Ekologiniam sektoriui muziką užsako stambieji

Smulkieji ūkininkai susirūpinę: „AUGA group“, susižėręs solidžią kompensacinių išmokų dalį, gali sau leisti įsigyti modernios žemės dirbimo technikos. Mažinat darbines sąnaudas, krinta ir ekologiškų produktų kainos, o šeimos ūkiams, neįperkantiems brangių agregatų, belieka dirbti žemiau savikainos.

Nors visa ES agrarinė politika orientuojasi į ekologinę žemdirbystę, Lietuvoje ši sritis vis dar pilna žabangų. Pastarąsias sugeba įveikti tik didesnieji, o šeimos ūkiai toliau dūsta nuo perteklinių, greitai besikeičiančių reikalavimų, griežtos kontrolės, sunkiai apčiuopiamos ūkininkavimo naudos, menkų produkcijos supirkimo kainų. Maža to, nuo šių metų nuspręsta neberemti ūkių, besirenkančių ekologinės žemdirbystės kryptį, mat pritrūko pinigų dėl „nenumatytos“ didžiųjų ūkių plėtros. Skeptikai teigia, kad didžiosios žemės ūkio bendrovės ekologiniame sektoriuje tik laikinos viešnios, o pasibaigus įsipareigojimams – baigsis ir jų meilė ekologijai.

Apetitas kyla bevalgant
Šių metų rugpjūtį beveik 33 tūkst. ha dirbamų plotų valdantis koncernas „AUGA group“ paskelbė baigęs perėjimą prie ekologinio ūkininkavimo – apie 31 tūkst. ha yra sertifikuoti ir atitinka griežčiausius ES reikalavimus, tad nuo šiol bendrovės augina tik ekologiškas daržoves, javus, melžia ekologišką pieną. Likę dirbami plotai yra P1 ir P2 statuso, jie bus sertifikuojami 2018 ir 2019 metais.
Pernai „AUGA group“ prisijungė daugiau nei 7 700 ha žemės, iš jų beveik 6 100 ha buvo sertifikuoti ekologinės gamybos plotai, kuriuose buvo auginamos pašarinės kultūros. Tai žemės ūkio bendrovėms leido padaryti įsigijus 100 proc. bendrovių „KTG Agrar“, „Agrar Raseiniai“, „Agrar Mažeikiai“, „PAE Agrar“, „Delta Agrar“, „fentus 10.“, „norus 26.“ ir „LT Holding“ akcijų. Toks sandoris bendrovei atsiėjo 1,38 mln. Eur. Nemažai investicijų pareikalavo ir 2015 m. pabrangusios sertifikavimo paslaugos. Šiandieną sertifikavimo procesas „AUGA group“ žemės ūkio įmonėms kainavo jau 270 tūkst. Eur.
Kol vieni nuo ekologijos bėga neatsigręždami dėl nepakeliamų reikalavimų, griežtėjančios kontrolės, mažėjančių prekinės produkcijos supirkimo kainų, tokio stambaus rinkos žaidėjo pasukimas link ekologijos verčia ieškoti tokio sprendimo priežasčių. „AUGA group“ valdybos pirmininkas Kęstutis Juščius sako, kad uždegti žalią šviesą ekologijai padėjo auganti šių produktų paklausa pasaulinėse rinkose.
„Eurostato, FIBL (Research Institute of Organic Agriculture) ir kitų tyrimo bendrovių duomenys rodo, kad pasaulyje tendencingai daugėja suvartojamų ekologiškų produktų. Tai sąlyginai naujas ir dar neperpildytas sektorius, kurio potencialas yra itin didelis ir kiekvienais metais Europos vartotojas ekologiškiems produktams išleidžia vis daugiau. Tais pačiais metais, remiantis FIBL statistika, Europoje buvo beveik 350 tūkst. ekologiškų produktų gamintojų, 60 tūkst. perdirbėjų ir 3 700 ekologiškų gaminių bei žaliavos importuotojų. Kasmet ekologiškų produktų gamintojų ES padaugėdavo apie 5 proc., perdirbėjų ir importuotojų padaugėdavo atitinkamai 12 ir 19 proc. Tai rodo, kad ekologiškų produktų gamyba nespėja paskui jų paklausą, – pasirinkimą motyvuoja K. Juščius. – Skandinavijos šalys taip pat turi didžiulį potencialą. Pavyzdžiui, 2015 m. Švedijoje ekologiškos produkcijos rinka augo beveik 40 proc., 2016 m. – dar daugiau nei ketvirtadaliu. Šiuo metu ekologiška produkcija šioje šalyje sudaro jau beveik 10 proc. visų maisto produktų, prognozuojama, kad 2020 m. ji sudarys penktadalį visos rinkos.
Kita milžiniška rinka – JAV. Dėl nuolatinės maisto produktų paklausos, tačiau ekologiniam ūkininkavimui netinkamų žemės plotų, ši šalis priversta didelius kiekius ekologiškos produkcijos importuoti“, – dėsto jis, skaičiuodamas, kad pernai koncerno produkcijos eksportas, įskaitant žaliavinius produktus, sudarė 56 proc. visų pardavimų.

