„Elektros stulpų“ byloje – pergalė!

„Tai jiems rakštis į užpakalį, o ūkininkams – atodūsis“, – sako Petras Šonta nuoširdžiai džiaugdamasis, kad jo patirtis pravers ir kitiems.

Joniškio rajono ūkininkas Petras Šonta pagaliau lengviau atsikvėpė. Civilinėje byloje prieš energijos skirstymo operatorių pasiekta pergalė. Aukščiausiasis Teismas vasario 22 d. nutartimi patvirtino, kad jo pretenzijos yra teisėtos, iš bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) turi būti priteista atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servituto nustatymo. Ilgai laukto sprendimo proga P. Šonta nekėlė šampano taurės. Pernelyg ilgai eita į pergalę, pernelyg daug atiduota jėgų. Lygiai dešimt metų. Tiek pat laiko vyras savo sodyboje vakaroja prie žvakių šviesos, nes elektros tiekimas nutrauktas vos tik išdrįsus kreiptis į įmonę (tuomet dar „VST“), kad ji kompensuotų žalą, kurią žemės savininkas patiria dėl jo sklype eksploatuojamų energijos įrenginių. Šiandien P. Šonta džiaugiasi ir dėl kitų žemės savininkų, kurie dabar galės eiti jau pramintu jo taku, kuriame jį nuolat lydėjo ir „Ūkininko patarėjas“.

Apribojimai nuosavoje žemėje
Elektros stulpai laukuose – vargas kiekvienam žemdirbiui. Aplink juos dirbant su žemės ūkio technika tenka mokytis figūrinio važiavimo. Daugiau sugaištama laiko, išeikvojama degalų. Tvarkingas šeimininkas ir papildomai turi prieiti prie tų statinių, kad jie nevirstų piktžolių sėklų veisyklomis.
Privalu paisyti elektros oro linijos apsaugos zonai taikomų reikalavimų, kurie išdėstyti Vyriausybės nutarimu patvirtintose Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose bei Elektros tinklų apsaugos taisyklėse.
Elektros oro linijos apsaugos zona – tai žemės juosta ir oro erdvė tarp dviejų vertikalių plokštumų, lygiagrečių elektros linijos ašiai, matuojant horizontalų atstumą nuo kraštinių jos laidų. Šios apsauginės juostos plotis nustatomas atsižvelgiant į šios linijos įtampą: antai iki 1 kV – po 2 m; 6 ir 10 kV – po 10 m.
Apsauginėje zonoje elektros tinklų įmonių darbuotojams suteikiama teisė laisvai vaikščioti, o atliekant eksploatavimo bei remonto darbus – važinėti ir kasti žemę (apie tai įspėjus žemės savininkus ar naudotojus).

Nutarė būti principingas
Šią vasarą sukaks dvidešimt metų, kai P. Šonta Joniškio rajono Gataučių seniūnijoje įsigijo žemės sklypą su sodyba. Kartu įgijo ir energetikų ūkio palikimą – 10 kV perdavimo linijos devyniolika stulpų bei transformatorinę pastotę.
Ūkininkauti pradėjęs naujakurys netrukus suprato, kad elektros tinklų įmonės nuosavybė pažeidžia jo nuosavybės teises. Neįmanoma įdirbti ištiso sklypo, apsunkinami žemės ūkio darbai. Elektros tinklų įmonių darbuotojai prie statinių ne kartą atvyko be perspėjimo, suniokojo pasėlius.
Tuometės „VST“ (vėliau LESTO, o dabar ESO) įsitikinimu, įsigydamas sodybą, asmuo savaime tapo servituto perėmėju. Tačiau žemės savininkui atrodė kitaip.
Pagal 1964 m. Civilinį kodeksą, žemės naudotojas privalėjo leisti ribotai žeme naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei.
Tačiau nepriklausomoje Lietuvoje atsirado privati nuosavybė. Ir P. Šonta nutarė pasiekti, kad jo žeme besinaudojanti bendrovė atlygintų jo patiriamus nuostolius.

