Ir nykstančiuose kaimuose verda gyvenimas

Lietuvos demografinės problemos skverbiasi į pačias atokiausias gyvenamąsias šalies vietoves, paliečia mažiausius kaimus, miestelius, seniūnijas. Ir nors gyventojų skaičius šalyje vis dar mažėja, nuo to gyvenimas galbūt nepasidaro mažiau įdomus. Galėtume net teigti, kad gyvenimo įdomumas ir dinamiškumas visiškai nepriklauso nuo tą gyvenimą gyvenančių žmonių skaičiaus. Apie seniūnijos šiandieną, gyvenimo džiaugsmus ir problemas kalbėjome su Žarėnų seniūnijos (Telšių r.) seniūne Silvija Martinkute, pradėjusia čia dirbti… tik prieš pat Velykas.

Iš skaičių pozicijų

Žarėnų seniūnijoje yra net 30 kaimų, ir tai visai nemenkas rodiklis ganėtinai mažai seniūnijai. Tačiau jei vertinsime pagal tuose kaimuose gyvenančių žmonių skaičių, gali pasirodyti, kad situacija ne tokia jau ir puiki. 2001 m. surašymo duomenimis, iš minėtų 30 kaimų beveik pusėje gyventojų skaičius buvo mažesnis nei dešimt, viename gyventojų nebebuvo, o dar aštuoniuose gyveno po keliolika žmonių. Dar keturiuose gyveno maždaug po 20–30 žmonių. Ir tik likusiuose keturiuose gyventojų buvo kiek daugiau: viename jų – Keguose – per šimtą.

Puikiai gyventojų demografijos pokyčiai atsispindi palyginimuose. Palyginę šiuos skaičius su vėlesniu, 2011 m. surašymu, matome, kad vietoj vieno gyventojų neturėjusio kaimo seniūnijoje tokių jau keturi, kad padaugėjo turinčių iki 10 žmonių, kad apskritai kiekviename kaime, išskyrus vieną kitą, gyventojų per dešimtmetį sumažėjo, kai kuriuose net per pusę.

Procesas ir toliau vyksta ta pačia linkme. Prieš aštuonerius metus visoje Žarėnų seniūnijoje gyveno 1 013 žmonių, šiandien jų likę jau tik 954, tad po dvejų metų vyksiantis visuotinis gyventojų surašymas užfiksuos dar mažesnius skaičius.

Bet tai, kaip sakoma, tik skaičiai. Ką apie savo seniūniją gali pasakyti prieš pačias Velykas pradėjusi jai vadovauti S. Martinkutė? Juk gyvenimas, nepriklausomai nuo to, koks žmonių skaičius jį gyvena, tikriausiai yra vienodai įdomus, intensyvus ir margas?

Žemės ūkis – veiklų lyderis

„Didžiausias seniūnijos ūkis turi apie 600 ha žemės, laiko 470 galvijų. Dar penki ūkininkai naudojasi maždaug po 200 ha žemės ir laiko po 100 galvijų. Visi kiti yra smulkesni. Pagrindinė veiklos kryptis yra pieno gamyba, o vien tik mėsinius galvijus augina keli nedideli ūkiai. Aišku, dalies ūkininkų bandos yra mišrios – gyvulius augina ir pienui, ir mėsai. Yra ir vienas ūkis, kuriame auginami elniai. Seniūnijos ūkių vidurkis – maždaug 30 galvijų ir 10 ha žemės“, – pasakojo seniūnė S. Martinkutė.

Kaip teigia seniūnė, tie didesnieji ūkiai yra gana modernūs: atnaujino gamybinius pastatus ir jų įrangą, įsigijo šiuolaikiškus traktorius, žemės ūkio padargus, kitą techniką. Be abejo, didele dalimi prie to prisidėjo europinė parama.

Paklausta, ar daug dar esama kaimo gyventojų, kurie ūkį laiko tik savo asmeninėms reikmėms, seniūnė sakė, kad tokių nuosekliai mažėja.

„Po keletą smulkių ūkių kaimuose vis dar yra, tačiau kasmet mažėja. Amžius nebeleidžia taip ūkininkauti, o tendencija, kad nėra šių ūkių kam perduoti, tą skaičių dar labiau mažina. Jaunam žmogui ūkininkavimas neatrodo ekonomiškai naudingas, todėl jei smulkių ūkelių dar likę, greičiausiai iš inercijos tarp vyresnių žmonių“, – svarstė seniūnė.

Ūkininkai dalijasi

Paprašyta įvertinti, ar ūkininkus irgi galime laikyti labiausiai pasiturinčiu jų seniūnijos gyventojų sluoksniu, seniūnė nesiryžo to šimtu procentų patvirtinti.

