Gal kada nors turėsime ir savo „sveikatos laboratoriją“

Lietuvos politinis klimatas jaunimui, su geru uždarbiu grįžtančiam iš emigracijos ir ieškančiam savo investicijoms verslo nišų regionuose, kurtis, įsigyti žemės, pradėti veiklą nėra tinkamas, todėl ne vienas lietuvis randa palankesnę dirvą kaimyninėje Latvijoje. Ten perkamos sodybos su joms priklausančiais neprižiūrėtos žemės sklypais, imamasi sodininkystės, bitininkystės, kaimo turizmo, o šalimais – netradicinių verslų, pavyzdžiui, naminės degtinės gamybos. Beveik dešimtmetį pastaroji veikla Latvijoje legalizuota. Lietuviai iš kaimynų mokytis neskuba, nes mato juose ne partnerius, o konkurentus.

Agrarinio verslo šaka

Senosiose Europos Sąjungos šalyse stipriųjų gėrimų gamyba – agrarinio verslo šaka, kurią reguliuoja su ES reglamentais suderinti nacionaliniai teisės aktai.

Neseniai Kazimiero mugėje Kaune sutiktas latvių bitininkas ir verslininkas Janis Sulutaurs patvirtino, jog šalies ūkininkai legaliai pasigamina stipriųjų gėrimų iš vaisių, uogų sulčių, taip pat medaus, ruginių miltų ir netgi cukraus. Šią veiklą kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

Nuo praėjusių metų pradžios Latvijoje įsigaliojo sumažintas PVM tarifas vaisiams ir daržovėms. Išaugo ne tik jų vartojimas – populiari tapo ir sodininkystė, sukurianti aibę galimybių verslams. Pats J. Sulutaurs, kasmet dalyvaujantis pavasarinėse Vilniaus ir Kauno mugėse, su bičių produktų bagažu atsiveža ir iš medaus pasigaminto stipriojo gėrimo, tik legaliai jo realizuoti negali. Šlakelį paragauti – prašau. Pasak latvio, lietuvių bitininkai mugėse net nesislapstydami medaus pirkėjams pasiūlo savo tautinio kulinarinio paveldo – midaus. Abiejų kaimyninių šalių žolininkės mugėse viešai prisipažįsta savo vaistiniams preparatams gaminti naudojančios tik naminę degtinę, kurią Latvijoje įsigyja sveiko maisto parduotuvėse, o Lietuvoje – iš joms vienoms „žinomo šaltinio“.

Cesio savivaldybėje, Latvijoje, prieš daugiau nei penkmetį stipriųjų naminių gėrimų verslą įkūręs Guntis Kurmis šiandien su sūnumi Martynu, grįžusiu iš emigracijos, turi klestinčią kaimo turizmo įmonę „Veselibas laboratorija“ (,,Sveikatos laboratorija“ – red. past.), prekiauja beveik pusšimčio pavadinimų stipriaisiais gėrimais (namine degtine, užpiltinėmis, likeriais, brendžiais), rengia ekskursijas, degustacijas. Savo įmonės gaminius latvis tiekia sveiko maisto parduotuvėms Rygoje, Valmieroje, Ramkalnyje, Jekabpilyje. Pasak G. Kurmio, naminės degtinės gamyba latvių ūkininkams kainuoja brangiai, pati produkcija taip pat ne kiekvieno kišenei. Tačiau šalies turizmo industrijai vienas šlakelis „nacionalinio paveldo“ atneša šimteriopą naudą.

