Dekoratyvinių sodo akcentų filosofija

Pripažinkime, santykis su įvairiomis sodo puošmenomis daugeliui tebėra sudėtingas. Dekoratyviniai akcentai – grožis ar tipiškas kičo pavyzdys? Kai pamatai kur gėlyne netikrą gulbę, tvenkinyje amžinai užsibuvusį gandrą ar rausvaskruostį nykštuką po išpuoselėtu krūmu, pagalvoji, kad be jų tikrai būtų gražiau. Tačiau pamažu tų akcentų soduose gausėja, jie būna labai įvairūs ir vis dažniau išties gražūs bei meniški. Tad kaip čia yra?
Šį klausimą užduodame trims skirtingiems kraštovaizdžio specialistams – projektuotojams: daug nuotraukų iš Čelsio parodos su įvairiausiais akcentais mums pargabenusiai Eglei SŪNILAITIENEI, Algiui BURAIČIUI ir Reginai ČAIKAUSKIENEI. Visi trys sutartinai juokiasi ir tvirtina, kad išties šis klausimas yra labiau filosofinis nei praktinis, kai galima objektyviai pagrįsti ir nuspręsti.

Iš svetur sugrįžus
„Paskutinėse keturiose Čelsio gėlių parodose įvairiausių sodo akcentų pristatyta išties daug. Net negalėčiau pasakyti, jų daugėja ar mažėja, nes beveik visi labai skoningi, estetiški ir derantys prie augalų“, – pastebėjimais dalijasi Eglė Sūnilaitienė. Tiesa, pernai iš viso konteksto iškrito armija nykštukų, kurių niekada nebuvo, bet jie turėjo savo misiją. Pasirodo, Jungtinėje Karalystėje, turinčioje gilias sodininkavimo tradicijas, mažėja profesionalių sodininkų, o jaunimas menkai domisi karjera šioje srityje. Karališkoji sodininkų bendrija ėmėsi organizuoti plačią švietimo kampaniją, kuriai lėšos įvairiomis akcijomis buvo renkamos visus metus. Dėl šios akcijos pernai Čelsyje ir atsirado nykštukų. Garsūs Anglijos žmonės – Eltonas Džonas, Helena Miren ir kiti – spalvino ir margino nykštukus, kurie parduoti eBay aukcione. Gauti pinigai buvo panaudoti sodininkystės specialybėms populiarinti ar organizuoti specialioms programoms mokyklose. Bet čia tik tarp kitko. Patys nykštukai liko su tuo pačiu kičo prestižu.
„Ilgai žiūrėjau į įvairiausius sodo akcentus, išrikiuotus pardavimo aikštelėse Lenkijoje ir Vokietijoje, kaip į visišką šlamštą, bet pastebėjau, kad daugybė žmonių tuos „balvonėlius“ perka. Pasidairęs atidžiau pamačiau, kad tarp daugybės kičo yra ir visai estetiškų bei meniškų darbų. Dar prisiminiau, kad mano tėvų namą Marijampolėje visi žinojo dėl ten stovinčio bronzinio liūto, jis tapo net savotišku kelio ženklu, pagal kurį kiti žmonės nusakydavo posūkio vietą. Kudirkos Naumiestyje gyveno žmogus, iš betono liedavęs arklius, liūtus ir kitas skulptūras, o pirkėjai suvažiuodavo iš visos Lietuvos. Mano tėvų įsigytas liūtas kiekvieną pavasarį buvo šveičiamas metaliniu šepečiu ir perdažomas, o dabar net nekyla ranka jį kur nors išgabenti, nes tapęs tos vietos dalimi. Manau, kad įvairūs dekoratyviniai akcentai išties jungia draugiškumo saitais su savimi ir artimaisiais“, – dėsto mintis Algis Buraitis.

IMG_4061

Spalvoti burbulai, stiklinės gėlės, drugeliai gali linguoti kartu su neįmantriais žolynais, juos papildyti, kompensuoti žydėjimą, suteikti aplinkai spalvų.