Ruošiasi užimti rinkas
Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininkas Saulius Daniulis pabrėžia, kad visa ES politika orientuojasi į ekologinę žemdirbystę, todėl šią kryptį ilgainiui turės pasirinkti ir Lietuva. „Netolimoje ateityje, už 10–15 metų, Lietuvoje chemizuoti ūkiai užims mažesniąją dalį, jų liks vienetai. Pažiūrėkite ES strategiją 2030 arba 2050 metams. Ten numatyta, kad ekologiniai ūkiai vidutiniškai užims virš 50 proc. Juk visi žino, ką daro raundapas, įvairūs augalų augimo reguliatoriai. Verta pasidomėti skandinavų patirtimi: norvegai palmių aliejaus net į dyzeliną neleidžia, o mūsų tauta maistui vartoja! Švedai neįsileidžia kviečių, purkštų augalų augimo reguliatoriumi, nes seniai įrodyta, kad tai kenkia vaikų vystymuisi“, – karštai kalba S. Daniulis.
Negana to, chemizuoti lietuviški produktai vis sunkiau konkuruoja su, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Australijoje išauginta produkcija. Kita kalba – ekologiški produktai. Esą Lietuva, palyginti su Vakarų Europos šalimis, mažai užsiteršusi, todėl mūsų ekologiški produktai savaime švaresni, vadinasi – konkurencingesni ir paklausesni užsienio rinkose.
Tuo metu K. Juščius pastebi, kad ekologiškų produktų prekyba Lietuvoje yra gana vangi, rinkoje ekologiškų produktų parduodama mažiau nei 1 proc., palyginti su kita produkcija.

Pasiūlė pažiūrėti į kitus
Pernai „AUGA group“ įmonės grupės užaugino apie 45 tūkst. t ankštinių ir grūdinių kultūrų derlių, remdamosios ekologinio ūkininkavimo principais, tačiau turėjo P2 (pereinamojo laikotarpio antrųjų metų) statusą. Ekologiškų daržovių derlius buvo kuklesnis – apie 1 400 t. Šiais metais pasėjo naujų kultūrų ir padidino daržininkystės plotus, todėl planuojamas didesnis derlius.
Tačiau ekologiškai žemę dirbantys ūkininkai bruzda, kad ekologijon pasukusios „AUGA group“ bendrovės gerokai iškratė ir taip apytuštį ekologinių ūkių kompensacinių išmokų krepšelį. Vis tik su tokia nuomone kategoriškai nesutinka S. Daniulis, kurio žodžiais tariant, „AUGA group“ nėra monstras, suvalgęs visas išmokas.“ „Kodėl niekas neeskaluoja „Linas agro“, „Šiaurės Vilko“, „Lytagros“, „Agrokoncerno“ grupių? Juk tai koncernai, valdantys didžiulius plotus, ir jie lygiai taip pat gauna paramą“, – savo nuomonę dėsto S. Daniulis.
Jo įsitikinimu, aistros dėl „AUGA group“ įžengimo į ekologinį sektorių netyla, matyt, ir dėl chemija prekiaujančių įmonių interesų. „Kiekvienas ekologijon pasukęs ūkis – prarastas potencialus chemikų klientas. Juk jis įmonėms neatneša pinigų už trąšas, augalų apsaugos priemones. Galima paskaičiuoti, kiek pinigų vienam hektarui išleidžia chemizuotas ūkis ir kiek ekologinis“, – kerta S. Daniulis.