Nauda turizmui

Kaimo turizmo sodybose svečiai degustuoja gėrimus ir vietos patiekalus, susipažįsta su nacionaline virtuve, tradicijomis, įsigyja suvenyrų. Kaimo turizmo sodybos šeimininkas, ketinantis verstis ir naminės degtinės gamyba, privalo turėti žemės, sodą, iš atitinkamų valstybės tarnybų gauti leidimą gaminti vaisių ar uogų vyną, iš jo – naminę degtinę (iki tūkstančio litrų per metus). Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai reikia atsiskaityti, ką augini, kiek nuėmei derliaus ir ar turi iš ko gaminti vyną ar stiprų alkoholį. Patalpos turi atitikti reikalavimus, keliamus maisto kokybei. Mažesnius kiekius, neskirtus pardavimui, galima pasigaminti ir virtuvėje, tik būtina atskira rakinama patalpa, kur bus saugoma produkcija. Degtinę privalu žymėti akcizinėmis banderolėmis. Apskaita tokia pat, kaip ir didžiųjų fabrikų. Norint pradėti legalią gamybą, galima gauti dviejų tipų licencijas. Pagal vieną galima gaminti tik sau ir duoti degustuoti sodybos svečiams, bet negalima prekiauti. Tokiai veiklai reikalingas draudimas kainuoja 700 Eur. Kita licencijos forma – kai produkcija galima prekiauti. Tada reikalingas draudimas 15 tūkst. Eur. Tiek reikia įnešti į valstybės biudžetą kaip užstatą. Jei gamybą nutrauki, pinigus atiduos. Jei nori prekiauti, licencija 700 Eur, jei gamini tik sau – 70 Eur. „Naminės degtinės gamintojai Latvijoje tiekia savo produkciją parduotuvėms, restoranams, – pasakoja G. Kurmis, – tačiau produkcija brangi, litras kainuoja 25–30 eurų, panašiai kaip ir savikaina“.

Latvių verslininko pastebėjimu, naminės degtinės pirkėjas – žmogus, ieškantis dovanų ir suvenyrų. Pasak R. Kurmio, vien iš naminės degtinės gamybos ūkininkui pragyventi neįmanoma, todėl kiekvienas kuria atskirą turizmo objektą. Naminė degtinė – tik vienas iš traukos faktorių. Plėsti gamybos prasmės nėra, nes tai nišinis produktas. Be to, apie jos gamybą Latvijoje sklando įvairių gandų ir sąmokslo teorijų. Koją kišo pigi iš vienos Rytų šalies įvežama kontrabandinė degtinė, pagaminta iš nežinia kokios cheminės medžiagos. Kai prieš dešimtmetį Latvijoje buvo leista gaminti naminę degtinę, norą tuo užsiimti pareiškė gana daug ūkininkų, vėliau jų gretos retėjo. Pavyzdžiui, Latgalos regione tai populiarus gėrimas. Viešai kalbama, jog ten naminė degtinė gaminama kas antrame name. Nors registracijos ir leidimų išdavimo sąlygos gana lengvos, tačiau jos varžo, kadangi privalomos patikros, galimos sankcijos. Pavyzdžiui, jeigu pagaus gaminant nelegaliai, iki 20 litrų, gresia bauda nuo 350 iki 800 Eur. Už didesnį kiekį, ar pakartotinį pažeidimą per metus – jau baudžiamoji atsakomybė. Jei pažeidimą padarys licencijuotas gamintojas, jo laukia bauda nuo 1,4 tūkst. iki 14 tūkst. Eur, gali būti atimta licencija. Kiekvieną gaminimą ūkininkas privalo registruoti. Patikra gali atvažiuoti bet kada ir sutikrinti, ar registruotas ir realus kiekis sutampa. Kalbama, jog greitai nereikės pildyti popierinių dokumentų, prieš kiekvieną gaminimą reikės atsižymėti specialiame elektroniniame žurnale, kur jau negalima nieko keisti. Panašiai yra Vokietijoje: ten distiliatorius (degtinės gaminimo aparatas – red. past.) užrakintas. Norėdamas gaminti, ūkininkas turi pasikviesti valdžios atstovą, dažniausiai muitininką, ir tik jo akivaizdoje pradėti darbą. Darbą baigus, vėl privalu išsikviesti tikrintoją ir jo akyse užrakinti aparatą.

Išeitis iš krizės

„Latvijoje naminės degtinės gamyba įteisinta prasidėjus ekonominei krizei, – sako Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) vadovas Linas Žabaliūnas, – tai buvo šalies politikų parama žemės ūkiui ir kaimo turizmui“. Pasak L. Žabaliūno, LKTA senokai bendradarbiauja su Latvijos turizmo asociacija „Lauku celotajs“. Būtent latvių kaimo turizmo sodybose dar 2005 m. pradėti gaminti ir populiarinti naminiai stiprieji gėrimai, vėliau jų gamyba plėtėsi. Gėrimai imti gaminti ne tik kaimo turizmo sodybose, bet ir augalininkystės ūkiuose, šeimos verslo įmonėlėse. „Lauku celotajs“ duomenimis, 2013 m. Latvijoje veikė apie pusantro šimto stiprių naminių gėrimų daryklų, pastaruoju metu jų skaičius išaugo, kai kurios buvę smulkios įmonėlės tapo fabrikais, kuriuose per metus leidžiama pagaminti daugiau nei tūkstantį litrų absoliutaus alkoholio.

