Daiva Rakauskaitė: „Lietuvės – aktyviausios oreivės Europoje“

Šią savaitę Birštono dangus virš vaizdingo Nemuno vingio pražydo spalvingais oro balionais, kuriuos pilotuoja tik moterys. Antrajame Pasaulio moterų karšto oro balionų čempionate dalyvauja šešios lietuvės, įrodžiusios, kad yra tarp pasaulio lyderių. „Nusipirkti oro balioną paprasčiau nei automobilį“, – tikina oreivė, Europos moterų čempionato prizininkė, finansų analitikė Daiva Rakauskaitė.

Danguje – kuo ilgiau

Daiva Rakauskaitė pirmą kartą į dangų oro balionu pakilo prieš dvylika metų. Vilnietė dirbo įmonėje, kuri viena pirmųjų Lietuvoje išbandė naują reklamos rūšį – ant oro balionų. „Ką tik buvo praėjusi ekonominė krizė, reklama turėjo būti matoma, todėl reikėjo oro balioną palaikyti danguje kuo daugiau valandų. Tuomet žmones dar reikėjo skatinti skrydžiams, buvo per daug baimės ir per mažai patirties, o man patiko. Nutariau daugiau laiko skirti šiam pomėgiui, rimčiau užsiimti oreivystės sportu“, – pasakoja D. Rakauskaitė. Daiva mokėsi skrydžio paslapčių Oreivystės centre, pirmieji jos mokytojai – pilotai Vytautas Sviderskis ir Aurimas Vengrys. „Prieš man pradedant sportuoti Lietuvoje buvo trys ar keturios pilotės, vėliau jos pasitraukė iš aktyvaus sporto, keletą metų neskraidė“, – prisimena oreivė. Tai, kad vėl atgijo karšto oro balionų skrydžiai, daug prisidėjo Oreivystės centras – vėl pradėti organizuoti skrydžiai, propaguojama oreivystė, skatinamos sportuoti moterys.

Brangus malonumas

Norint tapti profesionalia oreive, reikia baigti pilotų mokyklą, skraidyti privalomas mokomųjų skrydžių valandas, išlaikyti aviacijos egzaminus. „Teorijos ir praktikos užsiėmimai užima visą vasarą“, – teigia sportininkė. Specialių sveikatos ar fizinio pasiruošimo reikalavimų oreiviams nėra, bet oro balionas su visa įranga sveria apie pusę tonos. „Aišku, kad viena moteris nesusidoros. Pakelti balioną į orą reikia mažiausiai trijų žmonių komandos“, – sako D. Rakauskaitė. Gavus licenciją ir pradėjus skraidyti, nėra papildomų kvalifikacijos reikalavimų. „Kaip sugebi valdyti balioną, taip ir skraidai“, – teigia sportininkė. Ji sutinka, kad šis sportas brangus malonumas, bet kiek­vienas pomėgis turi savo kainą – viskas priklauso nuo to, kiek gali skirti lėšų savo laisvalaikiui. „Brangu ar pigu yra santykiniai dalykai“, – mano finansų analitikė. Pasak Daivos, oreivystės sportu užsiima daug jaunų žmonių, studentų, kurie gali susitarti skraidyti pigiau ar rasti kitų variantų, bet jei nori pradėti sportuoti profesionaliai, turi turėti darbą, iš kurio užsidirbtum skrydžiams.

Nėra didelių barjerų

Oreivystė populiari Lietuvoje, nes yra entuziastų, kurie kviečia jaunus žmones išbandyti pirmą skrydį. Daugeliui jo ir pakanka, bet dalis lieka nuolat sportuoti. Vienas iš oreivystės sporto šakos pranašumų – atvirumas. Norint pradėti skraidyti, nėra didelių barjerų. Nustatytas tik jauniausio amžiaus cenzas – nuo šešiolikos metų. Viršutinės amžiaus ribos nėra, žmonės patys nusprendžia, kada nebeskraidys. Vyresnis amžius netgi privalumas, nes sportininkas sukaupia daugiau patirties. Tik, norint pasiekti gerų rezultatų, reikia sportuoti nuolat, be didelių pertraukų. „Mano sportinis krūvis pastaruoju metu sumažėjo. Dalyvauju 4–8 varžybose, maždaug trisdešimt skrydžio valandų per sezoną“, – suskaičiuoja pilotė. D. Rakauskaitė dažniausiai skraido Lenkijoje, kur vyksta daugiausia varžybų. Jos komandoje žmonės keičiasi, nes padėjėjams sunku nuolat skirti savo laisvalaikį. Per visą sportinę karjerą oreivės komandoje dalyvavo apie 200 žmonių. „Kai kurie iš jų išaugo į pilotus, – pasidžiaugia Daiva. – Nors mano tikslas nėra žmones ruošti skrydžiams, bet visada skatinu tai daryti.“

