Ashburn +8,4 °C Rūkas
Ketvirtadienis, 28 Kov 2024
Ashburn +8,4 °C Rūkas
Ketvirtadienis, 28 Kov 2024

Eglė Gabrėnaitė: „Su niekuo kitu nebuvau tokia atvira“

2014/08/01

Su Egle Gabrėnaite mokėmės Kauno IV vidurinėje mokykloje, tik skirtingose klasėse. Tada nebendravome, o šeimomis pradėjome draugauti jau suaugusios. Grįžus atostogų iš mokslų Maskvoje aplankyti Eglės ir Romo Ramanausko šeimą buvo šventas reikalas! Tų pokalbių iki aušros apie kiną ar teatrą ilgimės iki šiol. Atrodytų, kas trukdo susitikti šiandien? Bet mes jau – nebe tos, ir mūsų kalbos – apie kitokius dalykus...

„Mano perfekcionizmas ne mažėja –  auga“ Dabar dažniau mūsų pokalbiai su Egle nugula į knygos apie Rimą Tuminą ar į žurnalų puslapius. Tikras malonumas kalbėtis su tokia įdomia asmenybe, kuri kaskart gali nustebinti savitu požiūriu į daugelį mums įprastų dalykų. Kad ir tai, jog nesinaudoja jokia šiuolaikine technika, išskyrus mobilųjį telefoną. Jos pasaulis kitoks nei visų menininkų, todėl aktorę Eglę Gabrėnaitę mylintiems žiūrovams šis atsivėrimas bus tikra dovana. „Su niekuo nebuvau tokia atvira, kaip su tavimi“, – atsisveikindama pasakė Eglė. Ir labai paglostė širdį.

Esi maksimalistė: Tau reikia visko arba nieko. Ar gavai iš gyvenimo viską, ko tikėjaisi, ko norėjai? Mano senelis sakydavo, jeigu nori, kad Dievas tave nubaustų, tegul jis  padaro viską, ko prašai. Aišku, kad negavau. Visą laiką galvojau, kad su amžiumi tapsiu protingesnė ir ta mano kartelė nukris žemiau, bet nė velnio! Dėstau Muzikos akademijoje, mano kolega katedros vedėjas Aidas Giniotis mane guodė: kokie yra atsigavę mano studentai, kiek daug jie gali, bet man to mažai – norisi dar daugiau! Norisi, kad jau po metų jie taptų masalskiais ar smoktunovskiais. Aidas man aiškina, kad taip nebūna, o aš netikiu. Man mažai! Mano perfekcionizmas ne mažėja, o tik auga. Kai žmogus iš gatvės, gerai grojantis gitara, po trejų metų tampa superiniu aktoriumi – visi teatrai jį kviečia, o aš nustembu, kad iš to akiniuoto bachūriuko išaugo toks įdomus žmogus. Po dviejų mėnesių nežmoniško lakstymo vieną rytą prabudau ir priėjus prie lango kažkoks baisus graudumas apėmė... Ir staiga supratau, kad asmeninio gyvenimo aš taip ir neturėjau! To moteriško asmeninio gyvenimo... Dabar galvoju, kad man to nereikėjo, nes jeigu būčiau labai norėjusi, jis ir būtų buvęs. Tėtis sakydavo: „Egoiste, tu egoiste!...“, o aš verkdavau nuo tokių jo žodžių. Bet jis buvo teisus. Esu įdomiausia pati sau ir man įdomu iki šiol. Kiti klausia, ką aš viena darau namuose, bet man trūksta laiko!

Bet juk negalima sakyti, kad apskritai neturėjai asmeninio gyvenimo... Didžiausias mano laimėjimas – sūnus Rokas. Protingas, geras, įdomus, su kuriuo galiu pasikalbėti taip, kaip su jokiu kitu vyru. Ačiū Dievui, bent vienas protingas toje visoje keistoje mūsų giminėje (juokiasi). Bet aš vis galvoju, ar aktoriui labai jau reikia būti protingam? Nežinau... Aš daug ko nežinau. Pati mokausi iš studentų. Dabar ateina visai kita karta. Dabartiniai būsimieji aktoriai labai drąsūs. Iš daugelio jų mokausi drąsos. Kas yra aktorinis menas? Tiek metų dirbusi galiu pasakyti, kad tai – drąsa išreikšti save. Tu vienišė, neturi daug draugų?.. Ne, neturiu. Labai nelinksmai pasakysiu: jų nebėra. Nebėra Vyto Kernagio, Vyto Šapranausko, nors gal ir negalėčiau jų pavadinti artimais draugais, bet tai žmonės, kurie man labai daug davė. Nebėra Arūno Žebriūno, su kuriuo man užtekdavo vien telefonu šiek tiek pasikalbėti. Čia kaip Antono Čechovo „Trijose seseryse“, kai Andrejus sako: „Sėdi kokiame nors mieste – tavęs niekas nepažįsta ir tu nieko nepažįsti. Kaip gera, ramu... Žmona manęs nepažįsta, nesupranta. Seserys manęs nepažįsta, nesupranta. Aš toks vienišas...“. Tiesiog jų nebėra – tų žmonių... Prisimenu, kai vaidinome „Vyšnių sodą“ ir Firsą vaidino Audris Chadaravičius. Nacionalinio teatro mažojoje scenoje labai šviesdavo prožektoriai, o Audris išeidavo į sceną su žodžiais: „Ponia atvažiavo“, ir turiu aš įžengti. Matyt, švietė tie prožektoriai ir jis nematė, kur stoviu užkulisiuose. Prieš išeidamas į sceną žiūri į tolį nematančiomis akimis ir pusbalsiu šnabžda: „Egle, man liūdna! Aš vienišas... Aš draugų nebeturiu – jie visi mirė...“. O aš stovėjau per du žingsnius nuo jo, tik jis nematė – man taip baisu pasidarė... Savo telefone nesu ištrynusi jų vardų: nei Kernagio, nei Šapro, nei Jurgos Ivanauskaitės – man jie visi gyvi.

 „Jie už mus nei geresni, nei blogesni – jie kitokie“

Kaip į Tave kreipiasi studentai? Vardu vadina? Ne, tik ne „tu“. Dėstytoja. Aš pati paprašiau. Atstumas turi būti. O su mano pačiu pirmu kursu, kuriame mokėsi Mindaugas Karbauskis, Dovilė Šilkaitytė, visi drauge kepdavome pyragus, picas. Aš juos buvau labai prisileidusi prie savęs, bet to nesigailiu. Jie buvo pirmieji mano vaikai, o vėliau supratau, kad atstumas turi būti. Aš visada studentams, kai jie baigia mokslus, parašau atvirutę: „Žinokite, yra tokia Vyšnių gatvė. Jei neturėsite, kur eiti, aš visada būsiu ten – ieškokite manęs toje gatvėje bet kuriuo paros metu ir rasite.“

Kokie tie dabartiniai studentai? Aš vis dėlto mistikė: tikiu tuo, kas tau duota. Dabar žiūriu į  tuos jaunus žmones ir labai gerai matau, kam kas skirta. Vienam tiesiog Dievulis pabučiuoja į pakaušį – kad ir ką jis darytų, įdomu žiūrėti. Kitam reikia labai pasistengti. Prieš porą metų vienas mano kursas po premjeros iškart ėjo namo. O pašvęsti?.. Jie neturi tam laiko. Labai pasikeitęs metas – itin daug racionalumo. Kartą su pirmakursiais visai nesusikalbėjau, tad sugalvojau tokį fokusą: užgesinau salėje šviesą, pridėjau žvakių ir paprašiau susėsti ratu. Akių nesimato. „Dabar kalbėkitės. Ką norite, kalbėkite“, – sakau jiems. Ir žinai, apie ką jie kalbėjo? Aš buvau šokiruota! Jie kalbėjo apie šeimą. Pasipylė visokios isterijos: „Mano mama treti metai Amerikoje, aš jos nematau“, „Mano tėvas verslininkas, numetė keturis tūkstančius litų ir dingo“, „Tėvai niekada neklausia, kaip aš gyvenu“. Sėdėjau, klausiausi ir pasidarė taip baisu, liūdna... Rusų aktorė Ala Demidova yra pasakiusi, kad tik liguistai jautrūs ir nelaimingi žmonės gali būti menininkais. Galvodavau, kad tai nesąmonė, bet kuo toliau, tuo labiau su tuo sutinku. Mes su amžinatilsį Juozu Kisieliumi prieš išeidami į sceną stovėdavome dešimt minučių apsikabinę, kad pajaustume vienas kitą ir per tas minutes įsimylėtume iš naujo, nes reikės vaidinti. Labai jaučiu tą skirtumą, kokie mes buvome ir kokie jie dabar... Kaip mes kalbėdavome apie menus! O dabar man trūksta to studentų domėjimosi – jie neskaito knygų. Jie už mus nei geresni, nei blogesni – jie kitokie...

