Gelmėje – dideliais balansyrais

Nors horizontaliosios blizgės, arba kitaip – balansyrai, mūsų žvejams yra ne naujiena, nemažai meškeriotojų jau senokai į juos išmainė įprastines vertikaliąsias blizges, tačiau dideli ir sunkūs tokio tipo masalai poledinėje žūklėje naudojami dar gana retai. Tai galima suprasti, juk su smulkesniais viliokliais galima pagauti daugiau ešerių – nedidelį balansyrą be baimės atakuoja bet kokio dydžio dryžuotieji. Visgi, norint žvejoti išimtinai tik stambius ešerius, siūlyčiau naudoti ir didesnes horizontaliąsias blizges. Kita vertus, šie masalai labiau tiks ir sterkų žūklėje. Tegul pastarieji plėšrūnai bus tik atsitiktinis laimikis, tačiau vis šiokia tokia galimybė jį paįvairinti.

Giliau – mažesnis kontaktas su viliokliu Negalima teigti, kad 3–5 cm dydžio balansyrai yra prasti viliok­liai stambiems kupriams. Jokiu būdu ne. Visgi, esant dideliam ešerių aktyvumui, dėl nepaliaujamo smulkių ešeriukų kibimo stambesni plėšrūnai dažnokai netenka galimybės griebti jūsų siūlomą masalą. Ir visgi ne tai yra pagrindinė priežastis, kodėl didelės horizontaliosios blizgės labiau tiks stambiems dryžuočiams gaudyti. Žvejodamas didelėje gelmėje pastebėjau vieną nemalonų faktą – mažesni balansyrai (tokiais laikau iki 5 cm dydžio) kažkodėl kur kas mažiau domina ešerius nei didesni. Beje, nebūtinai tikruosius kuprius, bet ir vidutinio dydžio ar visai smulkius dryžuočius. Be to, nepaisant fakto, jog, atsižvelgdamas į žūk­lės sąlygas, masalą siūlydavau ant plono valo. Kaip supratote, šitaip žvejojau specialiai, juk didėjant gyliui mažėja kontaktas su viliokliu, ir balansyras dėl storo valo pasipriešinimo vandens masei praranda dalį sau būdingų judesių. Dar labiau neigiama gylio įtaka nedidelio masalo žaidimui juntama tvenkiniuose, kur yra bent jau šiokia tokia srovė. Sekliuose jos beveik nebūna, tačiau ten, kur gilu, tai dažniausiai ir yra buvusio upelio vaga, tėkmė gali būti netgi visai nemenka. Kai kuriuose ežeruose, tvenkiniuose didesnių ešerių viduržiemį ir baigiantis žiemai tenka ieškoti bent jau 5 m gylyje. Nors tai – tik­rai ne maksimali gelmė, kartais tenka kuprių ieškoti ir bent dvigubai gilesnėse duobėse. Pavyzdžiui, Kauno mariose tokiu metų laiku kai kada dryžuotieji stovi ties vagos šlaitais 6–7 m gylyje. Elektrėnų ežere stambūs kupriai neretai laikosi 10–12 m, o kai kuriose vietose – netgi 16–18 m duobėse. Mūsų sąlygomis tai yra išties gilu. Kaip pastebėjau, ežeruose, kur gylis yra 5–8 m, maksimalių rezultatų galima pasiekti 10–12 g balansyrais, o žvejojant dar gilesnėse vietose reikia naudoti jau ir 14–15 g ar sunkesnes horizontaliąsias blizges. Ten, kur yra bent kokia tėkmė, masalai gali būti dar sunkesni. Valą tokiu atveju galima imti ir storesnį, visgi didesnio skersmens nei 0,22 mm aš nerekomenduočiau. Dažniausiai gaudau su 0,18–0,20 mm gija.