„Su latviais rengiame bendras akcijas „Atviros dienos kaime“, keičiamės turizmo patirtimi, – pasakoja LKTA vadovas L. Žabaliūnas, – esame subūrę apie du šimtus sodybų, muziejų, dvarų, įdomių objektų, skatiname žmones iš miestų vykti į kaimą, populiariname vietoje užaugintus ir pagamintus produktus“.

Lietuvoje nuomonės dėl leidimo ribotais kiekiais legaliai gaminti naminę degtinę kardinaliai skiriasi. „Mes jau ne pirmus metus kalbame, kad ši veikla būtų svarbi kaimo ir viso turizmo verslui bei kulinariniam paveldui. Mes jau turime tradicinius mažų daryklų gaminamus alų, midų, vyną. Tikiuosi, ateis eilė ir stipriesiems gėrimams. Mes parduodame ne gėrimus, o tradiciją ir gamybos legendą. Tai dalis mūsų šalies įvaizdžio formavimo“, – sako LKTA vadovas L. Žabaliūnas.

Pirmųjų kaimo turizmo sodybų, įsikūrusių prieš porą dešimtmečių, šeimininkai ieškojo patirties ir verslo modelio pas savo kolegas Čekijoje, Austrijoje, Šveicarijoje. Į svečių priėmimo ritualą visur yra įtraukiamos vaišės – su vietos ūkininkų pagamintais mėsos ir pieno produktais, vaisiais, šlakeliu tradicinio gėrimo (rakijos, slivovicos, palinkos). Išvykdami iš kaimo turizmo sodybos, lankytojai būtinai įsigydavo suvenyrinį buteliuką išskirtinės kokybės stipriojo gėrimo.

Grįžusieji į savo namus lietuviai irgi bandė diegti kažką panašaus, bet tada valstybės tarnybos reikalavo svečius maitinti tik iš prekybos centrų įsigytais produktais. Visiems žinomas naminis gėrimas buvo tiekiamas nelegaliai, nors šventėse dalyvaujantieji valdžios vyrai nevengė jo paragauti visai legaliai.

Politikų siūlymai ir abejonės

Prieš dešimtmetį Seimo nariai Petras Auštrevičius, Vaidotas Bacevičius, Dainius Budrys, Julius Dautartas, Audrius Endzinas, Artūras Melianas, Erikas Tamašauskas ir Dalia Teišerskytė inicijavo Akcizų ir Alkoholio kontrolės įstatymų pataisas. Politikai tvirtino, jog naminė degtindarystė yra Lietuvos kulinarijos paveldo dalis, todėl saugotina ir eksponuotina kultūros vertybė. Įstatymo projekto nuostatų įgyvendinimas turėtų teigiamos įtakos kaimo turizmo plėtrai, būtų sustabdyta nelegalių ir falsifikuotų gėrimų gamyba.

Vienoje viešoje diskusijoje tuometis Seimo narys Mantas Varaška teigė, jog yra dvi pagrindinės teorijos, pagal kurias galima spręsti, kas didina ar mažina alkoholio suvartojimą visuomenėje. Viena jų – pasiekiamumo teorija. Tai kainos didinimas, prekiavimo laiko ribojimas, pardavimo vietų mažinimas. Ši teorija pasitvirtintų, jei išorinė valstybės siena būtų itin akylai saugoma, jei tarnybos būtų viskuo aprūpintos ir sukomplektuotos, jeigu viduje veiktų efektyvios priežiūros, prevencijos ir kontrolės sistemos. Antra teorija – tai psichologiniai, iracionalieji veiksniai. Jeigu mes vadovautumės vien pirmąja teorija, atrodytų, kad užsienio šalyse, kuriose alkoholiniai gėrimai kainuoja pigiau, o gyventojų pajamos didelės, daug kas turėtų prasigerti. Tačiau ten alkoholio vartojimo indeksai gerokai mažesni. Vadinasi, tokia teorija nevisiškai pasitvirtina. Alkoholio vartojimas nėra tik pinigų kiekio, paklausos, galimybių ir poreikių įgyvendinimo pasekmė. Mūsų šalyje labiau veikia psichologiniai dalykai – nedarbas, įtempti santykiai visuomenėje, šeimose, netikrumas dėl ateities, paskolų spaudimas ir t. t. Visa tai nemažina alkoholio vartojimo. Kadangi visuomenėje stinga pinigų, žmonės verčiami pirkti pigesnius nelegalius alkoholinius gėrimus.