„Žmogus – kūrybingas sutvėrimas, visais laikais besistengiantis tobulinti, puošti ar keisti savo gyvenamąją aplinką. Dekoratyviniai akcentai išskiria sodą: suteikia gyvumo, elegantiškumo ir išbaigtumo, atspindi sklypo savininkų estetinį skonį. Tikriausiai sunkiai rastume sklypą, kuriame puošybos elementai nebūtini – tinkamai parinkti jie traukia akį visur“, – sako Regina Čaikauskienė.

Tarsi paveikslai namuose
„Įvairūs dekoratyviniai akcentai sode – tarsi paveikslai namuose. Jų ir paskirtis labai panaši. Namai gali būti puikiai suprojektuoti, apstatyti gražiais baldais, bet jei nebus nė vieno paveikslo, atrodys, kad yra tuštoki, šalti. Čelsyje galima atsikratyti baimės „žaisti“ akcentais, nes jie kuriami iš kokybiškų natūralių medžiagų – medienos, metalo, akmens, keramikos. Jie atkartoja ne tik gamtos motyvus, bet ir būna abstraktūs, todėl pritaikomi įvairiausio stiliaus sklypuose. Puošnūs gali būti ir funkciniai daiktai – suoleliai, lentynėlės, fontanai. Pastarieji nebūtinai purškia, gali ir vos raibuliuoti“, – prisiminimais iš Čelsio parodos dalijasi Eglė, pirmenybę kraštovaizdyje vis dėlto teikianti augalui.
„Man irgi labiau patinka sodinti akcentinius augalus, tačiau mažosios architektūrinės detalės neišvengiamos ir tenka pasirūpinti, kaip jas geriau pateikti. Dera pripažinti, kad jos sušildo aplinką, suteikia jai šeimyniško jaukumo, nes padeda žmogui kurti tokią erdvę, kurios jis pats nori. Šiais laikais, kai visuomenėje stiprėja tendencijos neprisiimti atsakomybės už savo aplinką, o perleisti priežiūrą profesionalams ir gyventi be rūpesčių tarsi viešbutyje, labai vertinu sklypo savininko individualų kūrybiškumą. Vartudami architektūros žurnalus matome, kad betoninės sienos gali atsirasti miegamajame, o kitose erdvėse – objektai, anksčiau būdingi galerijų vestibiuliams, suvoki, kad žmonės vis dažniau gyvena šaltose, nejaukiose, nors ir labai estetiškose erdvėse, o visas jų spontaniškumas gali pasireikšti kuriant aplinką sklype. Kraštovaizdžio architektai tam spontaniškumui yra pasirengę“, – sako A.Buraitis.

„Juk jau parengus planą žmogus staiga ima ir nusiperka jam patikusį krūmą arba nepavyksta gauti suplanuotų augalų. O gal sklypo savininkams kyla mintis panaudoti mylimo giminaičio meno kūrinį ir tenka rasti jam tinkamiausią vietą. Tinkamumas gali būti labai skirtingas – ažūriniam objektui būtinai reikia fono, kuriuo gali tapti augalai arba siena, namo kampas. Dar svarbu tinkamas apšvietimas, o kartais žaismingas būtent šešėlis“, – šypsosi Algis.

Kaip rasti vietą?

IMG_4020

Metalo skulptūros vienos brangiausių ir prabangiausių, bet atrodo jaukiai, lengvai, plastiškai, paprastai nedisonuoja su aplinka. Labiausiai tinka moderniuose šiuolaikinio stiliaus soduose. Gali būti labai savarankiškos, nes pačios yra meno kūriniai.

