Iš straipsnio pavadinimo gali susidaryti įspūdis, kad rašysiu apie seną dar mūsų senelių naudotą žūklės būdą, kai svarelis su kabliuku būdavo užmetami ranka, o kibimas juntamas laikant valą tiesiog tarp pirštų. Tai vadinamoji zapusčiankė, kuri, deja, lietuviško pavadinimo taip ir neįgijo. Iš tiesų šie būdai panašūs, skiriasi tik užmetimo principas, nes masalas užmetamas dugninei skirtu meškerykočiu.
Pabandžiau, bet išėjo šnipštas Šio žvejojimo priešistorė siekia irgi gana senus laikus. Kažkada teko matyti, kaip Alytaus dugnininkai gaudo ūsorius. Šias žuvis jie žvejoja įsibridę, o dugnines laiko rankose. Pabandžiau ir aš. Nelabai patiko. Juk laikyti ilgą dugninę rankose (o maniškė ne trumpesnė nei 3,60 m) nelabai patogu, be to rankos greitai pavargsta. Taip pat sunkoka visą laiką tolygiai išlaikyti meškerykotį, nes stovint srovėje ramiai ilgai neišstovėsi. O kai neišlaikai nejudindamas meškerės, tai ir masalas ant įtempto valo trūkčioja – žuvys tokio dažnokai nenori griebti, nes jis atrodo nenatūraliai ir žvynuotąsias nuo kibimo atgraso. Taigi iš tokios žūklės man išėjo šnipštas. Kitas etapas buvo mėginimas meškerioti dugnine laikant ją iškeltą kone stačiai ir masalą su lengvu svareliu ridenant dugnu. Tokiu atveju tiesiog ranka jauti kibimą (jį perduoda anglies pluošto meškerykotis, kuo trumpesnis – tuo geriau) ir kerti vos tik supranti, kad žuvis ragauja masalą. Šis būdas yra gana užkrečiantis, skirtingai nuo įprastinės žūklės dugninėmis, aktyvus, nes atrodo, jog žvejoji match tipo meškere. Beje, nebūtina naudoti dugninės meškerykotį, galima puikiausiai apsieiti ir su toli užmesti skirta sudurtine plūdine meškere. Visai patiko...
Yra ir kitoks būdas Tačiau mano siūlomas būdas yra dar kitoks. Prieš keletą metų žvejojau naktį ir (deja, taip kartais visiems nutinka) pamiršau pasiimti signalizatorius. Neturėjau su savimi nei šviestukų, nei varpelių. Paprastai prie meškerykočio tvirtinu ir pirmuosius, ir antruosius, bet tąsyk neturėjau jokių. Ką daryti, juk važiavau nemažą atstumą, jau greitai naktis ateis, o aš tam nepasiruošęs? Prisiminiau skaitęs, kaip kažkoks „kietas“ užsienietis žvejoja naktį lynus. Jis valą laiko rankose, nes gaudo nedideliu atstumu nuo liepto, o šviestukų ir varpelių netvirtina, nes tai, jo manymu, gali išbaidyti nedideliame gylyje meškeriojamas šias atsargias žuvis. Beliko patikėti tuo, ką kažkada perskaičiau, ir bandyti tokiu būdu suktis iš padėties. Tačiau kaip paimti valą pirštais, juk meškerė ilga? Padariau paprastai – tarp pirmo ir antro (skaičiuojant nuo koto) žiedelio viena ranka ištraukiau maždaug 30 cm valo. Suprantama, tuo metu dugninė jau būna užmesta. Toks gaudymas pasiteisino jau patį pirmą kartą ir tą naktį pagavau visai nemažai žuvų. Tokiu principu žvejoju ne tik stovinčiame vandenyje, bet ir upėje. Reikia pasakyti, kad srovėje gaudau dažniausiai, nes labiau mėgstu tekantį vandenį, tad ir šį būdą ten meškeriodamas ištobulinau iki smulkiausių detalių. Šiaip jau nieko sudėtingo nėra, bet kai kuriuos niuansus visgi norėčiau akcentuoti.
