Cukraus rinkoje nesaldu

Per keletą metų sumenkusi Lietuvos cukraus pramonė neišnaudoja ganėtinai palankios tarptautinės cukraus rinkos galimybių. Pastaruosius trejetą metų skandalų purtoma „Arvi ir Ko“ grupei priklausiusi UAB „Lietuvos cukrus“ nepateikia jokios oficialios informacijos apie savo perspektyvas, o įkaitais palikti Sūduvos ūkininkai kantriai laukia, niūriai žvelgdami į pavasarį užsėtus cukrinių runkelių laukus, žadančius gerą derlių.

Cukraus pramonė sumenko

Europos Sąjungai įvedus cukraus gamybos kvotas, Lietuvoje iš buvusių keturių šio produkto gamintojų beliko du: Vokietijos kapitalo UAB „Nordic Sugar Kėdainiai“ ir pavadinimą į UAB „Lietuvos cukrus“ pakeitusi buvusi „Arvi cukrus“, turinti gamyklą Marijampolėje. Cukraus gamybos kvotos atšauktos, tačiau abiejų gamyklų pajėgumų vos užtenka Lietuvos poreikiams tenkinti, nepaisant to, kad aktyviai reiškiasi baltąja mirtimi cukrų praminę entuziastai, kad cukrus yra kone kiekvieno maisto produkto sudedamoji dalis ir kartu su ne ką sveikesne druska bei actu – vienas iš pagrindinių konservantų.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, šiemet balandį Lietuva importavo beveik 2,8 tūkst. t žaliavinio cukraus. Arba keturgubai daugiau nei prieš metus (670 t), o eksportavo – 2,5 tūkst. t. Palyginti su 7,3 t 2019-ųjų balandį, tai dviem trečdaliais mažiau.

Kėdainių fabrikas gali pagaminti 64,2 tūkst. tonų, o Marijampolės – apie 26 tūkst. tonų cukraus per metus. Šalies poreikis – apie 100 tūkst. tonų. Didmeninė ir mažmeninė cukraus kaina Lietuvoje per metus keliais centais už kilogramą pakilo. Parduotuvėse vidutinė šio produkto kaina balandį Lietuvoje buvo aukštesnė negu kai kurių artimesnių ES valstybių sostinėse: Vilniuje –
0,79 Eur/kg, o, pavyzdžiui, Rygoje – 0,78 Eur, Budapešte – 0,65 Eur, Prahoje – 0,5 Eur.

Lietuvos cukrinių runkelių asociacijos direktorius Kastytis Patiejūnas „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad šių metų pradžioje, iki koronaviruso COVID-19 krizės, tarptautinė cukraus rinka buvo beatsigaunanti po ištikusio nuosmukio, todėl ūkininkai optimistiškai žvelgė į ateitį, bet krito naftos kaina, ir tai smarkiai numušė cukraus kainą. „Priežastis yra ta, kad Brazilijoje cukranendrių surinkimo technika gali važiuoti varoma arba bioetanoliu, arba benzinu. Kai naftos kaina pasiekia kritinę žemutinę ribą, įdomiau ir pigiau važiuoti benzinu. Tai, kas buvo planuota bioetanolio gamybai, persimetė į cukraus gamybą, o visa tai – į pasaulinę cukraus rinką, – komentavo asociacijos vadovas. – Brazilams cukraus verslas tapo įdomus, juolab kad pakilo JAV dolerio kursas, o cukrus rinkose juk parduodamas už dolerius. Lieka klausimas, kaip ilgai tokia padėtis tęsis, nes cukraus kainos krito į visų laikų žemumas.“

Rinkos dalybos

Didžiąją dalį Lietuvos cukrinių runkelių perdirba Kėdainiai. ES panaikinus cukraus kvotas, fabrikai gali gaminti tiek, kiek gali parduoti nesigilindami į detales. Marijampolės cukraus fabrikui tenka apie 3,2 tūkst. ha laukų, užsėtų cukriniais runkeliais, o Kėdainių – apie 12,5 tūkst. ha, iš kurių 1,6 tūkst. ha – ekologiniai ūkiai.