Populiariausi balansyrai Reikėtų paminėti dvi įmones, gaminančias dažniausiai pas mus naudojamus balansyrus, kurie tinka žūklei dideliame gylyje – tai „Rapala“ ir „Nils Master“. Galbūt pasiseks gauti ir retų Lietuvoje, tačiau kitose šalyse žvejų pamėgtų „Kuusamo“ horizontaliųjų blizgių. Bet kokiu atveju paminėsiu visų šių bendrovių balansyrus, su kuriais pastaruoju metu dažniausiai ir meškerioju minėtomis sąlygomis. Pradėsiu nuo pačių populiariausių. Be abejonės, tai – seniai mūsų krašte įsitvirtinusios bendrovės „Rapala“ „Jigging Rap“. Nors Lietuvos meškeriotojai dažniausiai perka modelius W5, tačiau aš rekomenduočiau dideliame gylyje naudoti didesnius, t. y. 7 cm modeliukus W7, kurių svoris yra jau ne 9, o 14 g. Bendrovės „Rapala“ balansyrai pasižymi itin stabiliu žaidimu, jų judesių amplitudė, palyginti su panašaus dydžio „Nils Master“ ir „Kuusamo“ masalais, yra vidutiniška, judesiai – taip pat vidutinio greičio. Tai puikūs masalai, tačiau turi vieną ne itin gerą bruožą – pernelyg smarkiai į vidų palenktą priekinio kabliuko gylį. Dėl šios priežasties, atsargiai kimbant ešeriams, būna daug „tuščių“ pakirtimų. Iš spalvinių variantų, kurie bene labiausiai man pasiteisindavo gaudant gilumoje, galėčiau paminėti mėlyną su raudonu pilveliu BSR, geltoną su raudona galvute bei baltu pilveliu CLN, salotinį su oranžiniu pilveliu FPG ir žalia nugarėle su juodais dryžiais bei raudonu pilveliu GT. Tai yra kontrastingų spalvų deriniai, kas dideliame gylyje būna labiau matoma. Visgi žvejojant giliau nei 8 m spalvos paprastai praranda bet kokią reikšmę, tad ir mano minėti spalviniai variantai yra gana subjektyvūs pavyzdžiai. Taip pat labai populiarūs mūsų šalyje yra ir bendrovės „Nils Master“ balansyrai. Nuo „Rapalos“ jie skiriasi ne tik išvaizda, bet ir judesių gama. Tai lemia jų forma ir galbūt kiek didesnis svoris. Sakau „galbūt“, nes 7 cm modeliai iš tiesų sveria vos 1 g daugiau – 15 g. Kalbu apie bendrovės „Nils Master“ „Jigger“ Nr. 2. Visgi jų judesių amplitudė yra didesnė nei tokių pat „Rapalos“, o pats žaidimas – kiek aštresnis, staigesnis. Spalviniai variantai, kurie man labiausiai pasiteisino, yra šie: mėlyna nugarėlė su baltu pilveliu (46 numeris kataloge), mėlyna nugarėlė su vos rausvu pilveliu (85), šviesiai rudos ir rausvos spalvų deriniai (82 ir 07). Beje, bendrovės „Nils Master“ masalus dažniau naudoju tuomet, kai ešerių kibimas būna aktyvus. Tikriausiai patys lėčiausi, jei taip galima pasakyti, mažiausiai nukrypstantys nuo vertikalės ir palyginti švelnių judesių yra „Kuusamo“ „Tapasamo“ balansyrai. Kataloge jie yra nurodyti kaip 75 mm dydžio masalai. Kadangi neišbandžiau visų įmanomų spalvų, nes paprasčiausiai jų neturiu, galiu paminėti tik salotinio ešeriuko imitaciją GR/FYe/FR ir geltoną su raudonais sparneliais RB/FYe/TW. Pastarieji balansyrai praversdavo esant labai vangiam ešerių kibimui.

Kad ešeriai kibtų Nors visi minėti balansyrai ir yra pagaminti pačiose žymiausiose firmose, bet patarčiau juos savaip patobulinti. Gal tai ir nevykęs žodis, bet ne tame esmė – trišakius kabliukus siūlyčiau pakeisti į vienu numeriu didesnius. Nepagailėkite dar kelių eurų šiems sąlyginai brangiems masalams – pirkite pačius kokybiškiausius firmos „Owner“ trišakiukus. Kaip žvejoti su balansyrais, kad ešeriai kibtų? Iš tiesų gaudymas horizontaliosiomis ir vertikaliosiomis blizgėmis labai didelio skirtumo neturi. Jei esate gerai įvaldęs rankų judesių sistemą, kuri tinkamai veikia ešerius žuvaujant paprastomis blizgėmis, pagrindiniai jos elementai puikiausiai tiks ir žvejojant balansyrais. Skirtumas tas, kad patys judesiai, meškeriojant horizontaliosiomis blizgėmis, bus plastiškesni, minkštesni, o pauzės – ilgesnės. Visiškai neturintiems patirties blizgiautojams siūlyčiau paprasčiausiai kopijuoti patyrusio žvejo judesius. Atsistokite netoliese ir žiūrėkite, ką ir kaip daro meškeriotojas, kuriam sekasi žvejoti. Žinoma, galbūt reikėtų jo atsiklausti, nes atrodys nekaip – kažkas atsistoja šalia ir bando mėgdžioti... Jei bandyčiau tokį blizgiavimą nupasakoti keliais sakiniais, tai turėtų atrodyti maždaug taip. Nuleiskite balansyrą iki dugno. Pakelkite jį į maždaug 5–10 cm aukštį virš dugno. Greitėjančiu judesiu kelkite meškerykotį į 25–30 cm aukštį ir tuojau pat grąžinkite ranką į pradinę padėtį. Praėjus maždaug 2–3 s vėl pakartokite šį judesį. Tokia yra pradinė žaidimo fazė, kai bandoma privilioti netoliese šmirinėjančius ešerius. Po 10–12 tokių mostų bandykite keisti žaidimo braižą. Dabar jau rankos pakėlimai reikalingi mažesni – 15–20 cm, o pauzės ilgesnės – 4–5 s. Jei po 15–20 mostų nepajutote nė vieno grybštelėjimo, balansyrą kelkite virš dugno į pusės metro aukštį. Po to visus papasakotus judesius kartokite iš naujo. Jei ir vėl vargote tuščiai, pakelkite masalą dar pusę metro aukščiau. Esantys dideliuose gyliuose stambūs ešeriai paprastai aukščiau kaip 2 m virš dugno nesimaitina, tad gaudant dideliame gylyje viršyti šios ribos nereikia. Jei po maždaug 10 min. nesulaukėte nė vieno kibimo visuose bandytuose vandens lygiuose, gali būti, kad ešerių čia apskritai nėra arba jie labai vangūs, galbūt jūsų žaidimo technika kažkuo jiems nepatinka. Bet kokiu atveju teks gręžti naują eketę. Bent jau tam, kad įsitikintumėte, ar tą dieną galite apskritai pagauti nors vieną ešerį.

Lietuvos garbės žvejys Romualdas ŽILINSKAS