Kas gali trikdyti meškeriotoją? Žvejojant srovėje trukdo praplaukiantys įvairūs šapai ir žolės. Visas šis šlamštas kabinasi už valo arba jį vis liečia ir žvejui gali atrodyti, kad kimba žuvis. Tai nėra nieko nauja, nes įprastai užmesta dugninė lygiai taip pat „sėkmingai“ rodo „žuvies kibimą“ ir mažiau patyręs žvejys, o kartais netgi ir žūklės asas gali sunkiai skirti jį nuo tikrojo kibimo. Tad pakertama, bet, suprantama, be rezultatų. Štai šiuo atveju po kurio laiko pajutau tam tikrą naujojo būdo pranašumą. Laikydamas valą tarp pirštų imi atskirti, kada tikrai masalą ragauja žuvis, o kada praplaukiantys šapai imituoja kibimą. Netgi įgudau identifikuoti, kokia žvynuotoji domisi viliokliu. Aišku, galima tai suprasti ir žiūrint į lanksčią dugninės viršūnėlę, visgi naujasis metodas teikia daugiau informacijos apie kimbančią žuvį. Tarkime, aukšlė savotiškai „spragsi“ griebdama masalą. Panašiai elgiasi ir gružlys, strepetys. Tačiau jų kibimas šiek tiek skiriasi ir šios žuvys tankiai timpčioja valą didesne jėga. Pūgžlys patraukia gana solidžiai, kartais ir kelis kartus, o po to lyg ir „pakimba“ ant valo. Gaudydami įprastai mes dažnokai pražiopsome dygliapelekio kibimą, ypač naudodami didesnio užmetimo svorio dugninę, o po to stebimės, kad pūgžlys iki žarnyno gelmių prarijo kabliuką. Ir, aišku, keiksnojame nelabąjį, nes jis sušveitė sliekų kuokštą, be to, trukdė kitoms žuvims juo pasmaguriauti. Kuoja kimba vėl kitaip. Ji trūkčioja valą trumpais, nelabai išraiškingais truktelėjimais, dėl to sidabražvynę sunkoka laiku pakirsti. Karšis trūkteli du tris sykius, o po to valas atsipalaiduoja. Tiesa, tai labiau būdinga stovinčiame vandenyje, nes upiniai karšiai neretai tik patraukia kelis kartus valą, o gijos atpalaidavimo fazę gali ir praleisti. Na, o ešerio ar šapalo kibimo nesupainiosi su jokios kitos žuvies (nebent neskirsi jų tarpusavyje), nes tai dažniausiai būna vienas stiprus patraukimas. Žiobris iš pradžių patimpčioja valą panašiai kaip aukšlė, bet po to jo timptelėjimai tampa stipresni, labiau akcentuoti. Žinoma, jei jis tik nespėja nučiulpti uodo trūklio lervų, o tai nutinka gana retai.
Neabejotinas privalumas Valo laikymas tarp pirštų – dar vienas išskirtinis bruožas. Kai žuvis griebia masalą ant įtempto valo (upėje taip būna visada), ji jaučia pasipriešinimą ir kartais (o jei yra vangi – ir labai dažnai) tą masalą išspjauna. Kitąsyk dar suspėja apgnaibyti sliekus ar uodo trūklio, musės lervas. Laikydamas valą tarp pirštų aš spėju jį kiek atpalaiduoti, kad žvynuotoji jaustų mažesnį tempimą. Ypač tai pravartu gaudant stambiais masalais: sliekais, žirniais, keliais kukurūzų grūdais. Beje, žvejojant tokiais viliokliais, visada kibimo metu iki pakertant būtina daryti nedidelę pauzę, kad žvynuotoji giliau įrytų didelį kąsnį. Nepasakiau dar vieno svarbaus dalyko: meškerykotį dedu ant atramėlių ir vieną ranką laikau uždėjęs ant koto, o kita gniaužiu tarp pirštų ištrauktą tarp žiedelių valo atkarpą. Galima dugninę laikyti ir rankoje, bet, kaip jau minėjau, tuomet bus mažiau patogu. Meškerykotį statau skersai srovės arba nukreipiu jo viršūnę iki 45° pasroviui. Ir vienu, ir kitu atveju valas liečiasi prie žiedelių, tačiau tai tik truputį mažina gijos jautrumą. Jei dugninę padėsime ant atramėlių mažesniu kampu, bus daug tuščių pakirtimų, nes tarp meškerės viršūnės ir kimbančios žuvies susidarys netinkamas pakirsti kampas. Tai sakau kaip praktikas. Apie įrankius neturiu pasakyti ką nors konkretesnio. Aišku, plonesnis valas bus jautresnis bet kokiu atveju. Kaip ir tas, kuris yra mažiau tamprus. Tai senos tiesos ir žvejai jas žino. Aš gaudau 0,16–0,18 mm valu. Na, nebent yra galimybė suvilioti stambų šapalą ar ūsorių. Dugninė irgi nieko ypatingo – tai 3,60–3,90 m ilgio lengvi ar vidutinio užmetimo svorio feeder tipo meškerykočiai. Kokiu žvejoju, priklauso nuo srovės stiprumo ir gaudomos žuvies rūšies bei dydžio. Sėkmės bandant tai, ką jau išbandžiau.
Skyrelį tvarko Lietuvos garbės žvejys Romualdas ŽILINSKAS