Gytis Paškevičius: „Didžiausia žvaigždė buvau vaikystėje“

Vienas charizmatiškiausių Lietuvos dainininkų Gytis Paškevičius tikina, kad įdomiausias jo muzikinės karjeros laikas buvo jos pradžia. Sulaukęs vienuolikos, suaugusiųjų šokiuose jis grojo gitara, buvo tikra Šiaulių įžymybė. Mintimis į praeitį žinomas atlikėjas nuklysta pasakodamas apie naują koncertinę programą „Akimirka. Gyvenimas. Istorija“, raginančią susimąstyti apie prabėgusį laiką, kuris apima viską, kas žmogui svarbiausia.

Ištikimas gimtajam miestui
Pokalbis su Gyčiu šiltas, jaukus, nuoširdus – kaip jo dainos. Saulėtą penktadienio popietę jis puikiai nusiteikęs, nes į Vilnių atlėkė tiesiai iš Zarasų, kur visą savaitę praleido sodyboje. Sostinėje dainininkas retas svečias. Tiesa, 1986 metais, kai buvo priimtas į tada labai populiarų ansamblį „Oktava“, čia beveik gyveno. Koncertuodavo visoje Lietuvoje, tačiau Vilniuje vykdavo repeticijos. Vėliau grįžo į Šiaulius, bet pradėjęs solisto karjerą vėl dažnai sukiojosi sostinėje, nes daugelis muzikantų buvo vilniečiai.
Jis pats liko ištikimas gimtajam miestui, visam laikui persikelti į Vilnių nebuvo jokio noro. „Draugai to norėjo, o aš ne, nes esu prieraišus. Kai kas nors klausia, ar man niekada nekilo minčių išvažiuoti gyventi į užsienį, juokiuosi, kad negaliu net miesto pakeisti, ką kalbėti apie kitą šalį. Ir nėra reikalo – atstumai Lietuvoje tokie, kad jokios bėdos. Ką reiškia tie du šimtai kilometrų, pora valandų – ir tu vietoje. Koncertai vyksta įvairiuose miestuose, todėl gyvenamoji vieta nesukelia jokių problemų“, – paaiškina G. Paškevičius.
Kai kas stebisi, kad jis sodybą nusipirko taip toli nuo namų. Gyčio teigimu, prie Šiaulių nėra tokių gražių vietų, o ir pasiekia savo kaimelį per tiek pat laiko, kiek trunka kelionė į Vilnių. Vienai dienai nevažiuoja, jei išsiruošia, tai visai savaitei. Aplink – nuostabūs miškai, sklypas ribojasi su ežeru. Labai mėgsta čia būti su šeima, dažnai draugai užsuka pasisvečiuoti, visi tik ir klausia, ar važiuos ten savaitgalį. Jiedu su žmona Rugile daržovių neaugina – neprilakstysi prižiūrėti, todėl šiltnamius statys, jeigu visam laikui gyventi ten persikels.
Vienas mėgstamiausių Gyčio užsiėmimų – žvejyba. Po Velykų prasidėjo lydekų sezonas, pradžia buvo nebloga. „Man žvejyba yra procesas, svarbiausia jo dalis –sėdėjimas prie ežero. Tai kaip meditacija, o žuvies galima ir parduotuvėje nusipirkti, būna, dalį laimikio paleidžiu, jeigu daug kimba“, – tikina jis. Kadaise planavo statyti vasaros estradą, tačiau ją puikiausiai atstoja terasa. Juolab kad laisvalaikiu stengiasi nedainuoti, gitarą į rankas taip pat paima retai. Draugai tai žino ir jo klausytis eina į koncertus.