Užsimerkus dingsta ir problema

Praėjusiais metais politikai vėl prisiminė naminių gėrimų gamybą ir kaimo turizmo verslą. Seimo nariai Remigijus Žemaitaitis ir Vytautas Kamblevičius užregistravo Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas, kuriomis siekiama įteisinti naminės degtinės ir kitų tradicinių gėrimų, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija ne didesnė kaip 65 proc., gamybą bei vartojimą. Buvo planuojama suteikti naminės degtinės gamybos, laikymo ir vartojimo teisę ūkininkams, kurių ūkis yra įregistruotas Lietuvos ūkininkų ūkių registre, kurie teikia kaimo turizmo reikalavimus atitinkančias paslaugas ir kurie Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka yra sertifikuoti kaip tradiciniai amatininkai.

Seimo narių teigimu, Austrijoje asmeninį ūkį turintiems asmenims leidžiama neapmokestinant pasigaminti iki 51 litro naminės degtinės; Belgijoje leidžiama visiems piliečiams nekomerciniais tikslais ir nemokant akcizo mokesčio gaminti naminę degtinę be apribojimų; Čekijoje veikia 520 smulkių naminės degtinės (slivovicos, palinkos) fabrikėlių (palirnų), kurie sodininkams teikia paslaugas. Iš savo vaisių ir uogų galima pasigaminti 30 litrų etilo alkoholio per metus, mokant lengvatinį akcizo mokestį. Kasmet Čekijos valstybės iždui palirnos sumoka 220 milijonų eurų akcizo. Vengrijoje bet kuris pilietis iš savo sodo abrikosų, slyvų, trešnių, vynuogių per metus gali pasigaminti 50 l distiliato, sumokėdamas 400 Eur akcizo mokestį (jei gamini daugiau nei 50 l — akcizas siekia 760 Eur, tačiau šią produkciją gali parduoti). Prancūzijoje leidžiama gaminti naminius spiritinius gėrimus savo asmeniniam vartojimui, naudojant tik savo ūkyje išaugintus vaisius ir turintiems degtindarių privilegiją.

Pasak R. Žemaitaičio, kaip kultūrinis paveldas civilizuotai naudojamas alkoholis nėra tokia blogybė kaip blogybė apsimesti, kad jo apskritai nėra. Legalizavus naminę degtinę būtų galima surinkti mokesčių į biudžetą, kartu tai kaimo turizmo sodybose padidintų užsienio turistų, kurie atvyktų ragauti mūsų istorinio paveldo, srautus.

„Praėjusiais metais mūsų siūlymui pritarė ir valdančiųjų atstovai, tačiau vėliau jie nėrė į krūmus, – sako Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Vytautas Kamblevičius, – juk buvome sutarę, jog teisė gaminti stipriuosius gėrimus būtų suteikta tik ūkininkams, kurie verčiasi kaimo turizmu ir Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka yra sertifikuoti kaip tradiciniai amatininkai. Nemanau, kad draudimais galima suvaldyti problemą“.

Viešai skelbiami Pasaulio sveikatos apsaugos organizacijos duomenys, jog kiekvienas Lietuvos gyventojas nuo 15 metų ir vyresnis per metus išgeria 18,2 l gryno alkoholio. Mūsų biudžeto tas neguodžia – beveik visus gėrimus (ten jie pigesni) mūsiškiai įsiveža iš kaimyninių šalių – kaip ir vietos fabrikai – žaliavą.

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas