Gurelių kaimo galvočius

Jonas Chaladauskas augina limuzinus.

Jonavos rajono Gurelių kaimo ūkininko Jono Chaladausko technikos parke nėra nė vieno traktoriaus ar padargo, kurio auksinių rankų meistras nebūtų patobulinęs ar perdaręs. „Kai nemažame ūkyje dirbi vienas, laikas ir jėgos tampa labai brangūs, negali vienu metu naudotis keliais traktoriais ar sekinti save sunkiu fiziniu darbu“, – sako galvočius.

Traktoriai – ne bevardžiai
Tik įžengęs į didžiulį angarą, prigrūstą nematytų traktorių ir kitokių žemės dirbimo padargų, supranti: čia ieškoti bent iš toliau matytos technikos tikrai neverta. Jokių garsių firmų vardų, net skaisčių, kiekvienos kompanijos produktą primenančių spalvų čia nėra. Tiesa, visi traktoriai nudažyti, gal ne taip ryškiai, kaip serijinės gamybos eksponatai, bet tvarkingai. Į akis krinta tai, kad daugumos traktorių savadarbėse vairuotojų kabinose sudėti tokie didžiuliai langai, kad ir dažyti ten nelabai lieka ką.
„Traktoriai neturi pavadinimų, tačiau jei ką nors norite pasakyti ar bent mintyse pagalvojate apie konkretų agregatą, kaip jį įvardijate?“ – klausėme J. Chaladausko. „Tai netiesa, kiekvienai mašinai yra suteiktas vardas. Štai ši vadinasi „SV X“, – sako ūkininkas ir rodo dar nematytą traktorių. Meistras paaiškina, kad raidės „SV“ reiškia „savaeigė mašina“, o „X“ – nenustatytas prie jos kabinamų padargų skaičius.
Traktorių „SV X“ ūkininkas naudoja remontuojant kelius ir melioracijos įrenginius. Jis taip pat labai naudingas miške ruošiant malkas, išvežant komunalines atliekas. Šiuo traktoriumi galima išvalyti tvartą ir lauke iškratyti mėšlą, atlikti daugybę kitų darbų. „Toks traktorius, turintis greiderį, keičiamus kaušus bei šakes, kitus padargus, būtų labai naudingas visuose ūkiuose. Gaila, bet kol kas niekas nenori imtis jo gaminti serijiniu būdu“, – apgailestavo ūkininkas.

Naujas iššūkis
Apžiūrinėdami savadarbę techniką stabtelime prie traktoriaus, kurį šeimininkas pavadina „Specialiuoju“. „Tai nepamainomas talkininkas dorojant šieną. Juo pjaunu žolę, grėbiu ir parsivežu šieną. Jis leidžia man šį darbą atlikti itin greitai. Be to, ant „Specialiojo“ traktoriaus priekio yra sumontuota trivagė kukurūzų sėjamoji, juo taip pat sodinu bulves“, – traktoriaus funkcijas vardijo Jonas.
Užmetame akį ir į šalia stovinčią senutėlę rusišką „CZ“ sėjamąją. Ji taip pat perdaryta. „Visus sėjamosios vidurius išmečiau ir trąšas bei sėklas beriu tiesiai ant dirvos. Čia nėra jokių noragėlių, viskas į žemę įterpiama akėčiomis“, – sako ūkininkas. Jis tvirtina, kad dabar gaminamos tik prikabinamos sėjamosios, o jam daug patogiau dirbti pakabinama. Anot jo, tokią pasikėlei ir leki kur tau reikia, o prikabinamas padargas yra labai nepatogus transportuoti, kyla sunkumų pervažiuojant iš lauko į lauką.
Naujausias darbas, kurio žada imtis auksarankis, baigęs remontuoti kaimyno traktorių ir sutaisęs savąjį ekskavatorių, yra savaeigio kukurūzų smulkintuvo gamyba. „Naujame agregate bus sumontuotas šešių cilindrų „Zetor“ traktoriaus variklis, nes smulkintuvui reikia bent 150 AG, viskas bus padaryta taip, kad vienas galėčiau ir kukurūzus smulkinti, ir pats važiuoti juos išsikrauti“, – užsidegęs naująja idėja kalbėjo auksarankis Jonas.

Savadarbis purkštuvas nėra išvaizdus, bet dirba „pačiame aukščiausiame lygyje“.