Kartais būna, kad žmogus nori daikto iš metalo ar medžio, tačiau įsigijęs nežino, kaip rasti vietą, kurioje jis pritiktų, tad pagal ką reikėtų nuspręsti?
„Ko gero, tai savotiška liga – norėti „kažko“ ir nežinoti, kur tą „kažką“ padėti. Meniniai akcentai turi derėti aplinkoje, arba, jei to siekiama – kontrastuoti su ja, ir tai paprastai numatoma pradedant projektuoti. Jeigu kūrybinis procesas džiugina ir nesinori kreiptis į specialistus, pirmiausia galima lyg iš šono pasižiūrėti į sklypo išplanavimą, želdinius, įvertinti jų stilistiką, paskui sukonkretinti savo norus, išsirinkti patinkantį konkretų kūrinį ar gaminį. Po to labai gerai suplanuotoje vietoje „įkurdinti” dekoracijos maketą ir įsitikinti, ar rezultatas atitinka lūkesčius. Jei ne – kreiptis į profesionalus. Arba ieškojimus pradėti iš naujo“, – pataria R. Čaikauskienė.
Jos teigimu, klasikinio stiliaus atributai – natūralaus akmens skulptūros, fontanai, terakotinės vazos, ąsočiai – tinka nekintamos struktūros, formaliuose soduose.
Kaimiško arba etnografinio stiliaus soduose organiškai „įsipaišo” pinti dirbiniai, medinės skulptūros, akmeninės girnos, kaltinio metalo gaminiai, paukščių lesyklos, girdyklos,  įvairiausi buityje naudoti rakandai. Puikiais akcentais kaimo sodybose tampa gamtoje rastos medžiagos: kelmai, šakos, akmenys.
Rytietiško stiliaus sodams būdingi  akmeniniai žibintai, skulptūrėlės, tilteliai, akmeniniai vandens indai ir atributai iš bambuko.
Šiuolaikiniuose modernaus stiliaus soduose mėgstami ir derinami skirtingų stichijų elementai: geležis ir ugnis (ugniakurai), metalas ir vanduo (fontanai, baseinai), o spalvoti burbulai, stiklinės gėlės, drugeliai linguoja kartu su neįmantriais žolynais. Modernaus stiliaus soduose meniniais akcentais tampa abstrakčių formų, pastelinių ar ryškių spalvų gaminiai iš patvarių medžiagų, naudojamų ir namų eksterjerui – geležies, plastiko, stiklo, plieno, betono, o dekoratyviniai elementai dažnai būna įdomesni ir išraiškingesni negu augalai.
Arba, priešingai, aplinkos akcentu tampa patys namai: sienos, stogai apsodinami atitinkamomis sąlygomis galinčiais vešėti augalais, sodo erdvės formuojamos iš itin kontrastingos floros. O skulptūros, akcentai kuriami iš akmenų, augalų šakų, šaknų arba iš senų daiktų, t.y. antrinių žaliavų.
„Mažiausiai puošybos elementų reikia natūralistinio stiliaus soduose. Dirbtinės medžiagos, ryškūs spalviniai kontrastai juose netinka. Sodo dvasia ir išskirtinumas kuriami sodinant ir derinant daugianečius ryškios struktūros, architektūrinių formų augalus. Nors dabar kuriami sodai labai retai „telpa“ į konkretaus stiliaus rėmus, nes stiliai sąmoningai ir nesąmoningai maišomi, pasiskolinami ir savaip interpretuojami įvairūs elementai.

Nebūtina matematiškai tiksliai suskaičiuoti, kiek ir kokių medžiagų naudoti. Gal svarbiau suvokti, kas suteiks sodui žavesio ir išskirtinumo šiandien, kas trauks į jį po kelių dešimtmečių. Kitoniškas akcentas ar keli modernaus stiliaus sodui nepakenks, gal net priešingai – suteiks savotiško „šarmo“. Tačiau nevaldoma skirtingo stiliaus sodo puošmenų gausa, nulemta principo – pamačiau, patiko ir įsigijau, daugelį tiesiog glumins“, – sako Regina.

Medžiagų der

Skulptūros iš gamtinių medžiagų – šiaudų, vytelių, šaknų, šakų ar tiesiog drožtos iš medžio – labiausiai dera kaimiško stiliaus soduose, nors jeigu jų formos neįmantrios, lakoniškos, geometrinės, puikiai gali papildyti ir modernų sodą.

Skulptūros iš gamtinių medžiagų – šiaudų, vytelių, šaknų, šakų ar tiesiog drožtos iš medžio – labiausiai dera kaimiško stiliaus soduose, nors jeigu jų formos neįmantrios, lakoniškos, geometrinės, puikiai gali papildyti ir modernų sodą.