1 000 ha ūkis sunaikina 50 smulkiųjų
Tuo metu Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Žemdirbystės instituto ilgametis darbuotojas, ekologinės žemdirbystės propaguotojas ir puoselėtojas, augalų selekcininkas prof. Antanas Svirskis rėžia be užuolankų – vienintelis motyvas, galėjęs „AUGA group“ nuvesti ekologijos keliu – išmokos. „AUGA group“, ko gero, reikėtų įtraukti į pasaulio Gineso rekordų knygą. Manoma, kad ekologinis ūkis daugiausia gali būti 300 ha. Dabar jie visas išmokas susigriebs, o už penkių metų visus įsipareigojimus nutrauks ir pasuks savais keliais“, – atvirai nuomonę dėsto pašnekovas, koncerno norą plėstis dar daugiau orientuotuojantis į eksportą vadindamas svajonėmis.
Pašnekovo teigimu, pernai „AUGA group“, nusipirkusi kelias žemės ūkio bendroves, išsiplėtė ir taip atsiriekė dar didesnę kompensacinių išmokų pyrago dalį ir tai, deja, užkirto kelią ateiti ir rinkoje įsitvirtinti naujiems, smulkesniems ūkininkams. A. Svirskis, skaitęs Latvijos kolegų mokslinius straipsnius, pateikia ūpo nekeliančius skaičius – vienas tūkstančio hektarų ūkis sunaikina 50 šeimos ūkių. Būtent todėl mokslininkas įsitikinęs, kad ekologija turėtų būti šeimos ūkių, o ne stambių koncernų susidomėjimo laukas. „Visur pilna skelbimų, kad brangiai superkama žemė, miškai, kad gali supirkti apleistą, užstatytą, su bendrasavininkiais žemę. Žodžiu, visa Lietuva yra visuotinai superkama, bet tai kažkodėl niekam nerūpi. Kur yra ribojimai, saugikliai?“ – retoriškai klausia ekologinių ūkių judėjimo patriarchas.
Be kita ko, mokslininkas stebisi koncerno dydžiu. Jo manymu, net stambieji chemizuoti ūkiai dėl gamtos diktato nespėja laiku apsėti, nupurkšti, sudoroti derlių, o ką jau kalbėti apie ekologinius – pavėlavai kiek ir skaičiuok nuostolius. Profesorius ironizuoja – „AUGA group“ turėtų į rankas kauptukus įduoti praktiškai visai Lietuvai, kad šie išravėtų ir išaugintų švarų derlių.
Dalis „AUGA group“ dirbamų žemių, kurias nupirko iš chemizuotų žemės ūkio bendrovių, A. Svirskio manymu, dirvos turi sukaupusios mineralinių trąšų atsargų, todėl kelerius metus dar sėkmingai neš didesnį derlių, o paskui – nežinia. „Nenoriu būti pranašu, bet manau, kad po penkerių metų tokio ekologinio ūkio kaip „AUGA group“ nebeliks“, – mintimis dalinasi profesorius emeritas.