„Gailiuosi, kad netapau teatro kritike“

Egle, gimei aktorių šeimoje, bet pati norėjai būti rašytoja ar teatro kritikė... Ir po šiai dienai noriu! Net stojau į GITIS‘ą, į teatro kritiką, bet neįstojau. Nepriėmė, nes stojau liepos mėnesį, man dar nebuvo aštuoniolikos, o būsimiems kritikams reikėjo turėti darbo teatre praktikos. Man tai buvo didžiausia tragedija! Apverkiau visą Maskvą, o grįžusi namo – ir pusę Kauno. Gatvėje sutikau mokslo draugę Nijolę Sabaliauskaitę (vėliau ji tapo aktoriaus Vytauto Grigolio žmona – aut. past.), ji pasiūlė važiuoti į Vilnių pirkti labai gražių lakinių diržų. Ėjom pro tuometę Konservatoriją, o ten ant durų prikabintas mažas lapelis, kad papildomai priima į aktorinį. Nijolė labai norėjo būti aktore – mokykloje vaidino dramos būrelyje. Jį irgi lankiau, nes man tėvai artistai liepė, o aš išeidavau ant scenos ir visada užmiršdavau tekstą. Tai buvo košmaras! O dabar Nijolė prašė, kad palaikyčiau ją. Piktu veidu nuėjau, bet pabandžiau stoti. Pradėjau skaityti eilėraštį – suklydau, groja valsą – nepašoku. Kai pasakė: „Ačiū. Viso gero!“, apsidžiaugiau, kad viskas baigėsi, bet iš tikrųjų Nijolė neįstojo, o aš – taip. Kokia buvau nelaiminga! Galvojau, kaip pasakyti tėvams... Grįžta iš gastrolių, o mes su broliu, kaip visada, laukiame paruošę vakarienę. Mekenau, mekenau, kol galų gale ištariau: „Tėt, aš įstojau į aktorinį“. O buvome susitarę, kad dirbsiu bibliotekoje, mokysiuosi ir turėsiu normalią profesiją. Aš tokio tėtės dar gyvenime nebuvau mačiusi! Metė šakutę į duris, net įsmigo ir dar ilgai virpėjo duryse, kaip būna filmuose apie indėnus (juokiasi). Mama sėdėjo visa išraudusi. „Ir tik kandidate! Iš pasigailėjimo tave priėmė?! Ryt pat važiuok ir atsiimk dokumentus!“ – negalėjo nusiraminti tėtis. Kitą dieną traukiniu nuvažiavau į Vilnių, o ten Konservatorijoje pilna norinčiųjų patekti į aktorinį. Kai pasakiau, kad noriu atsiimti dokumentus, katedros vedėja Irena Vaišytė atkirto: jei mane priėmė, tai tame mano piktame veide kažką įžvelgė! Ir vėl grįžau namo. Buvau tikra, kad pasimokiusi kokius dvejus metus vėl stosiu į teatro kritiką, bet vėliau užsikabinau. Geras mūsų kursas buvo, daug kūrybingų žmonių: Algis Matulionis, Juozas Kisielius, Romualdas Ramanauskas, bet nevaikščiodavome susikibę už rankų, o po vieną. Aš likau, bet dabar gailiuosi... Gailiuosi, kad neįgyvendinau tos savo didžiosios svajonės tapti teatro kritike.

Bet, Egle, Tu tiek daug pasiekei teatre! Kodėl gailiesi? Todėl, kad tai ne mano... Galvoju, kam aš į šį pasaulį paleista? Kokia mano misija? Viena, dirbti su jaunais – tą suprantu. Antra, išmokti būti kolektyve – to neišmokau, o aktoriaus profesija yra kolektyvinė – vienas neišeisi ir nepamojuosi kardu. Dar turėjau išmokti keliauti, o to aš negaliu pakęsti – kelionių, viešbučių.

„Gyvenimas įdomesnis už sceną“

Aktoriaus profesija reikalauja atiduoti save visą, kitaip nieko nepasieksi, o Tu pati pripažįsti, kad esi egoistė. Kaip tai dera? Gulėjau Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, o nuostabus gydytojas Michailas Aizenas, kuris dabar gyvena Izraelyje, man ir sako: „O, Dieve, Dieve, kaip man tie menininkai nusibodo! Reikia jums kokius sunkius fizinius darbus padirbti, bent jau pabėgioti aplink klinikas, ir visos bėdos praeis.“ Tada mes su Regimantu Adomaičiu nutarėme pasikvieti Aizeną pažiūrėti spektaklio „Akis į akį su visais“, kuriame abu vaidinome. Po spektaklio laukiame su šampanu, ateina tik jo žmona,  jis pats atėjo po geros valandos, stovi tarpduryje, ilgai tyli, paskui klausia: „Egle, o jūs dar su grimu? Esate labai pabalusi,  lūpos net pamėlusios...“. „Kad jau nusivaliau grimą... Tai mano veidas“, – atsakau. To paties pasiteiravo ir Regimanto. Vėliau labai mūsų atsiprašė: „Atleiskite man. Žiūrėjau ir galvojau: o, Dieve, ką jie su mano darbu padarė!“  Per vieną vakarą mes velniop nunešėme visas jo procedūras –  visą gydymą! Iš kur gi tas egoizmas? Iš ko viską imi? Iš savęs! Tie stebuklai, atsivėrimai scenoje, kai jauti, kad kažkas tave vedžioja ir tu gali visaip – ir taip, ir kitaip – jie labai reti. Tik ar verta..? Galiu pasakyti, kad verta. Girdėjau, kad atsisakinėji vaidmenų...   Aš vaidinti nenoriu, bėgu nuo vaidmenų. Arūnas Sakalauskas gerai sugalvojo: „Jei Gabrėnaitė bėga gatve – ją vejasi vaidmuo“ (juokiasi). Gyvenimas įdomesnis už sceną. Rytas, kai tu atsibundi, įdomesnis už sceną. Ne kiekvienas aktorius gali sau tai leisti. Ar Tau nesvarbūs pinigai? Tai ne tie milijonai, dėl kurių verta. Aš juos kitur užsidirbu – dėstytojauju, esu docentė. Gerai yra pasakiusi Faina Ranevskaja: „Blogas spektaklis – spjūvis į amžinybę.“ Gražina, aš neinu į jokius kastingus, nesifilmuoju serialuose, tai ne man. Labai teisingai man Rokas sako: „Mama, na, ne kino tu esi žmogus...“ Tikrai, visai ne kino. Aš bijau kameros – mane suparalyžiuoja, nieko negaliu padaryti! Rusų aktorė Natalija Belochvostikova kartą man sako: „Egle, aš taip noriu scenos, bet iki jos neprieisiu – nukrisiu iš baimės.“ Aktorių yra daug, bet tų, kurie gali vaidinti ir scenoje, ir kine – mažai.

„Nenoriu, kad man plotų už amžių“

Kiek esu kalbėjusi su vyresnės kartos aktoriais, daugelis jų prisipažino, kad jau nebedega noru vaidinti. Kaip manai, kodėl? Jie teisūs. Gyvenimas tampa daug didesnis ir daug įdomesnis negu scena. Ar niekada nepagalvoji, kodėl tiek mažai vaidinančių aktorių, perkopusių penkiasdešimtmetį?

Rimo Tumino vadovaujamame Vachtangovo teatre net 90-mečių vaidina ne vienas! O man tai graudu. Nenoriu, kad man plotų už amžių. Tik nesuprask manęs neteisingai. Juos visus labai gerbiu, bet aš taip nenoriu. Noriu prisiminti Vladimirą Vysockį tokį, kokį jį pažinojau. Patologiškai bijau, kad manęs gailėtų. Dabar labai atvirai kalbu. Mačiau, kaip Kokto žmona vaidino „Haroldą ir Modę“. Jai buvo 84-eri. Akių nuo jos atitraukti negalėjau! Supratau, apie ką tas spektaklis, kodėl aštuoniolikmetis berniukas įsimyli pagyvenusią moterį. Ekrane mačiau Katrin Hepburn, kai ji vaidino su Peteriu O‘Tool‘u filme „Liūtas žiemą“. Tokių yra vienetai visame pasaulyje. Taip, aš esu maksimalistė ir ką galiu padaryti? Dabar mane pakvietė vaidinti garsus lenkų režisierius Krystianas Lupa, kuris nuo sausio statys spektaklį. Jis paklausė, kodėl nebevaidinu „Vyšnių sode“. Kai pasakiau, kad nevaidinu todėl, kad atsitūpusi prie kėdės nebegalėjau atsistoti, jis labai nustebo: „Nesąmonė! Reikėjo ranka pasiremti.“ Bet man kažkaip ne... Po darbo su Rimu Tuminu, Irena Bučiene... Po pokalbių su Vytautu Žalakevičium, su Georgijum Šengelaja, su kino operatoriais Vadimu Jusovu ir Pavelu Lebeševu, su Vasilijum Šukšinu ir jo žmona Lidija per festivalius... Ir kaip po to galiu bet kaip, bet kur?...

Kokie žmonės Tavo gyvenime yra palikę ryškų pėdsaką? Labai didelį įspūdį man yra padariusi mokslo draugė poetė Dalia Saukaitytė. Negaliu pasakyti, kad buvome itin artimos draugės, bet man jos filosofija visada buvo įdomi. Aš ją supažindinau su Kernagiu, jis vėliau daug dainų sukūrė pagal Dalios eiles. Visi mes esame iš ten – iš vaikystės. Pagrindas yra iš ten. Ir tai, ką man davė močiutė ir senelis (tėvai negalėjo manęs auginti, nes mokėsi Maskvoje),  nieko didingesnio gyvenime neturėjau. Tytuvėnai, bažnyčia – visada ta nuotrauka pas mane padėta, nors nesu praktikuojanti katalikė. Aš esu iš ten. Aš esu iš močiutės. Kiekviename spektaklyje randu, ką pasiimti iš ten. Tai žmonės, kurie mane labiausiai mylėjo, todėl galiu drąsiai pasakyti, kad daugiau tokios meilės nesu patyrusi ir pati daugiau taip niekada nemylėjau.

„Su tuo „myliu“ reikia labai atsargiai“

Tavo tėvas – nuostabus aktorius Antanas Gabrėnas. Tokių dabar nėra! Gražina, nepažįstu aš jo... Nemačiau... Tėvai mane septynerių atsivežė į Kauną, į mokyklą. Iki tol jų nemačiau. Aš tik skaitydavau auklės dienoraštį, kuriame buvo parašyta: „Ir vėl Eglutė stovi lovytėje ir šaukia: „Mamos nėr, mamos nėr!“ Mama atvažiuodavo iš Maskvos per sesiją du kartus per metus. Tėtis matė mane gimusią, o vėliau, kai man buvo penkeri. Buvo labai sudėtingi laikai – pokaris. Tėtis sirgo tuberkulioze, buvo išvežtas į Sibirą. Tik dabar tą suprantu, kai prieina žmonės ir sako, koks jis aktorius buvo ir kaip jį mylėjo. Ir taip gera, kad dar likę žmonių, kurie jį atsimena. Močiutė mirė, kai buvau devynerių ir tarsi netekau mamos. O tėvai nežinojo, ką su manimi daryti. Aš nesupratau jų, jie manęs. O tėčio nebūdavo namie – jis filmuodavosi. Nors ryšys su tėte buvo labai glaudus, bet jam mirus supratau, kad jo nepažinojau. Mamą – labiau. Aš su tėčiu kartu pragyvenau septynerius metus, po to išvažiavau į Vilnių ir ten pradėjau gyventi savarankiškai. Senelis mirė, kai buvau šešiolikos. Mano gimtadienio dieną jį išvežė į ligoninę, o vakare skambutis į duris ir stovi senelis, apsirengęs pižamą. Po trijų dienų mirė. Baisiai mylėjau tėvus, bet jie buvo labai griežti, o aš be galo išlepinta senelių. Gražina, aš batų nemokėjau apsiauti, suknelės apsivilkti – močiutė mane rengdavo (juokiasi) ir būtinai per dieną būdavo pakeistos kokios keturios suknelės!

Ar esi bent vienam draugui pasakiusi, kad myli? Juk vėliau gailimės nepasakę, kai jau žmogaus nėra... O, velnias, taip ir nepasakiau... Juokais taip, bet rimtai ne. Nepasakiau tėtei, mamai nepasakiau... Garsus latvių poetas Imantas Zieduonis vienoje savo novelėje labai gražiai ir tiksliai aprašė: „Kaip gera... Ruduo, važiuoju pas saviškius į namus. Susėdam už stalo – tėtis, mama, sesuo, brolis. Žiūriu į mamą, į sesers rankas – raudonos, nudirbtos... Taip norisi prieiti ir paglostyti seserį, pasakyti, kad myliu, bet negaliu... Nes jeigu paglostysiu galvą, ji apsiverks.“ Kartą buvo baisiai sunkios gastrolės – dvidešimt keturi „Vyšnių sodo“ spektakliai – galvojau, galą gausiu, o dar peršalau. Iš Norvegijos važiavome keltais, autobusais, o aš visa šlapia po spektaklio – greitai į autobusą. O miegoti nėra kur – susiraitome ant sėdynių, ir tiek. Staiga matau, kaip viena aktorė mauna man vilnones kojines. O aš apsimečiau nematanti – vaidinau, kad miegu. Vėliau galvoju, kaip man pasakyti „ačiū“. Po kiek laiko pamatau ją teatro bufete, ji valgo baltą mišrainę, o aš galvoju: „Na, susikaupsiu ir prieisiu...“ Tai nėra taip paprasta – lengviau žmogų kiaule apšaukti. Ir aš prie jos priklaupiu ir sakau: „Klausyk,  tau noriu labai, labai padėkoti, kad tu užmovei kojines, kai man buvo be galo šalta.“ Ji žiūrėjo į mane, o ašaros krito į baltą mišrainę... Padėjo lėkštutę ir nubėgo. Jeigu tu prieisi ir paglostysi, tai žmogus apsiverks, todėl su tuo „myliu“ reikia labai atsargiai...