O gal geriausia, kai viskas iš vienos medžiagos – medžiai, šaknys ar vytelės arba kaltinis, blizgus metalas, gal tuomet jau nebereikia keramikos ar stiklo?
Regina purtogalvą, mat vienareikšmiai pasakyti, kas geriau, kas tikrai pravers, o ko įterpti negalima – neįmanoma, o ir nereikia,  jei į aplinkos kūrimą žiūrime filosofiškai. Etnografinėje sodyboje tikrai nebūtini abstraktūs darbai iš stiklo ar blizgaus metalo, – užteks akcentų iš medžio, akmens.
„Bet laumžirgis tikrai nesupyks, gėlėtoje pievoje sutikęs stiklinį ar metalinį savo brolį, gal tik nustebs, stabtels akimirkai. Kas kita, jei gėlėtas pievas keistų sidabrinių laumžirgių laukai… Šiuolaikinis gyvenimas kupinas kitokių ženklų ir medžiagų, tad kurdami šiandienos namus ir jų aplinką kūrybingai atsirinkime tai, kas nekenkia gamtai ir ko tikrai reikia žmogui“, – sako Regina.
Tačiau gal būtų labai nuobodu, jei viskas tik iš vienos medžiagos ir dar įgyvendinta vieno sumanytojo, nors ir profesionalo?
„Jei idėja gera ir dirba profesionalai – nebus nuobodu“ , – prieštarauja kraštovaizdžio architektė.
Taip pat nėra ir vienareikšmio atsakymo, kaip derinti spalvas. Gyvenimas itin dinamiškas, tad ir soduose daug žaismingų elementų, medžiagų, formų ir spalvų. Kiekvienas gali pasirinkti, ką nori matyti medžio šešėlyje ar žalios vejos fone.

Svarbiausia, kad dėliodami akcentus matytume ne vien burbulus – šalia jų plevena drugiai, ropinėja boružėlės. Juk kai „žaislai: nusibosta, jie pametami ar pamirštami.

Fontanai

Surūdijusio metalo tvoros, šviestuvai,  fontanai ir kitos dekoratyvinės detalės vis dar madingos ir sodo  stiliui gana nepretenzingos.

Surūdijusio metalo tvoros, šviestuvai, fontanai ir kitos dekoratyvinės detalės vis dar madingos ir sodo
stiliui gana nepretenzingos.

O kaip su fontanais ir jų atitikmenimis – juk ne visi įsirengia upeliuką, kriokliuką ar telkinuką, o vandens čiurlenimo ar lašėjimo norisi? Ar jie tinka visur, kur tik yra vietos, ar reikia konkretesnio tinkamo plotelio?
„Kiekviename, net ir mažiausiame sode, terasoje, balkone ar poilsio vietelėje ant stogo galima įsirengti miniatiūrinį vandens šaltinuką. Tai gali būti maža burbuliuojanti versmė, susigerianti į akmenukų paklotą, persipildžiusi vaza, iš kurios vis teka vanduo, iš bambukinių vamzdžių kapsinčių lašų garsas ar dekoratyvine sienute vinguriuojančio vandens mirgėjimas“, – įsitikinusi Regina.
Algis Buraitis atkreipia dėmesį, kad pagalvojus apie fontaną reikia iškart nuspręsti norime „su muzika“ ar be jos. Jei patinka vandens garsas, fontanas turi būti arčiau terasos ar virtuvės lango, kad galėtume girdėti pusryčiaudami. Estetika visuomet turi derėti su funkcija, o architektas, ypač kraštovaizdžio, privalo nurodyti pagrindines gaires ir palikti erdvės žmogaus, kuris toje aplinkoje gyvens, improvizacijoms, kūrybai, kuri niekuomet nesibaigia ir kelia daug džiaugsmo.

Daiva VALEVIČIENĖ
Straipsnis iliustruotas UAB „Viržių medelynas“ direktorės Eglės SŪNILAITIENĖS nuotraukomis iš Čelsio gėlių parodos.

rasos Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.