Kas kaltas?
Skirstant paramos lėšas, ekologiniams ūkiams skirtas krepšelis greitai ištuštėjo. Kol vieni dėl to kreivai žiūri į „AUGA group“, S. Daniulis žeria kritikos euroderybininkams, kurie nenumatė, ar sąmoningai nenorėjo matyti, akivaizdžios ekologinių ūkių plėtros. „Mums trūksta 30 mln. eurų, tačiau tikrai ne dėl „AUGA group“ atėjimo. Pinigų trūksta dėl visiškai nekompetentingų žmonių, kurie galbūt norėjo padaryti tokias taisykles, kad ekologinis sektorius susitrauktų. EK pateikėme skaičius, kad 2020-aisiais pasieksime 110 tūkst. ha ekologinio ploto, dar 25 tūkst. ha – pereinamojo laikotarpio plotų, nors 2013 m. mes jau turėjome virš 171 tūkst. ha! Kas gali paneigti, kad ekologija nėra žlugdoma?“ – apmaudo neslepia S. Daniulis, pridurdamas, kad naujų pagal ekologinei žemės ūkio gamybai keliamus reikalavimus sertifikuotų plotų neplanuojama remti iki šio programinio laikotarpio pabaigos.
Savo ruožtu Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Agroaplinkosaugos ir ekologinio ūkininkavimo skyriaus vedėja Ausma Miškinienė ginasi, kad ši situacija susiklostė ne dėl individualių sprendimų, o tėra spartesnės nei planuota ekologinio sektoriaus plėtros rezultatas: jei 2007–2013 metais buvo paremta apie 160 tūkst. ha, 2016 m. šį rodiklį pavyko pagerinti iki beveik 202 tūkst. ha.
Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) direktorė Zofija Cironkienė pripažįsta, kad ekologinių plotų tendencingas augimas tiesiogiai siejosi su gautomis išmokomis, dėl ankstesnių „šiltnamio sąlygų“ ekologiniams ūkiams – išmokos nemažos, o ir rodyti išaugintos ar pagamintos prekinės produkcijos kurį laiką buvo neprivalu. Tačiau, taisyklėms pasikeitus ir naujiems ūkiams negaunant išmokų, įsijungs rinkos mechanizmas, atsijosiantis ūkius, dirbusius tik dėl kompensacinių išmokų.

Apsijuokėme prieš Europą
Kad būtų užpildyta 30 mln. Eur „skylė“, ŽŪM nutarė perskirstyti ES Bendrosios žemės ūkio politikos lėšas iš pirmojo ramsčio (tiesioginės išmokos) į antrąjį ramstį (kaimo plėtra) perkeliant 50 mln. Eur, o tai leistų užtikrinti išmokų mokėjimą ekologiniams ūkiams ir ūkininkaujantiesiems nepalankiose žemėse.
Su šiuo sprendimu kategoriškai nesutiko Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, tačiau jį 2017 m. liepos 27 d. rezoliucija parėmė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) taryba ir taip pinigai buvo perkelti iš vieno finansinio voko į kitą.
LŪS pirmininkas Jonas Talmantas sako neprieštaraujantis tam, kad ekologiškai ar nenašiose žemėse dirbantiems ūkininkams parama būtina, tačiau jam nesuvokiama, kaip pinigai lengva ranka perdedami iš vienos kišenės į kitą. „Lengviausias sprendimas paimti pinigus iš tų (augalininkų), kuriems ir taip jau 30 proc. sumažintos išmokos. Tokiam sprendimui didelio proto nereikia, pasielgta tikrai neteisingai. Juolab kad žemdirbiškos organizacijos tam nepritarė. Šį nutarimą buldozeriu stūmė ŽŪM, ŽŪR. Manau, kad tai vyksta tendencingai, juk ŽŪM, ŽŪR, Seimo Kaimo reikalų komitetas, praktiškai vieni „valstiečiai“, su teisininkais susitarę, bendrai veikdami grupėje nurašė mūsų pinigus iš pirmojo ramsčio į antrąjį. Tai yra tragiška padėtis, kai aukščiausi vadai priima tokius sprendimus. Taip galėjo problemą išspręsti tik baigęs aštuonmetę mokyklą. Juk yra resursų kitur, tik reikia jų ieškoti“, – pasipiktinęs J. Talmantas.
ŽŪM suskaičiavo, kad dėl lėšų perskirstymo bendra tiesioginių išmokų suma kitąmet sumažės 3,4 proc., 2019 m. – 6,45 proc. Vadinasi, dėl to pagrindinės išmokos vidutiniškai sumažėtų po 1–2 Eur už ha 2018 m. ir po 3–4 Eur 2019-aisiais.
„Kaip mes atrodysime Europoje, kai reikalaujame, kad tiesioginės išmokos būtų suvienodintos su kitų ES narių išmokų vidurkiu, o patys savo noru jas susimažinome?“ – nelogišku, pasak jo, valdininkų sprendimu stebisi LŪS pirmininkas.

Atimta parama plėtros nestabdo
Nors buvo manyta, kad ekologinių ūkių „arkliukas“ – išmokos, ŽŪM atstovė A. Miškinienė dėsto, kad pareiškėjų skaičius nemažėja ir be paramos. Sertifikavimo įstaigai VšĮ „Ekoagros“ šiemet pateikti
2 467 prašymai sertifikuoti ekologinę gamybą. „Džiugu, kad matome ekologiškų produktų perdirbimo sektoriaus augimą. Šiais metais prašymus sertifikuoti ekologiškų produktų perdirbimą jau pateikė 226 ūkio subjektai. Sertifikavimo sezonas tik įpusėja, o vis gaunama naujų paraiškų. Pernai šio sektoriaus augimas buvo apie 20 proc., panašaus augimo tikimasi ir šiais metais“, – „ŪP“ sakė ŽŪM Agro­ap­linkosaugos ir ekologinio ūkininkavimo skyriaus vedėja.

Nesuradai nišos – pasitrauk
Kad išmokos padeda, tačiau tai tėra pagalbinė priemonė, neginčija „AUGA group“ valdybos pirmininkas K. Juščius, suskaičiavęs, kad 2016 m. tiesioginės valstybės subsidijos sudarė apie 9 proc. „AUGA group“ pajamų, visa kita plėtrai ir ekologinio ūkininkavimo reikalavimams užtikrinti būtina suma yra iš įmonės akcininkų kapitalo.
„Prieš trejus metus, nusprendę pereiti prie ekologinio ūkininkavimo, buvome strategiškai įvertinę galimas rizikas bei paskaičiavę vykdomų procesų kaštus, todėl „AUGA group“ niekada nebuvo priklausoma nuo valstybės subsidijų“, – kaltės, esą koncernas dirba tik dėl išmokų, kratosi K. Juščius.
Jo teigimu, kai pasiūla viršija paklausą, toks verslas tampa tiesiog nepelningu ir įmonei ar ūkininkui būtina persiorientuoti į efektyvesnį ir pelningesnį sektorių. Ne išimtis ir ekologinė žemdirbystė. Lietuvoje ekologiška produkcija populiarėja, tačiau gerokai lėčiau nei Vakarų šalyse, Skandinavijoje ar Azijos rinkose, todėl kol kas vienintelė pelninga išeitis – ekologiškų gaminių eksportas. Tačiau ne visi mažieji ūkiai turi pakankamai žinių bei galimybių tai padaryti, taigi, nerandant savo pirkėjo vietinėje rinkoje, tenka persiorientuoti į paklausesnę gamybą.

Smulkiuosius trauktų stambesni
Statistiniai duomenys rodo, kad ekologinių ūkių, mažesnių kaip 100 ha, per pastaruosius dvejus metus tolygiai mažėja. Didžiausias nuosmukis matyti tarp pačių smulkiausiųjų – iki 30 ha. Antai 2015 m. buvo 1 082 tokie ekologiniai ūkiai, o 2016 m. visu šimtu mažiau – 952. „Yra labai dideli reikalavimai gamybai – užsiaugini, o padėti nėra kur, – paklaustas, kas lemia, kad vieni ūkiai sėkmingai plečia gamybą, o kiti kelia į viršų rankas, argumentuoja LEŪA pirmininkas S. Daniulis. – Ūkininkus smaugia dideli reikalavimai, griežta kontrolė. Mūsų silpnoji vieta – supirkimas ir perdirbimas. Todėl jeigu „AUGA group“ įsivažiuos, smulkiajam sektoriui atsiras daugiau prošvaisčių realizuoti derlių.“
Ekologinių ūkių organizacijos atstovas taip pat pateikia lenkų pavyzdį, kai regione įsisteigus vienai gamyklai, šalia jos kuriasi ir smulkieji ūkiai, jai tiesiogiai parduodantys produkciją. Panašų scenarijų jis įsivaizduotų ir su „AUGA group“, jei ji įsteigtų nuosavą perdirbimo liniją.
Tačiau K. Juščius apie tokią perspektyvą kalba atsargiai. Dabar „AUGA group“ produktus perdirba „Grybai LT“ kooperatyve, kurio nariais yra įmonių grupei priklausančios kompanijos. Produktai konservuojami šio kooperatyvo fabrike, pieno ir javų produktus planuojama perdirbti bendradarbiaujant su patyrusiais gamybininkais. Pasidomėjus, ar koncernas ateityje neplanuoja pats perdirbti visos savo produkcijos, „AUGA group“ valdybos pirmininkas pripažįsta, kad kiekvieno produkto atveju bus sprendžiama invidualiai, kaip buvo daroma iki šiol (dalį produkcijos „AUGA group“ perdirba patys, dalį – pas kitus perdirbėjus). „Jeigu Lietuvoje yra pakankamai gamybinių pajėgumų ir perdirbėjai gali užtikrinti perdirbimo kokybę, pirmiausia bus siekiama bendradarbiauti. Neatmetame galimybės pirki žaliavų ir iš kitų sertifikuotų gamintojų, ypač iš tų, kurie gali užtikrinti aukštą žaliavos kokybę“, – kalba K. Juščius.

Kainas padarė konkurencingesnėmis
Ekologinių daržovių augintojus Lietuvoje, ko gero, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, todėl LDAA direktorę Z. Cironkienę džiugina, kad „AUGA group“ neaplenkė ir daržininkystės. Jos teigimu, ekologiškai ūkininkaujančių daržininkų pernai asociacijoje tebuvo penki, tą patį skaičių turime ir šiemet. Neseniai prie LDAA prisijungė „AUGA Luganta“, apie ekologinės žemdirbystės plėtrą rimtai mąsto nacionalinės žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemos ypatumus jau gerai perpratęs daržininkas Martynas Laukaitis, ekologiškas daržoves auginantis kol kas trijuose nuomuotuose, ekologiškai gamybai sertifikuotuose hektaruose. Tiesa, LDAA direktorė pažymi, kad ūkininkas kol kas svarsto tik apie ekologiškus burokėlius ir moliūgus bei cukinijas, mat išauginti prekines ekologiškas bulves dar būtų per sunku.
Vienintele ekologiškos prekinės daržovių produkcijos augintoja, užmezgusi ryšius su Lietuvos prekybos tinklais, ilgą laiką buvo tik Vitalija Morkūnienė. Tačiau vietinėje ekologinėje rinkoje vandenis gerokai sudrumstė „AUGA group“. Atsiradus daugiau tiekėjų, produkcijos kainos sumažėjo, todėl ekologiški produktai vartotojams tapo lengviau „įkandami“.