Dainuoja apie tai, kas rūpi
Šį rudenį G. Paškevičiaus gerbėjų laukia naujas koncertinis turas. Pagrindinė jo idėja – laikas. „Laikas yra filosofinė sąvoka, nes jis apima viską, kas beįvyktų. Tai prabėgančios sekundės ir minutės, kai žiūrime į laikrodį, kartu tai – visas gyvenimas, kiekvienas jo mirksnis, galiausiai tampantis istorija, – sako dainininkas. – Per 56-erius metus, o tai daugiau nei pusė gyvenimo, gražiausios akimirkos buvo, kai sukūriau šeimą, gimė ir augo vaikai.“
Buvo ir praradimų, nuo kurių niekur negali pabėgti: anksti mirė mama, išėjo ir tėtis, kai kurie draugai. Gytis svarsto, kad gali uždirbti daug pinigų, viską nusipirkti, bet negali pakeisti procesų, vykstančių be tavo žinios ir palaiminimo.
„Nepaisant to, galvoju, kad mano gyvenimas yra prasmingas, nes kūryba, muzika, koncertai teikia didelį pasitenkinimą, be to, jaučiu šeimos palaikymą, – dalijasi mintimis. – Kita vertus, kaip pragyvenai gyvenimą, paaiškės tik paskutinio atodūsio metu, nes iki tol gali bet kada viską sugadinti ar prarasti. Per vieną akimirką.“
Rimtomis temomis Gytis dažnai pasišneka su septyniolikmete dukra Urte ir dvidešimt ketverių sūnumi Dominyku, ypač besidominčiu dvasinėmis paieškomis: „Neseniai diskutavome apie tai, kad žmogus atlieka jam skirtą misiją pats to nežinodamas. Aišku, esame savo likimo kalviai, bet vis tiek galvoju, jog viskas ateina iš aukščiau.“
Dainininką jaudina, kad per pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė žmonių santykiai. Apgavystė, draugų, artimų žmonių išdavimas tapo norma. Garbė, kuri turėtų būti aukščiau visko, daugeliui nebėra vertybė. Nedaryk to, ko nenorėtum, kad tau darytų, šis principas svarbus G. Paškevičiui, jis atsispindi ir kūryboje. „Aš visą laiką dainuoju apie tai, kas man rūpi. Tai – meilės, mylimų žmonių, draugų santykių temos, jos mane visą laiką jaudino, tebejaudina dabar, todėl išlieka ir dainose, kurias klausytojai girdės naujojoje programoje“, – sako Gytis.
Jo nuomone, bet kuri daina, ką tik sukurta ar visiems puikiai žinoma, scenoje turi būti atlikta nepriekaištingai. Todėl muzikantas negaili laiko repeticijoms, daug valandų su kūrybine komanda praleidžia studijoje.

Su vaikais – patys artimiausi
Viskas prasideda nuo santykių šeimoje, tarp artimiausių žmonių. G. Paškevičius prisimena, kad jo tėvų, senelių šeimose pagarba vyresniesiems, paklusnumas buvo nediskutuotinas dalykas. Kai buvo mažas, nemažai laiko leisdavo kaime pas senelius. Ten tvarka buvo griežta: net visada alkani vaikai nevalgė, kada pakliuvo, kol senelis neatsisėsdavo prie stalo, duonos neatriekdavo, niekas nė kąsnio nepaimdavo. Kai pavalgydavo, maistą užrakindavo kamaroje iki pietų. Jeigu ateidavo svečių, vaikai net nedrįsdavo įsiterpti į suaugusiųjų pokalbį.
Didžiausia laimė, kad niekas per daug nekontroliavo, ką jie veikia kieme. O jie ten ne tik žaidė, bet ir iš vyresnių draugų daug aktualių dalykų sužinojo, ten surūkytos pirmosios cigaretės, paragautas pirmasis alkoholio gurkšnis. Tėvai daug dirbo, neturėjo laiko paskui lakstyti, griežtai kontroliuoti.
Gytis su vyresniais broliu ir seserimi turėjo savo parei­gas namuose, buvo pasiskirstę, kuris ką daro: vienas kambarius tvarkė, kitas valgį ruošė, trečias indus plovė, šiukšles nešė. Pagrandukas bandydavo protestuoti, bet vyresnieji jam nenuolaidžiavo.
Dainininkas nėra labai griežtas dukrai ir sūnui, tačiau ir ne per daug nuolaidus. Svarbiausia, ką stengėsi jiems įskiepyti, kad nieko nuo tėvų neslėptų. „Žino, jog jiems esame patys artimiausi, mums gali viską išsipasakoti. Visuose vakarėliuose, renginiuose kartu būdavo, o mažoji su mumis miegojo iki septynerių metų. Su žmona pasikalbame, kad kol jie dar nori su mumis kristi į vieną lovą, tegu krinta. Neretai ir dabar, jau dideli, ateina pas mus ir visi gulėdami diskutuojame apie problemas. Meilė, artumas išliko iki šių dienų“, – džiaugiasi jis.
Taip pat džiaugiasi, kad pavyko tesėti sau duotą pažadą vaikams nekartoti savo tėvų frazės: „O mūsų laikais…“ ir niekada jiems neprikišti, jog turi būti dėkingi už tai, ką tėvai davė. Jei ir davė, tai todėl, kad norėjo ir galėjo. Kitas principas, kurio laikėsi, – vaikams neužkrauti suaugusiųjų darbų ir atsakomybės, tai yra neversti sūnaus prižiūrėti jaunesnę sesę.

Būtina laimės sąlyga
G. Paškevičiui svarbu, kad vaikai pasirinktų studijas, nes patys tokių nori, o ne tam, kad pasirodytų prieš gimines, draugus: „Patariu jiems, kad susirastų mėgstamą darbą, tada bus patys laimingiausi. Deja, daugelis žmonių dirba tik todėl, kad jiems už tai moka.“
Dominykas po trejų metų studijų Vilniaus universiteto Tarptautinėje verslo mokyk­loje suprato, kad padarė klaidą, nutraukė jas ir dabar gilinasi į jogą, nori gauti sertifikatą, tapti profesionalu. Urtė kol kas neapsisprendė.
Dainininkas kadaise ir pats, norėdamas išsisukti nuo armijos, vos nesuklydo. Stojo į tuometį Pedagoginį institutą ir, sėk­mingai išlaikęs egzaminus, buvo priimtas. Būtų tapęs pradinių klasių mokytoju, laimė, laiku suprato, kad tai ne jam. Paskui metus profesinėje mokykloje mokėsi tekintojo specialybės. Galiausiai išėjo trejiems metams į armiją, o grįžęs įsidarbino teisme ūkvedžiu, ši pareigybė buvo vadinama teismo vykdytoju ir skambėjo labai išdidžiai.
Viskas stojo į vietas, kai draugo vestuvėse susipažino su muzikantais profesionalais. Tarp jų buvo ir legendinės tų laikų grupės „Kertukai“ vadovas Gediminas Jurgilas, kaunietis, dirbęs Šiauliuose, naktiniame klube, ten pasikvietė ir Gytį. Nuo tada jo gyvenimas buvo susietas vien su muzika. Uždirbdavo nedaug, tačiau tai buvo nesvarbu. „Oktavoje“ už vieną koncertą mokėjo 15 rublių, bet muzikantas nesibeldė į Filharmonijos direktoriaus duris, prašydamas pakelti algą. Svarbiausia, kad galėjo gyventi tuo, kuo norėjo.

Geriausias laikas – mokykloje
Tai, kad turi gerą balsą, buvo aišku nuo mažens: per šeimos šventes močiutė jį statydavo ant taburetės, o jis dainuodavo. Močiutė mylimam anūkui kartodavo: „Tu – neeilinis.“ Mokykloje bend­raklasiams dainuodavo nuo pirmos klasės. Gitarą barškinti pradėjo gal septynerių, gerai groti išmoko brolio dovanų gautu instrumentu, kai šis nematydavo. Tam labiausiai įkvėpė filmas „Maža išpažintis“ ir jame pagrindinį vaidmenį kūręs Vytautas Kernagis.
Vėliau prasidėjo iš užsienio atkeliavusių įrašų, plokštelių paieškos, keitimasis jomis, mėginimai burtis ir groti. Gytį pasikvietė suaugusių muzikantų kompanija, kai kurie jos nariai turėjo muzikinį išsilavinimą. Niekam nerūpėjo, kad jam tik vienuolika, kad ūgis mažas ir gitara ties keliais kabo. Svarbu, kad gerai grojo, gerai dainavo, prieš balso mutaciją pačias aukščiausias natas be vargo „imdavo“. Greitai jaunasis talentas išgarsėjo. Grupė grojo Kultūros namuose, šokiuose, Šiaulių jaunimas eidavo pasižiūrėti ir pasiklausyti būtent jo. Jis nešė pelną, todėl direktorė net rado būdą, kaip jam atlyginimą mokėti.
„Buvau visų draugas, žvaigždė, visi pažįstami buvo vyresni. Kiekvienas laikas turi savo pliusų ir minusų, bet, manau, pats ryškiausias, įdomiausias buvo tada. Už nieką neatsakai, gyveni sau, yra rėmai, bet ir laisvės pakanka. Prisimenu, išsiruošiau su panele į pirmąjį pasimatymą. Kokia gėda! Manęs neįleido į kiną suaugusiems, nes man dar nebuvo šešiolikos. O rodė „Romeo ir Džuljetą“. Apmaudžiausia, kad jaunesni už mane be vargo ten patekdavo, nes dviem galvom aukštesni buvo“, – šypsosi prisiminęs.
Ko gero, šis laikotarpis buvo ir pats bohemiškiausias, svarsto dainininkas. Žinoma, ir vėliau, ir dabar žmonės atpažįsta gatvėje, bet žvaigždžių liga jis persirgo nepastebimai, būdamas 11–15 metų. Buvo vienas kiečiausių miesto vaikinų, tačiau neturėjo džinsų. Nors už grojimą šokiuose užsidirbdavo, neužteko pinigų, todėl visą vasarą kalė dėžutes ir galų gale už šešiasdešimt rublių juos nusipirko. Tėvui pasakė, kad sumokėjo trisdešimt, ir tai vos neišvarė iš namų. „Kostiumas tiek kainuoja, o tu brezentą nusipirkai“, – pyko jis.
Pedagogai tėvams neskundė. „Mokytojai nespaudė, matyt, jautė, kad man neprireiks nei fizikos, nei matematikos, kad būsiu menininkas. Tiesa, daug skaičiau, „Drąsiųjų kelių“ seriją buvau prarijęs. Visą gyvenimą buvau toks mylimukas – ir kai grojau naktiniame klube, ir „Oktavos“ laikais. Mane supo žmonės, kurie nesitikėjo iš manęs jokios naudos, aš jiems patikau, jie mane mylėjo“, – prisimena.

Apie gerbėjas ir meilę
Gerbėjų dėmesys dainininko pernelyg nevargina. Žinoma, anksčiau sulaukdavo daugiau laiškų su meilės prisipažinimais, tačiau po koncertų niekas prie durų nestovėdavo, raštelių po kilimėliu nekišdavo, automobilis nebūdavo apipieštas širdelėmis.
Kiti žinomi muzikantai, su kuriais kartu koncertuodavo, tokių dėmesio ženklų sulaukdavo daugiau, tačiau Gytis į tai žiūrėjo be jokio pavydo. Galbūt todėl kad tai jau buvo išgyvenęs būdamas šeštokas? Iki šiol prisimena, kaip tada viena vienuoliktokė pasakė: „Jeigu būtum aukštesnis ir vyresnis…“
Lyriškų, jausmingų dainų autorius, romansų atlikėjas tikina, kad romantiškas jis yra tik scenoje, o ne gyvenime: „Jeigu būtų kitaip, scenoje nestovėčiau. Šeimoje esu realistas, jeigu kas daro siurprizus, tai žmona man, o ne aš jai. Mamai staigmenas planuoja vaikai, tada prašau jų, kad man nieko nesakytų, nes negaliu iškęsti ir vis išsiduodu, išplepu.“
Su Rugile jie susituokė praėjus vos trims mėnesiams nuo pažinties ir kartu pragyveno jau dvidešimt šešerius metus. Kiek anksčiau, arėjant sidabrinėms vestuvėms, dainininkas juokavo, kad už tai ją reikėtų apdovanoti medaliu.
Tai ar buvo tas medalis? „Ji pati žino, ko yra verta, ir aš žinau. Mes vienas į kitą pasižiūrime, patylime, garsiai vienas kito negiriame, bet laikas nuo laiko pasakome, kad vienas kitą mylime, – teigia G. Paškevičius. – Rugilė yra mano žmona, mano draugė, jau seniai supratau, kad artimesnio žmogaus neturiu. Yra daug draugų, pažįstamų, kolegų, bet tik jai galiu viską pasakoti, tik ji viską apie mane žino. Ji man pati artimiausia, o tai ir yra svarbiausia. Manau, kad tai mato ir vaikai, supranta. Tikiuosi, jie tokius santykius su savo antrosiomis pusėmis kurs.“
O ar per daugiau nei tris dešimtmečius metų neišblėso meilė scenai? Gytis atsako, kad muzika – jo didžiausia gyvenimo aistra. Kai kūrė pirmąsias dainas, nesvajojo apie pilnas koncertų sales, negalvojo, ar sulauks klausytojų dėmesio. Stengėsi būti nuoširdus, žmonės tai įvertino. Gytis nenori nuvilti savo kūrybos gerbėjų, eidamas į sceną stengiasi parodyti jiems geriausia, ką gali, todėl naujam koncertiniam turui, kuriame kartu gros žinomi Lietuvos muzikantai, ryžosi tik praėjus beveik šešeriems metams.

Giedrė Budvytienė

Liudo Masio nuotrauka