Gražiausia – virš Prancūzijos pilių

Varžybose svarbiausia tikslumas – nuskraidinti balioną nuo taško A iki taško B. Rungtyniaujant pilotams dažniausiai nelieka laiko pasigrožėti vaizdais. Daivai labiausiai patiko skraidyti virš Prancūzijos pilių, nors gražu visur. Tik virš jūros nerizikavo skristi: jei pradėtų nešti į atvirus vandenis, per didelė avantiūra. „Nenoriu to patirti“, – tvirtina pilotė. D. Rakauskaitė nežino, ar ir ilgai užsiims oreivystės sportu, nori išbandyti ir daugiau veiklos sričių. „Oro balionai tikrai nėra vienintelis gyvenimo tikslas. Kaip atsvara sportui mane domina ir kultūrinis gyvenimas – teatras, kinas, koncertai, kelionės. Visada mėgau ir sportuoti, palaikyti fizinę formą – man patinka gerai jaustis“, – teigia oreivė.

Su vyrais Sunku konkuruoti

Varžybose D. Rakauskaitė dalyvauja kasmet. Didžiausi jos pasiekimai – sidabro medaliai 2012 m. ir 2015 m. Europos moterų čempionatuose. Karšto oro balionų moterų čempionatai pradėti organizuoti tik prieš šešerius metus. Kiekviena šalis atsiunčia tiek oreivių, kiek yra pasiruošusių varžyboms sportininkių. „Moterims sunku dalyvauti bendruose čempionatuose kartu su vyrais. Galima sakyti, kad daugelis moterų sportuoja be jokių didesnių tikslų, nesiekia tarptautinio pripažinimo, nes konkuruoti su vyrais – didelis iššūkis. Kol kas per anksti kalbėti apie tai, kokioje Europos šalyje yra stipriausia moterų komanda. Sprendžiant iš to, kiek varžybose dalyvauja kiekvienos šalies moterų ir kiek yra norinčiųjų skraidyti – pirmauja Lietuva. Daug sportininkių atstovauja ir Lenkijai. 2014 m. Pasaulio čempionate Lenkijoje dalyvavo gausi rinktinė iš Amerikos“, – pasakoja pilotė. Šių metų moterų pasaulio čempionato rezultatų D. Rakauskaitė nelinkusi prognozuoti iš anksto: „Viena lemtinga klaida gali nubraukti visą pasiruošimą varžyboms. Moterų čempionate prizines vietas gali laimėti kiekviena sportininkė, priklauso nuo daugelio veiksnių ir sėkmės. Pastaruoju metu oreivystės sportą stipriai keičia naujausios technologijos. Kuo toliau, tuo daugiau reikia kompiuterinių, matematikos žinių. Kad nepadarytum klaidos, būtina skrydį tiksliai apskaičiuoti. Jeigu varžybų patirtis nėra didelė, akivaizdžios persvaros neturi net ir labiausiai patyrusios, daugiausia valandų skraidžiusios oreivės.“

Nusipirko savo balioną

Kiekvienas pilotas nori turėti savo oro balioną. Žinoma, galima jį nuomoti iš klubo, bet taip daroma retai. Pradedantys sportininkai savo baliono neturi, todėl vienintelis būdas skraidyti – pasinaudoti klubo balionu. Galima jį išsinuomoti už savo pinigus arba skraidinti klientus ir taip užsidirbti savo skrydžiams. Iš pradžių ir Daiva neturėjo savo baliono, dirbo kaip komercinių skrydžių pilotė. Oreivė tikina, kad įsigyti oro balioną paprasčiau nei automobilį: paskambini į oro balionų atstovybę Lietuvoje ir pasakai savo pageidavimą. Nebūtina turėti net piloto licencijos – jos prireiks vėliau, pradėjus skraidyti. „Renkantis naują automobilį svarbu atsižvelgti į daugybę parametrų, pasirinkti įvairius priedus, o oro balionų komplektacija standartinė. Pasirenki tik modelį ir spalvą, jeigu pageidauji – reklamą ant baliono. Vidutinė naujo oro baliono kaina, nelygu dydis, 20–30 tūkstančių eurų. Tačiau įsigyti vien balioną nepakanka. Dar reikia priekabos, automobilio ir garažo“, – pasakoja D. Rakauskaitė, tarsi kalbėtų apie paprasčiausius kasdieninius pirkinius. Ir nors ne kiekvienai moteriai tai atrodytų paprasta, Daiva ramiai konstatuoja: „Kažkaip sukiesi.“