„Aš – sunkusis bombonešis“

Sakyčiau, Tavo charakteris ne iš lengvųjų... Oi, tikrai ne! Mano sūnus sako, kad esu vaikščiojanti tragedija (juokiasi).

Dramatiška ne tik scenoje, bet linkusi viską dramatizuoti ir gyvenime. Ar taip? Taip, to nepaneigsi. Kaip nedramatizuosi, kai, pavyzdžiui, kartą Azerbaidžane vedasi mane vienas jaunas režisierius su žmona aprodyti Baku. Pavakarys, miestas toks gražus... Važiuoja mašina ir staiga numuša katę. Ta katė lekia į orą ir nukritusi guli visa suknežinta, o mane pradėjo purtyti – įsirėmiau į sieną. Režisierius prieina prie manęs ir sako: „Palauk, taip negalima reaguoti!“ O kaip reaguoti? Suknežintas gyvuliukas guli kraujo klane!  Negaliu kitaip reaguoti! Tai ką, turiu vaidinti bejausmę? Aš tokia nesu!

Gal dėl to žmonės bijo prie Tavęs prieiti? Nors esi žmonių mylima. Koks tas raktas į jų širdis? Taip, žinau – prie manęs bijo prieiti. Nežinau, mylima – nemylima... Kaip čia pasakyti... Reikia nebijoti būti tokiu, koks esi. Kreivas, šleivas, bet esi toks. Kažkada, kai vaidinau „Antigonę“, turėjau tokį draugą, kuris spektakliui leisdavo muziką, jis sakydavo: „Egle, taip negalima repetuoti – tu numirsi, pasilik kažką sau.“ Visai be koketavimo galiu pasakyti – nesu gera aktorė. Irena Bučienė sakydavo: „Na, kodėl violončelė – būk tu altas, smuikas būk...“, o aš – sunkusis bombonešis (juokiasi). Kažkada mes su Henriku Kurausku Kaune ėjome gatve ir jį prisivijusi moteriškė sako: „Henrikai, aš jus taip mylėjau jaunystėje!“ „Tada man reikėjo sakyti, tada...“, – atsisukęs tarstelėjo jis. Panašiai man buvo, kai po „Makbeto“ ėjau pasveikinti Dalios Storyk, bet kažkas sutrukdė ir nenuėjau, tik po trejų metų jai pasakiau. O Dalia: „Tada man reikėjo sakyti. Man taip reikėjo...“ Yra ir mane sukrėtusių momentų. Iš vienos moters gavau dvi knygas. Ten buvo jos dienoraščiai ir sakinys: „Po Gabrėnaitės Antigonės man apvirto pasaulis.“ Tai šildo, bet mes, lietuviai, nemokame to pasakyti – nesame nei italai, nei ispanai, netgi ne rusai... Atsimenu, kartą Kaune į sceną man atnešė slidų karpį (juokiasi) ir sako: „Gėlių neturiu, bet skaičiau, kad mėgstate žuvį.“ Tokie dalykai man yra žiauriai brangūs. Paskutiniu metu labai dažnai žmonės prieina ir sako: „Ačiū, kad nenusipiginat, kad išlaikote savo...“ Tai girdėti man irgi labai brangu. „Drąsiai galiu pasakyti – ne! Nemylėjau“ Ar kalbėsime apie vyrus? Galime... Tema, kuri jau nuėjusi toli, toli... Nebeegzistuoja.

Daug įdomių vyrų esi sutikusi savo gyvenime, o dar daugiau gražuolių lakstė paskui Tave, bet veltui – iki šiol esi viena. Taip ir nesutikai tos tikrosios savo gyvenimo meilės? Ne. Drąsiai galiu pasakyti – ne! Nemylėjau. Kalbos nėra – buvo aistra, susidomėjimas, bet niekada nebuvo viskas viename. Ir jų buvo tiek mažai, kad net gėda pasakyti. Mane erzindavo dėmesys – ne taip pasakė, ne taip pažiūrėjo...  Esu viena. Ir žinojau nuo pat jaunystės, kad nebus to žmogaus. Man ne tie žmonės pasitaikydavo. Ne todėl, kad rinktis nemokėjau – gal per daug rinkausi... Iki kokių keturiasdešimties buvo gaila, kad nėra to žmogaus, o dabar... Žinoma, būna graudu ir liūdna – negali žmogus vienas gyventi. Ir man ne visada nuostabiai smagu vienai, bet man taip daug geriau, negu būnant dviese.

