Didelis derlius: pelnas ūkininkui, nuostolis – dirvai

„Penkios–šešios tonos kvie­čių iš hektaro – vidutinis derlius“, – javapjūtės įkarštyje konstatuoja dažnas grūdų augintojas. Tačiau vadovaujantis tausiosios žemdirbystės principais, toks derlius Lietuvoje turėtų būti maksimalus ir didesnių vaikytis nevertėtų, nes tai paprasčiausiai neapsimoka. Tačiau su tokiomis rekomendacijomis sutinka ne visi. Kiek ūkininkui kainuoja viena tona grūdų iš hektaro? Sudėjus išlaidas už trąšas, pesticidus, žemės dirbimą, užmokestį darbuotojams, susidaro nemaža suma, tad ūkininkai kiek įmanydami siekia kuo didesnio derliaus priedo, atpirksiančio visas sąnaudas.

Javams – visa Mendelejevo lentelė
Buvęs ilgametis Lietuvos žemdirbystės instituto (LŽI) darbuotojas, ekologinės žemdirbystės selekcininkas, dabar Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos tarybos narys prof. habil. dr. Antanas Svirskis įsitikinęs, kad kelios papildomos grūdų tonos nekompensuoja išlaidų pesticidams ir chemijai.
„Galima iš hektaro gauti 7 t kviečių, bet sumokėjus už chemikalus, ūkininkui pelno teliks iš vienos ar geriausiu atveju dviejų tonų. Galingos firmos ir koncernai bei prekeiviai siūlo tik kuo daugiau iškišti jų produkcijos gaminių, o ūkininkai sėdėdami jų kišenėje laukus purškia praktiškai neskaičiuodami.
Tačiau jei iš to paties lauko prikultume po 4 t/ha, reikėtų bent kartą nupurkšti nuo ligų, minimaliai patręšti, liktų tiek pat pelno.
Pažiūrėkite: ir hidroponinė augalų auginimo sistema leidžia gauti 10 t/ha, tačiau kas iš to? Augalui pamaitinti reikia visos Mendelejevo lentelės“, – kalba mokslininkas.

Ką laimime ir ką pralaimime
Pasak A. Svirskio, pastaraisiais metais grūdų kokybė nepalyginamai prastesnė nei anksčiau, kai chemijos pramonė nebuvo taip išsikerojusi žemės ūkyje. Ką mes pralaimime forsuodami aukštą javų derlingumą?
„Pirmiausia, sugriauname natūralų derlingumą, prastiname produkcijos kokybę. Juk jau ne kartą skelbta apie pesticidų likučius maisto produktuose, o vien Lietuvoje registruota apie 400 įvairių pesticidų. Juk negalime vien trąšomis ir pesticidais kompensuoti to, ką augdami augalai sunaudojo, – aiškina profesorius. – Praėjusią savaitę LAMMC Žemdirbystės institute Mokslinėje ataskaitinėje konferencijoje mokslininkai pateikė nemažai tyrimų, tačiau nė vienas jų nepasakė, kad dirvožemio būklė gerėja. Ir mokslininkai, ir žemdirbiai dirvas gausiai tręšia mineralinėmis trąšomis bei purškia įvairiausius pesticidus, nepaiso sėjomainų, nenaudoja organinių trąšų ir nebesugeba kompensuoti to, ką paima iš dirvos. Dirvos prastėja, nes augalams reikia beveik visų Mendelejevo lentelės elementų, o mes kompensuojam vos kelis.
Dar kai studijavau Lietuvos žemės ūkio akademijoje, norint išauginti gerą derlių užteko 60 kg NKP, o dabar apie tokius kiekius niekas nė nekalba. Prikulti tam pačiam derliui reikia dvigubinti trąšų normas.“
Profesorius, kalbėdamas apie dirvožemio degradaciją, šį procesą palygina su intensyviai melžiamomis karvėmis, iš kurių išmelžiama 10 t pieno per laktaciją, o po dviejų laktacijų ar dar greičiau jos jau išbrokuojamos. Pasak jo, reikia viltis, kad toks pat likimas neištiks ir mūsų dirvų.