Šiaurės, Vidurio Lietuvos, iš dalies ir Vilkaviškio, o jau ir Šakių krašto ūkininkai cukrinius runkelius veža daugiausia į Kėdainius, į Marijampolę – Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių rajonų ūkininkai. Taigi, susiklostė keista padėtis, kai vežama toliau, todėl išauga cukraus savikaina.

Pasak K. Patiejūno, konkurencija tarptautinėje cukraus rinkoje ir Lietuvoje yra didelė. „Problema yra tai, kad kaimyninėse šalyse – Lenkijoje, Suomijoje, Čekijoje, Slovakijoje – ir tolimesnėse, pavyzdžiui, Rumunijoje, Ispanijoje, Italijoje, išmokos cukrinių runkelių augintojams yra keleriopai didesnės nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, Lenkijoje, jos keturgubai didesnės, tad ūkininkas gauna daugiau pinigų, o fabrikas gali iš jo žaliavos nusipirkti pigiau ir tapti konkurencingesniu už lietuvišką.

Šiemet buvo sunkios ūkininkų ir cukrinių runkelių kooperatyvų derybos dėl kainų ir su Kėdainių, ir su Marijampolės fabrikais. „Viskas pakibę ant padorumo ribos, juo labiau kad viskas priklauso nuo to, koks bus oras vasarą. Bent dabar sąlygos yra labai tinkamos. Prieš keletą lietingų metų derlius buvo geras, bet nesisekė jo išvežti, o pernai, užpernai sausra džiovino. Taip jau yra, kad ūkininkui vis nepasiseka“, – kalbėjo asociacijos vadovas.

Neramu dėl Marijampolės

Padėtį apsunkina nežinia dėl UAB „Lietuvos cukraus“ perspektyvų. Dar 2017 metais šalies žiniasklaidoje kilo triukšmas dėl „Arvi ir Ko“ grupės finansinės situacijos, kai paaiškėjo, jog skolos kreditoriams siekia 30–40 mln. eurų. Grupės įmonių savininkas Vidmantas Kučinskas suskubo įmonių „Arvi kalakutai“, „Arvi cukrus“ ir „Rietavo veterinarinė sanitarija“ akcijas perleisti naujai įsteigtoms Kipro bendrovėms, tačiau kreditoriai užprotestavo šiuos sandorius ir teismas juos pripažino neteisėtais. Taigi, po presu pateko ir „Arvi cukrus“, pakeitęs pavadinimą į „Lietuvos cukrus“.

Bandydami gelbėti padėtį, bendrovės vadovai 2018 metais kreipėsi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ir tam pritarė beveik visi kreditoriai, tačiau restruktūrizavimo planas nebuvo pateiktas iki šiol, ir, didžiausiam kreditoriui pareikalavus, šių metų vasario 12 dieną Kauno apygardos teismas nutarė „Lietuvos cukraus“ restruktūrizavimo bylą nutraukti. Bendrovės administracija šią nutartį žadėjo apskųsti.

„Ūkininko patarėjui“ nepavyko telefonu susisiekti su „Lietuvos cukraus“ administracijos vadovu. Liepos 2 dieną jo buvo paprašyta raštu atsakyti klausimus. Domėjomės, kaip sekasi bendrovės restruktūrizacija, kokie numatyti pagrindiniai šio proceso momentai, ar bendrovė sudaro cukrinių runkelių tiekimo sutartis su Sūduvos krašto ūkininkais, kokios yra nustatytos šių metų cukrinių runkelių kainos, kokios bendrovės perspektyvos ir ar yra potencialių „Lietuvos cukraus“ pirkėjų.

