Vėjas: 
,,Nesigailiu, kad pardaviau melžiamas karves, turiu kuo užsiimti“, – sakė Antanas Čepas.
Žemdirbiams atėjo išbandymų ir permainų metas: daugelį metų kūrę pieno ūkius, statę fermas, pirkę įrangą, dabar dėl mažų superkamo pieno kainų jie turi atsisakyti pradėtos veiklos. Nuostolingi pieno ūkiai žmones stumia į bankrotą. Pasak Akmenės rajono savivaldybės Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjos Gražinos Gauronskienės, 2012 m. pradžioje rajone 506 ūkininkai laikė 2 581 melžiamą karvę, o šių metų vasario 1 d. duomenimis, beliko 325 karvių laikytojai, sumažėjo ir piendavių – liko tik 1 777.
Pašakarnių kaimo (Akmenės r.) ūkininkas Antanas Čepas praėjusių metų rugpjūtį į mėsos kombinatą išvežė 52 melžiamas karves ir 50 telyčių. ,,Pabėgau iš savanoriškos vergijos, dabar esu laisvas žmogus, – sakė ūkininkas. – Darbas fermoje be išeiginių, didelės investicijos, o už pagamintą žaliavinį pieną – jokio pelno, gamybos kaštai kur kas didesni negu superkamo pieno kaina. Dabar auginsiu javus, buvusioje karvių fermoje įrengsime remonto dirbtuves, prekiausime detalėmis, įkursime sandėlius. Ir mano sūnus Vidmantas, jaunasis ūkininkas, tik metus telaikė melžiamas karves, turėjo jų apie pusšimtį, bet irgi imsis perspektyvesnės ūkinės veiklos.“
Didžiulėje 100 vietų A. Čepo karvių fermoje dabar beliko tik 20 telyčių ir dvi melžiamos karvės, kurias laiko, kad didelė šeimyna turėtų kokybiško pieno, sviesto, sūrio. Po kelių mėnesių parduoti išveš ir tas telyčias. „Džiaugiuosi, kad vargo atsisakiau, nes buvau pasmerktas žlugti. Už pieno kilogramą mums supirkėjai bemokėjo tik po 13 euro centų. Karvės pradėjo ,,melžti“ visą ūkio pelną. Gelbėjo javai. Turiu 200 ha nuosavos žemės, dar tiek pat nuomoju iš valstybės ir privačių asmenų“, – pasakojo atkaklusis žemaitis. Jis ūkį įkūrė 1991 m. savo gimtinėje. Tėvų namas stovėjo už buvusių kolūkio fermų, netoli kapinaičių. Vėliau tą fermą Antanas įsigijo. Gyvenamąjį namą pasistatė kitapus fermos ant aukštumėlės, pasodino daug eglių, kad užstotų vyraujančius vakarų vėjus.
Reginos ir Antano Čepų gyvenamasis namas – erdvus ir didelis. Čia užaugo trys jų vaikai: sūnus Vidmantas ir dvi dukros – Vilija ir Lina, kurią tokiu vardu pavadino todėl, kad vienais metais augino beveik 20 ha linų. Čepų namuose jau krykštauja penkių mėnesių anūkas Kajus. Kartu su tėvais gyvena sūnus – jaunasis ūkininkas Vidmantas su žmona Oksana ir sūneliu. Visiems užtenka erdvės ir veiklos.
Bendras dviejų ūkių technikos kiemas, per darbymetį tėvas ir sūnus vienas kitam padeda, dalijasi turima technika. Vidmantas baigė Joniškio žemės ūkio mokyklą. Dar besimokydamas įregistravo jaunojo ūkininko ūkį. „Man pasisekė, kad turiu tokius puikius tėvus, jie padėjo įsikurti, yra gyvenimo atrama. Tik pradėjęs ūkininkauti įsigijau bankrutuojančio ūkininko dalį žemės, ūkinius pastatus ir 80 galvijų. Turėjau 50 melžiamų karvių, bet tik metus telaikiau – darbo daug, o pajamų nulis, greitai išvežiau savo piendaves parduoti. Auginsiu tik javus“, – sakė jaunasis ūkininkas Vidmantas.
Nuotaikingai A. Čepas pasakojo apie pažintį su būsimąja žmona. Jis per istorinius sausio įvykius budėjo prie parlamento. Degė laužai, žmonės vieni kitus vaišino arbata, sumuštiniais, skambėjo patriotinės dainos, jaunesnieji susikabinę už rankų šoko liaudiškus šokius. Besisukdamas jis pamatė gražią merginą, vardu Regina. Ji mokėsi Tytuvėnų žemės ūkio mokykloje, kartu su dėstytojais buvo atvykusi prie parlamento. Susitiko Antano ir Reginos žvilgsniai. „Ji man krito į akį, neapsakomas jausmas užliejo širdį. Vestuves atšokome tų pačių metų rudenį, rugsėjo 7-ąją, per Reginos vardo dieną, o rugsėjo 8-ąją aš esu gimęs. Atvirai sakau: esame laimingi žmonės, puikūs mūsų vaikai, mums visko užtenka, nes dirbdamas žemę visada būsi sotus. Darbo nebijome, viską kuriame savo rankomis“, – romantiškai nusiteikęs pasakojo Antanas. Svarbiausia, kad jis dabar jaučiasi laisvas, nes atsisakė sunkios pieno ūkio naštos, turi daugiau laiko kurti būsimos veiklos strategiją ir planus.
Aldona SIREIKIENĖ
„ŪP“ korespondentė
Autorės nuotrauka
Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.