Derlius tolygus žemės našumui
Profesorius pastebi, kad Lietuvoje natūralus dirvos derlingumas tesiekia 2 t/ha ir ilgainiui mažėja. Tačiau panaudojus nemažus kiekius trąšų, augalų apsaugos produktus, jis padidinamas dvigubai ar net trigubai, o tai gali tapti pražūtinga šalies dirvoms, produkcijos kokybei bei gamtinei aplinkai. A. Svirskis prognozuoja, jei iš žemės ir toliau bus bandoma išgręžti viską kas įmanoma, nesistengiant atkurti natūralaus dirvožemio derlingumo (nebus laikomasi sėjomainos, neįterpiamos organinės, žaliosios trąšos), ji galutinai praras natūralų derlingumą, nes dirvožemis, profesoriaus žodžiais tariant, gyvas organizmas, arba, kaip sakoma, mikrokosmosas po kojomis ir svarbiausias visos gyvybės egzistencijos šaltinis Žemėje.
Kaip vieną iš būdų, kuris sustabdytų dirvožemio degradaciją, mokslininkas primena tausojamosios žemdirbystės rekomendaciją – viena tona javų derliaus neturėtų viršyti 10 žemės derlingumo balų. Antai jei žemės našumo balas siekia 30, derlius neturėtų viršyti 3–4 t/ha. „Vadovaujantis šia praktika, dzūkai neturėtų girtis dideliais derliais“, – pabrėžia A. Svirskis.
Kai kurios Europos šalys, pavyzdžiui, Nyderlandai, priverstos atidžiai sekti dirvos kokybę. Yra netgi išleistas nurodymas leisti auginti tiek gyvulių, kiek jų mėšlo ūkininkas įrodys galintis panaudoti, nes ten dirvos jau pertręštos. Įvairiausių dirvožemių naudojimo ir gerinimo priemonių imamasi ir kitose šalyse.
„Lietuvai pasukus ekologijos link, gautume 2–3 kartus mažesnį derlių, bet turėtume tą patį pelną, nes visi žinome, kad ekologiškos produkcijos kainos nepalyginamai aukštesnės“, – tikina jis, Lietuvos šimtmečio proga linkėdamas ūkininkams pereiti prie ekologinės žemdirbystės.

Tvaraus intensyvinimo link
LAMMC Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vedėjas Sigitas Lazauskas pripažįsta, kad nemaža dalis šalies ūkininkų pila trąšų ar augalų apsaugos produktų daugiau nei reikėtų. „Dirbama aukojant žemės kokybę. Vaizdžiai tariant, dirvos priežiūrą galima palyginti su neaiškios kilmės degtine ir konjaku. Abu svaigina, tačiau jų poveikis skirtingas. Tas pats ir su pesticidais. Ūkininkai kartais perka daugiau, bet pigios chemijos, o viso to pasekmes jau matome“, – dėsto mokslininkas.
Pasak jo, pasaulinė žemdirbystė krypsta tvaraus intensyvinimo link, t. y. pesticidų naudojama mažiau, bet tikslingiau. „Pagal kai kuriuos rodiklius, ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, pasaulyje dirvožemio kokybė negerėja“, – nuogąstauja S. Lazauskas.

Nenori dirbti nuostolingai
Kauno r. grūdų augintojas Romas Majauskas kategoriškai nesutinka su rekomendacija, kad grūdų derlius turėtų prilygti žemės naudingumo balui. Pasak ūkininko, tai būtų rimtas žingsnis atgal mūsų grūdininkystės sektoriui. „Konkurencinės sąlygos galioja tiek Lietuvoje, tiek, tarkime, ir Vokietijoje. Vokiečiai stengiasi prikulti 12 t/ha ir daugiau, o štai mus ir šiandieną kritikuoja, kad iš hektaro negauname tiek pajamų, kiek galėtume, – aiškią poziciją išsako žemdirbys ir teigia, kad iš derlingos žemės tegauti 5 t/ha – nuostolinga. – Naudodami vakarietiškas technologijas stengiamės išauginti kuo didesnių derlių, o kuo jų daugiau – tuo geriau Lietuvai, nes uždirbame daugiau pinigų.“
Tačiau Vakarų Europoje jau seniai keliamas dirvožemio degradacijos klausimas, jei lygiuosimės į tas šalis, ar neliksime prie tos pačios suskilusios geldos? Pašnekovas atremia: anksčiau pro Vokietiją važiuojant matydavome plynus arimus, šiandien – tarpinius pasėlius. „Mes irgi prie to priėjome. Svarbu imtis priemonių dirvai atgaivinti“, – padėties nedramatizuoja ūkininkas.