Pusė oro balionų pilotų – moterys

Pilotės už moterų karšto oro balionų čempionatus turi būti dėkingos „Nemunaičio“ oreivių klubo vadovui Gintarui Šurkui, kuris prieš šešerius metus Tarptautinėje aeronautikos federacijoje inicijavo moterų kategorijos steigimą. „Tai lėmė kelios priežastys – asmeninės, sveiko proto ir logikos. Apie pusė oro balionų pilotų yra moterys. Kitose sporto šakose rengiama daug varžybų, apie jas nuolat informuoja spauda, o mes vienais metais surengiame pasaulio, kitais metais – Europos čempionatus ir viskas, įvykių nėra daug. Norint būti dėmesio centre, reikia organizuoti daugiau varžybų. Tačiau sienos nepramuši galva: kai moterys atvykdavo į bendrus čempionatus kartu su vyrais, jėgos nebūdavo lygios. Moterys neturi tiek daug laiko šiam sportui kaip vyrai – joms reikia gimdyti vaikus, rūpintis šeima. Be to, jų ir pajamos mažesnės, o oreivystė brangus malonumas. Tai lemdavo, kad varžybose moterys paprastai likdavo paskutinės. Natūralu, kad po kelių čempionatų jų entuziazmas dalyvauti išblėso. O be varžybų nesukaupsi reikiamos patirties – taip ratas ir užsidarė“, – pasakoja G. Šurkus. Įsteigus moterų kategoriją, kasmet oreivės turi galimybę iškovoti čempionės vardą. „Ir šių metų pasaulio čempionate kiekviena atvykusi sportininkė giliai širdyje tikisi laimėti pirmą vietą. Taip kyla jų kvalifikacija, tobulėja sportinis pasiruošimas. Moterų sporto lygis per pastaruosius metus akivaizdžiai pakilo“, – teigia oreivių klubo vadovas. Inicijuoti moterų kategoriją lėmė ir asmeninės priežastys – Gintaro dukra Ieva Šuopytė taip pat oreivė. Ji jauniausia pilotė Lietuvoje – praeitais metais šešiolikmetė mergina gavo licenciją. Šiemet Ieva dalyvauja ir Pasaulio moterų čempionate. „Inicijuodamas moterų kategoriją, norėjau dukrai suteikti galimybę prasimušti oreivių sporte“, – sako G. Šurkus. Lietuvio iniciatyva patvirtinus naują kategoriją, Tarptautinė aeronautikos federacija suteikė Lietuvai išskirtinę teisę rengti pirmąjį Europos moterų karšto oro balionų čempionatą Alytuje 2010 m. Pasak Gintaro, oreivės Lietuvoje labai aktyvios sportininkės: „Į pasaulio čempionatus negali patekti visos norinčios. Įstatai leidžia čempionate dalyvauti 10 proc. bendro dalyvių skaičiaus. Kadangi šiais metais dalyvauja 44 pilotės, Lietuvai gali atstovauti keturios, bet išimties tvarka atstovaus 6 sportininkės. Agnė Simonavičiūtė pirmajame pasaulio čempionate 2014 m. laimėjo bronzą, todėl į antrąjį Pasaulio čempionatą patenka be konkurso. Kitose šalyse moterų oreivystė žengia pirmuosius žingsnius, todėl jos atsiunčia visas norą pareiškusias sportininkes.“

Jauniausia oreivė Lietuvoje

G. Šurkaus dukra Ieva Šuopytė – jauniausia pilotė Lietuvoje. Praeitais metais šešiolikmetė mergina gavo licenciją. Šiemet Ieva dalyvauja ir Pasaulio moterų čempionate.