Servitutas – atlygintinis
Pagal teisinę apibrėžtį, servitutas – tai teisė naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu (kartu jo savininko teisės naudotis daiktu apribojimas), siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą.
Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.
Civilinis kodeksas įtvirtina, kad servituto santykiai grindžiami subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais. Tai reiškia, kad turi būti užtikrinta teisinga savininkų interesų pusiausvyra. Nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas.
Naudos įgyjanti šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami.

„Tai viešasis interesas“
Žemesnės instancijos teismas ginčą ėmėsi nagrinėti 2012 m.: buvo atmestas ne vienas ūkininko prašymas, ginti P. Šontos interesus ilgai nesiėmė joks advokatas.
ESO teisininkai pateikė teismui savo argumentus.
Elektros energetikos įstatymu visiems energetikos objektams, įrengtiems kitų savininkų žemėje iki 2004 m. liepos 10 d., buvo nustatytas servitutas, nenustatyta prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją. Ieškovas žemės sklypą įsigijo su jau įrengtais elektros įrenginiais.
Elektros energijos tiekimo objektai ir juos valdančios įmonės tenkina ypatingas visuomenės reik­mes. Ši ūkinė veikla grindžiama viešuoju interesu. Tai pateisina nekilnojamojo daikto, naudojamo elektros energijos perdavimo ir (ar) skirstymo įrenginiams, nuosavybės teisės ribojimus.
Ir apskritai ieškovo nuosavybės teisė konkrečiu atveju nėra varžoma, jis nepatiria nuostolių dėl servituto nustatymo – mat jau neūkininkauja, žeme leidžia naudotis kitam asmeniui.

Paragino sugrįžti prie bylos
Įvyko du bylinėjimosi ratai. Pirmasis baigėsi nesėkme. Tačiau civilinę bylą išnagrinėjęs Aukščiausiasis Teismas (AT) į ginčą pažvelgė kitaip.
2015 m. balandžio 22 d. nutartimi AT panaikino žemesnės instancijos teismų sprendimą atmesti ieškovo reikalavimą priteisti kompensaciją už naudojimąsi jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu.
Šį klausimą pirmosios instancijos teismas paragintas nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija nurodė, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis. Atsiradusios naujos teisės normos taikomos neatsižvelgiant į tai, kad jos įsigaliojo jau egzistuojant anksčiau atsiradusiems nuosavybės teisiniams santykiams.
Taigi teisė į kompensaciją dėl servituto išlieka ir ten, kur elektros energijos tiekimo objektai įrengti iki 2004 m. Atlygis neaktualus tik tais atvejais, kai šalys dėl servituto susitaria kitaip. AT taip pat žymėjo, jog bylai nėra reikšminga ta aplinkybė, kad ieškovas nebėra ūkininkas.

Per žvirblio žingsnį
Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismas vėl atsivertė bylą. Rezultatas vėl tas pats – ieškinys buvo atmestas.
Paraginus AT byloje per žvirblio žingsnį buvo pasistūmėta. Mat realiai situacijai įvertinti – kokį nuostolį dėl elektros tiekimo objektų turi žemės savininkas – buvo pasitelkta ekspertė.
Ekspertė Dalia Aleknienė nuvyko į Joniškio r. Gataučių sen. esančią sodybą, suskaičiavo stulpus ir įvertino jų ir atramų dislokaciją žemės ūkio paskirties žemėje. Išmatavo jų užimamą žemės plotą. Taip pat ekspertė įvertino viso sklypo rinkos kainą – kokia ji būtų esant servitutui ir be jo. Išvadoje teigiama, kad skirtumas yra, jis sudarytų kelis šimtus eurų. D. Aleknienė pripažino, kad jeigu dėl AB „Lesto“ (dabar ESO) veiksmų būtų padaryta žala ieškovo žemės sklypui, šią žalą bendrovė turėtų atlyginti.
Teismo neįtikino P. Šontos argumentai dėl būtinybės atlyginti patiriamą neturtinę žalą. Ieškovas esą praleido trejų metų terminą, kai buvo galima pareikšti reikalavimus dėl padarytos žalos atlyginimo, ir nepateikė aiškių argumentų, kodėl praleido senaties terminą.
Vilniaus apygardos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui ieškinį atmesti.