Pasiūlė kitą kelią
R. Majauskas savo ūkyje jau penktus metus naudoja inovatyvią technologiją, pagal kurią intensyvų žemės dirbimą bando derinti su ekologija. Paprasčiau tariant, ūkyje sudaromi tręšimo planai ketveriems metams, grąžinant tas veikliąsias medžiagas, kurios buvo panaudotos derliaus augimo metu.
„Lietuvoje labai nevienoda dirvos būklė. Viename lauko kampe būna per mažai kalio, kitur – fosforo, trečiur visų naudingų medžiagų trūksta. Taikydami naująsias technologijas, kur nereikia trąšų nepilame. Taikant šį tręšimo būdą, laukai išsilygino, vadinasi, gaunamas vienodas derlius, – gerėjančiais ūkio pasiekimais džiaugiasi pašnekovas. – Senosios mokyklos agronomai yra pasakę, kiek reikia kalio, fosforo ir azoto tonai derliaus užauginti. Tačiau mes dirbame kitaip. Kiekvienais metais 600 ha ūkyje sutaupau apie 50 t salietros, o derlių gaunu panašų kaip visada. Žieminių kviečių prikuliu apie 8 t/ha. Tiesa, negaunu ekstra klasės kviečių, bet ši technologija leidžia dirbti pelningai ir nenualinti žemės. Dirvožemį tikrai reikia saugoti, nes dėl perteklinio azoto ne tik išgula javai, bet ir jis galiausiai išplaunamas. Mokslininkai turėtų ne tik pliurpti, bet ūkininkams padėti atsirinkti, kokias taikyti technologijas, kad galiausiai įsigalėtų tvarus ūkininkavimas“, – pabrėžia R. Majauskas ir priduria, kad jei ūkiai nesilaikys sėjomainos ir laukus tręš bet kaip, jau po dešimtmečio dirvos visai nunyks.
Berti daugiau trąšų, išpilti daugiau augalų apsaugos priemonių, anot ūkininko, žemdirbius masina palankios klimatinės sąlygos išauginti didelio baltymingumo kviečius. „Tai, kad galime išauginti aukštos kokybės kviečius, yra Lietuvos privalumas, nes jie labai paklausūs. Jeigu tuo nepasinaudotume, būtų keistoka“, – paaiškina R. Majauskas.
Be kita ko, patyręs žemdirbys meta akmenuką į mokslininkų daržą teigdamas, kad šalyje per mažai dėmesio skiriama augalų selekcijai, mat į Lietuvą vis dar įvežama labai daug vakarietiškų augalų veislių, kurios toli gražu ne visos tinka mūsų klimatui.

Pasigedo išsamių tyrimų
Žemės ūkio bendrovės „Atžalynas“ vadovas Algis Žėkas pripažįsta, jog mintis, išauginti mažesnį derlių sutaupius pinigų pesticidams, yra svarstytina. Jis neatsisako tokio eksperimento imtis ir jo valdomuose laukuose.
Tačiau kad ūkininkams būtų drąsiau imtis naujovių, jis pasigedo Lietuvos mokslininkų platesnių praktinių tyrimų. Jo nuomone, kai kurie mokslininkų agronomų tyrimai nutolę nuo lietuviško žemės ūkio. „Turime LAMMC Žemdirbystės institutą, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybą, kurie užsiima tyrimais. Jie turėtų šį klausimą išnagrinėti ir ūkininkams duoti rekomendacijas.
Kartą teko lankytis vienoje iš Vokietijos parodų. Ten mačiau, kad prie eksperimentinių laukelių yra lentelės, kuriose konkrečiai įvardyta, kiek buvo panaudota trąšų, augalų apsaugos produktų. Jose nustatytos pesticidų normos, kai tam tikrus augalus ekonomiškai auginti apsimoka ir kai jau nepelninga. Tokių tyrimų pasigendame Lietuvoje, kol kas negirdėjau, kad kas nors tuo būtų užsiėmę“, – svarsto A. Žėkas.

Ateitis – taususis ūkininkavimas

Aušra BENIULIENĖ
Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė

Dirvožemį alina ne tik trąšos ir augalų apsaugos produktai. Nėra taip, kad ūkininkai neskaičiuoja ir laukus purškia beatodairiškai. Mūsų asociacija rengs internetinį tinklalapį, kuris bus skirtas tausiam žemės ūkiui propaguoti.
Tausioji žemdirbystė susideda iš daugelio elementų. Jie visi yra nurodyti tausaus augalų apsaugos produktų naudojimo direktyvoje, augalų apsaugos produktų naudojimo plane. Visi šie principai galioja tiek ekologinei žemdirbystei, tiek ir naudojant sintetinius augalų apsaugos produktus. Jei į dirvą nebus sugrąžinti maistingieji elementai, nenaudojamos priemonės nuo erozijos, net ir ekologiškai dirbama žemė bus alinama.
Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, cheminių augalų apsaugos produktų sunaudojama nedaug. Europos Komisija suskaičiavo, kad Lietuvoje 2016 m. vienam hektarui (ariamoje žemėje) teko 1,6 kg augalų apsaugos produktų. Suprantama, kad šalies žemio ūkio ateitis – taususis ūkininkavimas.

Monika KAZLAUSKAITĖ
ŪP korespondentė