus kruopščiai apdengiami agroplėvele ar austiniais maišais, o ant viršaus eglišakėmis.

Atidengiama balandžio mėnesį. Jei ūgliai pradėję augti, jie pamažu pratinami prie šviesos, oro.

Lelija

„Balkone vazonuose, kubiliukuose ar dideliuose mediniuose loviuose galima auginti ir lelijas, – sako jų kolekcininkė E. Juozupaitienė. – Nusipirkę termiškai apdorotų svogūnų, balandį drąsiai sodinkime į pasirinktą indą su žemių mišiniu, sudarytu iš kompostinės žemės, durpių ir plauto upių smėlio (2:1:0,5). Indo apačioje reikia įrengti gerą drenažą. Jei indas didesnis, galima sodinti kelis ar keliolika svogūnų vieno svogūno aukščio gyliu“.

Pasak E. Juozupaitienės, kad lelijos augtų sveikos ir jų nereikėtų purkšti nuo ligų cheminiais preparatais, prieš sodinimą į substratą patartina įmaišyti lėtai tirpstančių kandito granulių (tirpsta apie 0,5 metų), saugančių nuo pašaknio ligų ir botryčio. Lelijų svogūnėliai persodinami po trejų metų, kai priauga daug naujų ir nepakanka substrato.

Priekyje sodintinos žemaūgės, 20–30 cm aukščio lelijų veislės, o už jų – aukštesnės, skirtingo ankstyvumo. Galima derinti ir pagal žiedų spalvas ar atspalvius. Vazonuose puikiai augs azijinės lelijos ir LA hibridai, atsparūs ligoms ir gerai žiemojantys. Tad lelijos balkone gali džiuginti nuo birželio iki rugpjūčio pradžios. Po žydėjimo, nudžiūvus stiebams, šalia verta sodinti išvaizdžių gėlių nedideliu šaknynu: smulkiažiedžių serenčių, lobelijų, pajūrinių laibenių, šlamučių (šioms gėlytės nereikia daug drėgmės). Visiškai nudžiūvę lelijų stiebai trumpinami dviem trečdaliais.

Vegetacijos pradžioje, anot lelijų augintojos, papildomai tręšiama kompleksinėmis trąšomis su didesniu azoto kiekiu, o prieš žydėjimą – su daugiau kalio ir fosforo.

Kai baigia žydėti, reikia nukarpyti stiebus, palikti tik 1/3 aukščio ir paskutinį kartą patręšti. Lelijos žiemoja -5 oC temperatūroje po stogu – tinka sandėlis ar kita patalpa. Galima su vazonu įkasti į žemę ir apdengti eglišakėmis, arba indus, apkamšius agroplėvele, maišais ir ant viršaus uždėjus eglišakių, palikti žiemą balkone.

Rytietiškus hibridus reikėtų kasmet iškasti ir sodinti vis naujus svogūnus, nes senieji smulkėja. Šios lelijos yra lepesnės aplinkos sąlygoms. Žiemoja 2–3 oC temperatūros patalpoje.

 

Rūta ANTANAITIENĖ

 rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.