Gal pati save esi užblokavusi? Čia jau kaip Dievulis panorėjo. Aš juk gyvas žmogus – poreikis buvo visada, bet man labai daug reikėjo. Čia vėl tas mano maksimalizmas. Tai per gražus, tai kvailas, tai atsisėdo ne taip... Jaunystėje vienas gražuolis pasikvietė į tokį vakarėlį, kur kiekvienas ką nors atsineša, ir jis manęs paprašė nupirkti batoną. Viskas! Į tą žmogų žiūrėti negalėjau. Arba a. a. Juozas Kisielius paskyrė pasimatymą prie Lenino paminklo, kad kursas nežinotų, ir atėjo ne su savo lietpalčiu. Viskas – krito mano akyse. Žinoma, tai juokai, bet tiesiog nebuvo tokio žmogaus.

Gal dar bus, juk ne vėlu... Ačiū! Gražina, jeigu mane pamatysi surištomis kasytėmis ir su mini sijonu, labai laimingą lakstančią gatvėmis, būk gera, susistabdyk ir nusivežk namo (abi juokiamės). Neduok, Dieve! Jau tiek to...

Tai dabar pasakyk, kas Tau yra meilė? Ką ji Tau reiškia? Tu su manim kaip su Sokratu (juokiasi). Nežinau. Ką aš žinau... Meilių juk daug yra. Yra meilė. Tikrai yra! Meilė vaikui – ji tikra. Yra meilė tėvams, meilė draugui, žmonėms, kurie sunkiai serga. Meilė tai boružei, kurią viena akim matai. Meilė saulei, kai atsibundi ryte, žiūri į tą pilką dangų ir galvoji, kad tu šiandien eisi ir nieko nežinai, kas lauks už kampo. Dėl to ir yra įdomu, nes tu nežinai, kas tavęs laukia!

„Laisvė kainuoja labai brangiai“

Norėčiau pakalbėti ir apie žemiškus dalykus. Koks Eglės Gabrėnaitės komfortas? Aš tikrai galėjau gyventi labai gerai. Galėjau gyventi Italijoje ar Monrealyje. Siūlė labai įdomūs, protingi ir turtingi žmonės. Po kurio laiko galvojau, kodėl to nepadariau? Pirma, visą gyvenimą norėjau užsidirbti pati – net neįsivaizduoju, kaip reikėtų prašyti pinigų! Antra, aš iš tų moterų, kurios trenkia durimis ir išeina. Kur  išeičiau Monrealyje? Apeičiau apie medį ir vėl turėčiau grįžti (juokiasi). Esu be galo dėkinga visai Karbauskių šeimai – jie ėmė ir suremontavo mano butą! Ir jie tai padarė iš pagarbos man. Mindaugas mane įkalbinėjo penkerius metus, prašė, kad leisčiau jam tai padaryti. Aš įpratusi duoti ir visai negaliu imti. Irgi negerai – turiu išmokti ir imti. Kaip kažkada seniai skubėjau po baisios dienos, užbėgau į savo Naujininkų rajono „Maximą“, nusipirkau pakelį varškės ir išėjusi staiga sustojau, apsižvalgiau. Ne, Monrealyje negyvenu – Naujininkuose. Man net karšta pasidarė. Galvoju, palauk, tik tiek gyvenime nusipelniau ir tai jau viskas?! Taip! Bet aš pati pasirinkau. Laisvė! O ji kainuoja labai brangiai. Už laisvę reikia mokėti. Ir nusiraminau.

O kaip tvarkaisi su buitimi? Skalbykle nesinaudoju, nes ji labai tirta –  toks įspūdis, kad tuojau sprogs butas (juokiasi). Ką reikia, išsiskalbiu savo rankytėmis. Man mašinos nereikia. Technikos nekenčiu.

Ir kompiuteriu nesinaudoji? Tu išprotėjai! Man nereikia. Rokas pyksta – jis turi du kompiuterius, bet neturi kantrybės mane mokyti. Iš mobiliojo telefono moku SMS žinutę išsiųsti, ir viskas. Turbūt paskutinė jį įsigijau (juokiasi).