Tik logiški sprendimai
Įsitikinus, kad savadarbiame savaeigiame purkštuve yra įdiegtos visos technologijos, kaip ir naujausiuose moderniuose serijinės gamybos purkštuvuose, paklausėme meistro, kiek jis jam atsiėjo? „Apie dvidešimt tūkstančių, na, o tokio serijinio kaina su GPS įranga prasideda nuo 700 tūkst., tad skirtumas akivaizdus“, – dėsto ūkininkas ir rodo savadarbę gyvulių gaudyklę.
Pasak meistro, jis ją nusikopijavo nuo analogiškos užsieninės, tik dar pridėjo jai ratus ir ji tapo mobili. „Nemažai gyvulininkyste besiverčiančių ūkininkų turi tokias. Jie mokėjo apie šešis septynis tūkstančius, o man su metalais, ratais ir dar visa kuo kainavo vos pusantro, na, žinoma, savo darbo aš neskaičiuoju“, – sugebėjimus skaičiuojant pinigus demonstravo technikos konstruktorius.
„Štai turiu susimeistravęs nediduką traktoriuką. Juo atvežu siloso gyvuliams, daržinėje kraunu šieno ritinius, atlieku kitus darbus. Mačiau tokio tipo agregatą parodoje, už jį net 100 tūkstančių prašė. Už gerą jautį šiandien galima gauti keturis tūkstančius, vadinasi, norint nupirkti tokį traktorėlį, reikia užauginti dvidešimt penkis didelius jaučius. Tai kur gi logika?“ – savo skaičiavimus grindė ūkininkas.

Gyvulininkystėje – „išmaniosios technologijos“
Pasisukus kalbai apie gyvulius sužinome, kad J. Chaladauskas pamažu traukiasi iš pienininkystės ir pereina prie mėsinės gyvulininkystės. Šiuo metu jo ūkyje yra 24 „galvos“ įvairių galvijų. Iš jų 10 grynaveislių limuzinų, nemažai mėsinių mišrūnų. „Štai pardaviau didelį mėsinį jautį ir gavau šešis tūkstančius litų, o kiek pieno reikėtų už tiek pinigų primelžti. Be to, turiu žinių, kad su pienininkyste toliau bus dar blogiau, todėl nutariau trauktis, kol nevėlu“, – mintis dėstė Gurelių žemdirbys, užsimindamas, kad dabar aktualiausia problema – sunkus limuzinų veršiavimasis. Anot jo, nors galvijai negauna nė saujos miltų, tik silosas, šienas ir vanduo, yra labai riebūs ir todėl kyla rimtų problemų karvėms veršiuojantis.
Galvočius nebūtų galvočius, jei ir gyvulininkystės sektoriuje neprikonstruotų techninių gudrybių, palengvinančių darbą, atpiginančių pašarų gamybą bei saugojimą. Štai silosas sudėtas palyginti nedidelėje po stogu esančioje silosinėje. „Ar bus patogu iš čia pašarą paimti ir kaip pavyko ją prikrauti?“ – klausėme ūkininko. Jonas viena ranka stumtelėjo stogą, šis bėgiais nuvažiavo į šoną ir klausimų nebeliko.
Ūkio šeimininkas pademonstravo čia pat kieme į ilgą duobę sudėtą šienainį. „Mokslininkai tvirtina, kad taip laikyti šienainį yra maždaug keturis kartus pigiau nei ritiniuose. Na, nežinau, ar tikrai keturis kartus, bet tikrai gerokai pigiau. Paslaptis čia tokia: duobė turi būti paruošta siaura, bet ne per siaura, kad traktoriumi būtų galima šienainį suminti. Pagal turimą gyvulių skaičių reikia paskaičiuoti, kad, naudojant šienainį, per savaitę būtų jo paimami bent du metrai, nes kitaip jis gali pradėti gesti“, – teorijos pritaikymą praktikoje rodė Jonas.
Paklaustas, iš kur tos novatoriškos idėjos, J. Chaladauskas sakė: „Mintys gimsta sunkiai dirbant, juk ne veltui yra anekdotas apie žydą, kuris norėjo kastuvo su motoriuku. Taip ir man, visada norisi, kad darbas vyktų greičiau, sklandžiau ir tam nereikėtų per daug prakaituoti.“

Dainius ŠEPETYS

Autoriaus nuotraukos

kaimo_laikrastis  Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.