Rėmėsi šmėstelėjusia metodika
P. Šonta pamena, kad 2008 m. buvo susitikęs ir apie elektros stulpų problemą kalbėjo su tuomečiu žemės ūkio ministru Kaziu Starkevičiumi, kurio nurodymu buvo parengta metodika dėl žalos atlyginimo skaičiavimo. Ta metodika kažkur prašapo, tačiau P. Šonta įsidėmėjo įvertintas nuostolio sumas: nuo 80 iki 103 litų per metus kiekvienam elektros perdavimo linijos stulpui.
Remdamasis šia pamiršta metodika, joniškietis prašė ir kompensacijos. „Esu kuklus, prašiau žemiausios sumos – 80 litų, nors sąlygos pasikeitusios“, – sako P. Šonta. Perskaičiavus eurais, kompensacija už kiekvieną stulpą siektų 23,17 Eur.
Žemės savininkas siekė prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą, kad kompensacija būtų mokama periodiškai vieną kartą per metus, pradedant nuo 2007 m., kai buvo kreiptasi į AB „VST“ dėl elektros energijos tiekimo sutarties sudarymo, iki kol jis valdys, o atsakovė ar bet kuris kitas ūkio subjektas naudosis jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi servituto pagrindu.

Paskutinis AT žodis
Po antrojo, vėl nesėkme pasibaigusio bylinėjimosi rato P. Šonta rankų nenuleido. Nurimti negalėjo iš principo. Be to, žinojo, kad jo kovą stebi daugelis žmonių, sėkmės atveju pasirengusių sekti tomis pačiomis pėdomis. Vyras sulaukė ne vieno palaikymo telefonu.
Liko vienintelė išeitis – su kasaciniu skundu dar kartą kreiptis į AT. Ir štai, praėjus pusmečiui, pagaliau atėjo palengvėjimas.
AT galutine ir neskundžiama nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo nutartį. Bylą naujai nagrinėjusiems teismams padaryta pastaba, kad jie, pažeisdami Civilinio proceso kodekso normas, nesilaikė AT 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje pateiktų nurodymų.
Teisėjų kolegija pasigedo teismo sprendimo dėl kompensacijos dydžio nustatymo.
„Servituto atlygintinumo prezumpcija gali būti paneigta tik šalių susitarimu, tačiau ieškovas niekada anksčiau neleido atsakovei neatlygintinai naudotis jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ir neketina to leisti ateityje“, – teigiama nutartyje.
AT pažymi, kad nuostolių atlyginimas reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl patiriamų jo teisių ribojimo, mokamą vienkartinę ar periodinę kompensaciją. Tais atvejais, kai konkretūs nuostoliai neįrodyti, dėl servituto skiriamos kompensacijos dydį turi nustatyti teismas, vadovaudamasis nuožiūros teise, konkrečiomis bylos aplinkybėmis bei teismų praktika.

Rakštis į minkštą vietą
AT įpareigotas Vilniaus apygardos teismas jau nebegalės išsisukti, privalės nustatyti kompensaciją dėl servituto.
„Tai jiems rakštis į užpakalį, o ūkininkams – atodūsis“, – sako P. Šonta nuoširdžiai džiaugdamasis, kad jo patirtis pravers ir kitiems.
Kovoti už žemės savininkų interesus pasiryžęs žmogus ilgai buvo žeminamas turtingo ir galingo enegijos skirstymo operatoriaus – nuteistas be teismo, XXI a. paliktas gyventi be elektros. Tačiau AT nutartis privertė patikėti: teisingumas Lietuvoje nemirė. Neturtinė žala bus atlyginta.

Irma DUBOVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotrauka