Irena Berštienė: „Kai darau mylimukus, labai gera gyventi“ (nuotraukų galerija)

Šiaulietę Ireną Berštienę visada traukė rankdarbiai, bet jiems vis pristigdavo laiko. Kai užaugo vaikai, moteris suprato: dabar – jos laikas, nevalia gaišti nė minutės. Godžiai paniro į kūrybos pasaulį: ėmė tapyti paveikslus, velti, verti karoliukus, kurti interjero lėles, o galiausiai – sparnuotus žmogeliukus. Jie, praminti mylimukais, neša gerus kūrėjos linkėjimus.

Vienintelės Lietuvoje Irena savo angeliukus mylimukais pakrikštijo pati. Nežino kodėl. „Be abejo, galiu juos vadinti džiugesiukais, bet mylimukai skamba gražiau, savičiau. Iš karto pajutau, kad toks apibūdinimas jiems tinka, tiesiog lipte prilipo“, – sako I. Berštienė. Juos pradėjo daryti su drauge Edita Varneliene. Kuriant interjero lėles, vieną dieną sukirbėjo noras pažaisti. Rezultatas abi nudžiugino ir įkvėpė toliau draugauti su mūza. Abiejų moterų mylimukai labai skiriasi. Irena net negali įvardyti, kas tie mylimukai. Dažnai atrodo, kad jie – būsena, tos dienos ir akimirkos atvaizdas, išraiška. Norint tai pajusti, tereikia į juos žvilgtelėti. Menininkė niekada nekuria pavargusi, suirzusi ar blogos nuotaikos. Darbo imasi tik gerai nusiteikusi, širdyje pajutusi poreikį išlaisvinti vidinį kirbesį. Mylimukams iškeliavus į naujus namus, paskui išseka ir Irenos linkėjimai, gerumas bei švytėjimas, kuriuo ji išsiskiria iš kitų ir džiugina daugelį esančių greta. Taip pat persiduoda kūrybos akimirką jaučiami laimė, pakylėjimas, teigiamas nusiteikimas. „Kai darau mylimukus, jaučiu, kad labai gera gyventi. Be galo noriu, kad ir kiti tai patirtų. Gėrio niekada nebus per daug, ypač jo trūksta dabar – vis labiau svetimėjant, nuolat skubant, tampant daiktų vergais“, – sako mylimukų autorė.

Skirti keliauti Vienodų sparnuotų žmogeliukų nėra. Kiekvienas mylimukas turi išskirtinį ir nepakartojamą veiduką. Be to, kiekvienas vis kitaip elgiasi, žiūri ir stebi aplinką. Menininkė ne kartą girdėjo draugus ir bičiulius sakant, kad jos mylimukai panašūs į ją pačią. Nesigina, ko gero. Mylimukai atspindi ne tik gerą nuotaiką, bet ir šventės laukimą. Prieš Kalėdas jų rankas šildė pirštinytės, laukdami Valentino dienos puošėsi širdelėmis, prieš Jonines segės gėlės žiedą arba dabinsis paparčio lapu. I. Berštienė džiaugiasi, kad mylimukai jos namuose neužsibūna ir greitai randa savuosius. Draugai, draugų draugai mielai jų įsigyja. Keletas sparnuotų žmogeliukų atsidūrė užsienyje. Savo rankomis sušildytų suvenyrų šiaulietė niekam negaili ir prie jų neprisiriša. Juk jie tam ir kuriami – keliauti ir nešti džiaugsmą kitiems. Nedvejodama atsisveikina, vos tik pamato susižavėjimo kupinas akis, išduodančias, kad mylimukas labai patiko. „Aš bet kada galiu padaryti naują mylimuką, o kitas, net ir labai norėdamas, ne. Atsisveikinu be jokio širdagraužio. Man svarbiausia pajusti, kad darbai kam nors patiko. Įvertinimas skatina su dar didesniu įkvėpimu kurti – lyg kas būtų į baką pripylęs degalų. Atrodo, uch imsiu ir kalną mylimukų padarysiu!“ – šypsosi Irena. Savo kurtų lėlių menininkė neskaičiuoja – nemėgsta matematikos. Geriausiai prisimena pirmąjį mylimuką: jis, kitoks negu dabartiniai, kabojo tarpduryje ir pasitikdavo vos pravėrus namų duris. Ilgainiui pajuto norinti, kad jų būtų daugiau – skirtingesnių, įdomesnių ir džiugenos pilnų.

Vaikystės atspindys Sparnuoto žmogeliuko kūnui Irena naudoja putplasčio bumbulą, galvai – modeliną. Suformavus veiduką ir išryškinus bruožus, mylimukas pats pradeda diktuoti, kaip turi atrodyti ir kuo dabintis. Vienam reikia itin puošnios apykaklės arba kaklaraiščio, kitam – rankose laikyti rožę, trečiam – krepšelį. Užtrunka prie jų nevienodai. Neužsukus blogai nuotaikai ir rūpesčiams, mylimuką gali sukurti per savaitgalį, kitaip prireikia poros savaičių ar net mėnesio. „Prie jų prisėsti labai smagu, regis, tą akimirką kažkur pabėgu. Gal į vaikystę?“ – svarsto I. Berštienė. Toks pojūtis neatsitiktinis. Kadaise Irena svajojo dirbti žaislų gamykloje. Tada ji lėlių turėjo nedaug, bet visas be galo mylėjo ir saugojo. Labai mėgo iš plastilino lipdyti lėlytes. Jas nudažydavo dantų pasta ir taip suteikdavo švelnią faktūrą. Mama pastą eik­vojančią dukrą bardavo, tačiau ji neišsižadėjo savo pomėgio. „Iš vaikystės daug ką perimame. Juk esame tie patys žmogeliukai, žinoma, suaugę, turintys daugiau patirties, įgūdžių, bet vidumi mažai kuo pasikeitę, – tvirtina pašnekovė. – Norai, neišsipildžiusios svajonės, paslėpti talentai visada gyvena, jie niekur nedingsta.“

Jurga Sajenkienė

Irenos Berštienės asmeninės nuotraukos