Praėjo daugiau nei 10 dienų, tačiau iki šiol „Lietuvos cukraus“ administratorius neištesėjo pažado kuo skubiau atsakyti į kiekvieną klausimą – bent po 1–3 sakinius. Visuomenės informavimo įstatyme nurodoma, kad informacija, kurią rengiant nereikia kaupti papildomų duomenų, viešosios informacijos rengėjams, žurnalistams pateikiama ne vėliau kaip per vieną darbo dieną, o informacija, kurią rengiant reikia kaupti papildomus duomenis, – ne vėliau kaip per savaitę.

UAB „Lietuvos cukrus“ tikriausiai gali ignoruoti šį įstatymą, kaip ir Akcinių bendrovių įstatymą, įpareigojantį kasmet pateikti finansines ataskaitas. Tačiau Registrų centras informuoja, kad mūsų minima bendrovė jų nepateikė dvejus metus iš eilės, nuo 2017 metų. Už tokius nusižengimus, beje, taip pat numatytos sankcijos.

Žemės ūkio ministerijos pasiteiravus, kas šiai valdžios institucijai yra žinoma apie tikrąją UAB „Lietuvos cukrus“ padėtį, sulaukėme atsakymo: „Žemės ūkio ministerija šiuo metu nėra gavusi jokių oficialių skundų iš cukrinių runkelių augintojų dėl įmonės veiklos. Jeigu bus gauta oficiali informacija apie spręstinas problemas, bus imtasi nagrinėti situaciją pagal kompetenciją.“

Taigi, ministerija galbūt tik stebi padėtį įmonėje ir nemato reikalo ja pasidomėti labiau, nors apie „Lietuvos cukraus“, kaip „Arvi ir Ko“ padalinio, problemas ir perspektyvas, bankrotus ir esamus ar tik leistus arba atšauktus restruktūrizavimus jau trejetą metų nepaliaujamai trimituoja žiniasklaida.

Nesiseka derėtis

Lietuvos cukraus rinkoje dalyvaujančio kooperatyvo UAB „Barzdų agroservisas“ direktorius Almantas Pališkis „Ūkininko patarėjui“ pripažino, kad cukrinius runkelius tiekiantiems ūkininkams ir kooperatyvams niekaip nesiseka susitarti su cukraus gamintojais, o ypač su Marijampolės bendrove.

„Susitikime su „Lietuvos cukraus“ administracija nieko nepaaiškėjo. Turime tiesiog laukti, o į derybas su kreditoriais ir ūkininkais jie mūsų neįsileidžia, – pasakoja pašnekovas. – Vieni rašo vienaip, o kiti pasakoja kitaip. Kai kurie ūkininkai pasirašė tiekimo sutartis, grįžę pasėjo, o dabar runkeliai labai gražiai auga ir nesustabdysi. Matyt, ir derlius bus geras“. Anot jo, ūkininkai turi žaliavą, fabrikas turi gamybos įrenginius, o sutartis su kooperatyvu UAB „Žvalguva“ cukrinių runkelių augintojams būtų kaip garantas, kad gaus pinigus, kaip ir prieš trejus metus. Dabar visi trys būtų vieni kitiems reikalingi, bet niekaip nepavyksta susitarti. Mat fabrikas žada sumokėti už runkelius, kai parduos cukrų, tačiau jis priklauso „Lietuvos cukrui“, kuris, kaip žinoma, yra paskendęs skolose. „Nėra garantijos, kad jie perdirbs runkelius, kad cukraus kaina liks stabili ir kad pinigai nenueis kažkur kitur, kad jų nepasiims kreditoriai“, – svarsto A. Pališkis.

Pasak jo, cukrinių runkelių augintojai turėjo didelių problemų dėl atsiskaitymų, kurių gal nebūtų išsprendę, jei ne „Žvalguva“. „Dabar „Lietuvos cukrus“ nenori pasirašyti metinių sutarčių ankstesnėmis sąlygomis, o nori tokių sąlygų, kurios jau netinka „Žvalguvai“. Supirkimo kainos buvo aptartos dar žiemą. Jos prieš 5–10 metų buvo aukštesnės, bet kai neliko cukraus kvotų, krito pasaulinė cukraus kaina. „Lietuvos cukrus“ ir Kėdainių cukraus fabrikas moka panašią kainą“, – teigia A. Pališkis.