Matau, kad ir papuošalus nelabai mėgsti. Bet tam juk negali atsispirti jokia moteris! Visiškai nenešioju jokių papuošalų. Kažkada labai mėgau gryno sidabro dirbinius ir jų turėjau tikrai nemažai. Papasakosiu, kodėl nenešioju. Kartą sėdėjome svečiuose pas Dalią Tamulevičiūtę ir atėjo keturios Ingmaro Bergmano aktorės, kurios tuomet į Vilnių buvo atvežusios spektaklį „Markizė de Sad“. Jos prisiminė, kad matė mane, kai Švedijoje vaidinome „Vyšnių sodą“, ir klykdamos pribėgo. Aš žiūriu į jas – labai kukliai apsirengusios: pilki megztukai, pilki sijonukai, o vienos ausyje auskaras su mažyčiu akmenėliu. Paskui sužinojau, kad tas akmenėlis kainuoja tiek, kiek geras namas. Tuomet pakišusi rankas po stalu nusiėmiau visus savo papuošalus ir daugiau niekada neužsidėjau. Nešioju tik Mindaugo Karbauskio dovanotą Olego Tabakovo laikrodį.

Jeigu Tavo gyvenime nebūtų nei scenos, nei studentų, kuo užsiimtum? Būtum tapusi rašytoja? Galvoju, kad taip. Todėl ir studentams sakau, kad siektų to savo noro. Noras gali kalnus nuversti! Gražina, po šiai dienai gailiuosi – aš to nepadariau! Esu prirašiusi labai daug ir sąsiuvinių, ir dienoraščių. Tik porai žmonių esu davusi paskaityti, o jie įvertino ir pasakė, kad labai įdomu. Dabar visai nerašau, nes tam neturiu laiko. Aš galvoju, kad tai buvo mano kelias, ir labai tikiu, kad būčiau savo vietoje. Galvoju, kad tada būčiau didesnę naudą atnešusi ir sau, ir kitiems.

Manai, jau vėlu? Aš galvoju, kad taip. Su niekuo nebuvau tokia atvira, kaip su Tavim.

Gražina Baikštytė

seimininkePeržiūrėti visą numerį galite ČIA.

Dalintis
2024/03/28

Kur slepiasi ūkininko genas

„Atostogos – šventas dalykas“, – „Ūkininko patarėjui“ tikino Plungės r. Babrungo sen. Truikių kaime gyvenantis ūkininkas Virginijus Brezgys. Jis su žmona Marija valdo 180 ha žemės, augina šimtinę a...
2024/03/28

Pakeistos susietosios paramos už ūkinius gyvūnus taisyklės

Žemės ūkio ministro įsakymu pakeistos 2023–2027 m. susietosios pajamų paramos už mėsinius galvijus, avis ir ožkas administravimo taisyklės.
2024/03/28

Benzino didmeninės kainos jau didesnės už dyzelino kainas

Praėjusią savaitę vidutinė degalų kaina Lietuvoje pakito skirtingai – benzinas pabrango 1,4 proc., o dyzelinas atpigo 1,1 procento. Skirtumas tarp benzino ir dyzelino vidutinių kainų per savaitę sumažėjo nuo 0,07 Eur/l iki 0,03 Eur/l. Benzin...
2024/03/28

Lenkija ir Ukraina surengė derybas dėl ukrainietiškų produktų importo reguliavimo

Varšuva, kovo 28 d. (AFP-BNS). Lenkijos ministras pirmininkas ketvirtadienį priėmė Ukrainos premjerą ilgai lauktose derybose, kuriomis siekiama sumažinti trintį dėl Ukrainos importuojamų žemės ūkio produktų ir lenkų ūkininkų vykdomų pasieni...
2024/03/28

Kaip sekasi įgyvendinti ilgalaikę ES kaimo vietovių viziją

Europos Komisija paskelbė ataskaitą, kurioje apžvelgiama iki šiol padaryta pažanga įgyvendinant ES ilgalaikę kaimo viziją, akcentuojami nuo 2021 m. pasiekti teigiami rezultatai ir pristatomos būsimo darbo idėjos.
2024/03/28

Panaikinta Majestic Financial UAB licencija

Lietuvos bankas nustatė, kad Majestic Financial UAB šiurkščiai ir sistemingai pažeidinėjo Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo reikalavimus. Taip pat nustatyta pažeidimų bei veiklos trūkumų ir kitose įstaigos ...
2024/03/28

Lucasas: Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur.
2024/03/28

Teismas: „Arvi fertis“ bankrotas – tyčinis, T. Dudėnas trejus metus negalės vadovauti

Verslininko Vidmanto Kučinsko valdytos trąšų bendrovės „Arvi fertis“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o buvęs jos vadovas Tomas Dudėnas trejus metus negalės eiti jokių vadovaujančių pareigų, nutarė Apeliacinis teismas.
2024/03/28

Rankdarbiai ir margučių marginimas – spalvų terapija

Radviliškyje gyvena ir kuria žinoma tautodailininkė Edita Prikockienė. Ji beveik du dešimtmečius įvairiais raštais margina margučius, juos dažo keliomis spalvomis, kitus skutinėja peiliuku. E. Prikockienė yra Lietuvos tautodai...