„Manau, kad ta tendencija nėra kitokia, jei lygintume su kitomis seniūnijomis. Ką mes akivaizdžiai galime pamatyti? Ūkininko sodyba, žinoma, atrodo tvarkinga, pas mus jie tikrai gražiai susitvarkę, išgražinę aplinką. Negalėčiau pasakyti, kad kitų gyventojų sodybos būtų prastesnės, yra žmonių, kurie labai didelį dėmesį kreipia į savo aplinkos gražinimą. Bet finansine prasme ūkininkams tai padaryti galbūt lengviau. Ta technika, bendra nuosavybės kaina pas ūkininką gal ir yra didesnė, tačiau ant kaktos juk neparašyta, ar traktorius važiuoja su išmokėta, ar neišmokėta paskola. Kitas gal su nauja technika važiuoja, tačiau neturi už ką kuro įsipilti“, – savo nuomonę dėstė S. Martinkutė.

Vis dėlto Žarėnų seniūnė pripažino, kad ūkininkai yra vieni aktyviausių, kai reikia pagelbėti įvairiuose bendruomenės renginiuose.

„Pagal savo galimybes ūkininkai prisideda prie seniūnijoje rengiamų švenčių. Taip pat jie pagelbsti vieni kitiems: sušelpia atliekamais pašarais, neturintiems technikos padeda įdirbti žemę, suteikia kitokią paramą“, – sakė seniūnė.

Sėkmingi verslai

Ne vien žemės ūkiu gyvi Žarėnai. Seniūnė S. Martinkutė mano, jog tai, kad jų seniūnijoje yra ir kitų verslų, padeda išgyventi žemės neturintiems žmonėms, jiems nereikia važiuoti į miestus ar net užsienį ieškoti darbų.

„Seniūnijoje sėkmingai veikia keletas verslo įmonių. Galbūt jos ne tokios didelės, tačiau mūsų miesteliui jos yra svarbios ir reikalingos, mes jas žinome, gerbiame ir jomis didžiuojamės. Galų gale jos pakelia bendrą mūsų įvaizdį. Žemės ūkio kooperatyvas „Rešketėnai“ jau du dešimtmečius superka pieną iš smulkių ir vidutinių pieno gamintojų, šiemet jis švęs savo veiklos 20 metų jubiliejų. Mano žiniomis, kooperatyve įdarbinta apie 50 darbuotojų, mūsų miestelio ir seniūnijos žmonėms tai labai svarbus darbdavys. Labai įdomią veiklą vykdo bendrovė „Kontena“. Joje iš vaisių ir daržovių gaminamos cukrinukai, obuolių ir morkų sūriai, kepami originalūs pyragai, sukamas kastinys, raugiama gira, gaminami kiti produktai. Bendrovė turi savo firminę parduotuvę, o užsakymus gali pristatyti ne tik į aplinkinius miestus, bet ir į Kauną bei Vilnių“, – svarbiausiais seniūnijos verslais džiaugėsi Žarėnų seniūnė.

Beje, S. Martinkutė patikino, kad prie vietos gyventojų įdarbinimo prisideda ir kai kurie stambesni ūkininkai.

„Šeši ūkininkai įdarbina žmonių, vadinasi, sukuria darbo vietas, o tai kai kam yra labai didelė paspirtis“, – sakė seniūnė.

Seniūnijos gyventojai svarbiausių kasdienių prekių gali įsigyti Žarėnuose įsikūrusioje parduotuvėje, be to, miestelyje veikia paštas, ambulatorija, kultūros centras, kuriame muzikinius talentus tobulina kaimo kapela, moterų ansamblis, dramos būrelis ir kiti saviveiklos kolektyvai.

Ten, kur prasideda Minija

Savo rašinį pradėjome nuo to, kad gyventojų kaimuose nepaliaujamai mažėja, ne išimtis ir Žarėnai. Kaip ši problema matyti iš jos, seniūnijos vadovės, pozicijų.

„Gyventojų dabar visur mažėja, mūsų seniūnijoje taip pat. Visoje Žarėnų seniūnijoje prieš dešimtmetį gyveno per tūkstantį žmonių, dabar jų likę 954. Manau, vienodais tempais žmonių skaičius mažėja ir mažuosiuose kaimuose, ir pagrindinėje seniūnijos gyvenvietėje – Žarėnų miestelyje“, – sakė S. Martinkutė.

Paklausta, ar tai reiškia, kad kaimuose lieka vis daugiau negyvenamų sodybų, seniūnė nenorėjo su tuo šimtu procentų sutikti.

„Atmetus tai, kad žmonių mažėja dėl natūralių priežasčių, dalis paliekančių mūsų seniūniją yra jauni žmonės, išvykstantys dirbti kitur. Tačiau čia lieka jų tėvai. O jei kur, mirus paskutiniam sodybos gyventojui, ir lieka tušti namai, juos neretai įsigyja miestiečiai. Mūsų apylinkės labai gražios, tarp miškų tyvuliuoja net devyni ežerėliai, iš vieno išteka gražiausia Žemaitijos upė – Minija. Tokia gamta traukia miesto žmones atsipalaiduoti nuo miesto įtampos ir triukšmo. Pagal savo skonį ir supratimą jie persitvarko šias sodybas ir savo susikurtoje rekreacinėje zonoje praleidžia vasaros mėnesius. Atstumas iki rajono centro visai nedidelis – vos 20 kilometrų“, – pasakojo Žarėnų seniūnė S. Martinkutė.

Juozas SKRIPKAUSKAS

ŪP korespondentas