K. Patiejūno žodžiais, susiklostė taip, kad vieni turi runkelių, bet neturi kur jų perdirbti, o kiti turi fabriką, bet neturi runkelių. Gal gamintojai kada susišnekės, bet ūkininkai tuo metu „pakabinti“.

Anot jo, Kėdainių gamyklos pajėgumai yra riboti. Ji savo našumą didina, bet jo gali neužtekti ir Lietuvoje užaugintiems runkeliams. „Jei sezono pabaiga ūkininkams bus sėkminga, gali atsitikti kaip paršeliui, kuris paskutinis prieina prie lovio“, – ironizuoja Lietuvos cukrinių runkelių augintojų asociacijos vadovas.

Sėdi ir laukia

Lietuvos ūkininkų sąjungos Marijampolės skyriaus pirmininkas Sigutis Jundulas „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad pernai cukrinius runkelius auginusių ūkininkų padėtis Marijampolės krašte buvo normali, nes cukrinių runkelių kainos visus tenkino, o šiemet neramu dėl Marijampolės įmonės, juo labiau kad, metų pradžioje atsiradus perspektyvų, atsirado daugiau runkelių augintojų, kurie anksčiau niekada to nedarė. Kiti atsisakė juos sėti, pavasarį suabejoję Marijampolės fabriko galimybėmis atsiskaityti. Jie nusprendė pasėti daugiau žiemkenčių ir rapsų, o pavasarį žemę laikė runkeliams.

S. Jundulo žiniomis, keli ūkininkai yra pasirašę tiekimo sutartis su „Lietuvos cukrumi“ šiems metams, tačiau apie ilgalaikes nekalbama vien dėl perspektyvų neaiškumo. „Jei būtų perspektyva, tai ir noro būtų, o dabar ir kainos menkos. Žinoma, būtų galima kooperuotis, tada būtų geresnė kaina, bet kai padėtis tokia neaiški, tenka sėdėti ir laukti“, – svarsto Ūkininkų sąjungos teritorinio skyriaus vadovas. Jis pripažįsta, kad statistiškai cukrinių runkelių plotai Lietuvoje smarkiai mažėja. „Aš ir pats cukrinių runkelių neauginu jau 12 metų. Gavau išmokas – ir pasitraukiau iš šios veiklos“, – sako jis, bet pripažįsta, kad dabartiniai orai yra palankūs cukriniams runkeliams, kuriems iš pradžių reikia daug drėgmės, kol „užsikabina“, tačiau jei rudenį bus perteklinės drėgmės, bus ir daug nuostolių, nes svarbu, kad neužsemtų ir neišplautų.

Jis įsitikinęs, kad cukriniai runkeliai yra gera kultūra sėjomainai, todėl, nepriklausomai nuo to, ar Marijampolės fabrikas dirbs, bent Sūduvos ūkininkai juos vis tiek sės.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, daugiausiai cukrinių runkelių Lietuvoje superkama iš ūkininkų, o ne žemės ūkio bendrovių. Pavyzdžiui, 2019 m. daugiau kaip tris ketvirtadalius šių augalų cukraus fabrikams patiekė ūkininkai.

Europos Sąjungoje pagaminama daugiausia cukrinių runkelių cukraus pasaulyje – apie 50 proc. viso kiekio. Tačiau cukrinių runkelių cukrus sudaro vos 20 proc. pasaulyje pagaminamo cukraus, o 80 proc. pagaminama iš cukranendrių.

Dauguma ES cukrinių runkelių auginama šiaurinėje Europos dalyje, kur klimatas tinkamesnis. Konkurencingiausios gamybos vietovės yra Šiaurės Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ir Lenkijoje. Be to, ES labai išplėtota importuoto žaliavinio cukranendrių cukraus rafinavimo pramonė.

Kazimieras ŠLIUŽAS

ŪP korespondentas