Verčia dirbti nuostolingai
Kad pirkėjai gali džiaugtis pigesnėmis ekologiškomis prekėmis, sutinka ir Utenos r. mišraus ekologinio ūkio šeimininkė Laimutė Zaborskienė, tačiau ji mato ir kitą medalio pusę – smulkieji ūkiai dėl to verčiami dirbti žemiau savikainos, vadinasi, – be pelno.
„Mes negalime savo ūkyje leisti sau nusipirkti modernios ravėjimo technikos, todėl labai daug pinigų išleidžiame rankų darbui. Tokiai bendrovei kaip „AUGA group“ nieko nereiškia nusipirkti traktorių ar padargą už 30 tūkst. Eur, o mūsų galimybės ribotos. Tai mus ir žlugdo“, – nusivylusi 40 ha ūkio savininkė.
Smulkusis ūkininkas – žmogus orkestras. Negana to, kad jis turi prižiūrėti pasėlius, tvarkyti sertifikatus, produktus apdoroti, bet dar ir realizuoti. Tačiau didžiausia ašaka ekologinių ūkių gerklejė yra, L. Zaborskienės tikinimu, kone kasmet kinantys ekologinio ūkininkavimo reikalavimai. Moteris apmaudauja, kad vienais metais pasėjus vieną daržovę kitąmet galbūt ji dėl to jau bus laikoma pažeidėja. „Kiekvienais metais „Ekoagros“ taisyklėse labai daug pakeitimų: pažeidimai perskaičiuojami vis naujai, kuriamos naujos sankcijos. Trumpai tariant, ekologiniams ūkiams keliami reikalavimai sunkiai įgyvendinami, painiavos labai daug“, – skundžiasi ji.
17 metų savo rankomis kūrusi ir puoselėjusi ūkį, moteris šiemet jį perleido dukrai. Artimiausius trejus metus, kol dar galioja įsipareigojimai, mergina ūkininkaus ekologiškai, o jiems pasibaigus – kryptis neaiški.
Tačiau L. Zaborskienė neslepia, kad jaunam žmogui ėjimas į ekologinę žemdirbystę be kompensacinės paramos – prapultis. Pirmieji metai reiškia užprogramuotus nuostolius, o koks jaunas žmogus norės dirbti „į minusą“? Net ir patyrusi ekologinio ūkio šeimininkė prisipažįsta patyrusi nemažai nuostolio dėl pernelyg lietingų orų, prastinusių 3 ha laukeliuose augusių daržovių kokybę – daugiau daržovių bus sušerta gyvuliams nei kraunama ant prekystalių.

Ant žlugimo ribos
„AUGA group“ valdomų bendrovių pieno ūkiuose laikoma 3,5 tūkst. karvių, per metus vidutiniškai primelžiama apie 25 tūkst. tonų pieno. Visą jį parduoda didiesiems pieno perdirbėjams. K. Juščius neslepia, kad ekologiško pieno produkcija Lietuvoje vis dar nišinė.
Tačiau kad ekologine pienininkyste besiverčiantys smulkieji ūkininkai stovi ant žlugimo ribos, neslepia S. Daniulis. Pasak jo, paradoksalu tai, kad žaliavinio ekologiško pieno supirkimo kainos smulkiems pienininkams tesiskiria vienu centu nuo įprasto, o parduotuvių lentynose ekologiškas pienas kone aukso vertės. „Pieną išveža tie patys automobiliai, perdirbimo linijos visam pienui tos pačios. Iš pradžių perdirba ekologišką pieną, paskui paleidžia chemizuotą, kad neliktų likučių ir nereikėtų atskirai plauti linijų. Visas gamybos principas toks pat, tik prekių lentynose kainos skiriasi“, – piktinasi pašnekovas.
Pašnekovo prognozės niūrios – jei prekybininkai, supirkėjai ir toliau „nesiskaitys“ su gamintojais, pieno perdirbimo įmones ištiks Mažeikių naftos likimas, kai gamyklos stovės be žaliavos. „Iš kur jie atsiveš? Lenkijoje, Latvijoje pieno trūksta. Lenkai sugeba supirkti paprastą ir ekologišką lietuvišką pieną, jį perdirbti ir mūsų prekybos centruose parduoti pigiau nei mūsiškiai. Iš kur tas mūsų kraštiečių gobšumas smaugti smulkųjį sektorių, kuris yra kaimo pamatas?“ – baisisi S. Daniulis, LEŪA pirmininkas.

Monika KAZLAUSKAITĖ
„ŪP“ korespondentė

„AUGA group“ nuotrauka