Istorijos pamokos Vikingų kaime

Pavasarį Družuose (Širvintų r.) atgyja Vikingų kaimas. Gyventi arčiau gamtos svajojusios Korsakų ir Gilių šeimos visa galva pasinėrė į istoriją ir įkūrė gyvų mokymų muziejų. Jei tik panorėsite, vikingai atvyks ir į jūsų kiemą.

Primena filmą Mindaugas Korsakas su žmona Judita, vaikais Ugne, Rusne, Vakariu ir Mindaugo sesuo Edita Gilė su vyru Pauliumi bei sūnumi Simonu kviečia pasisvečiuoti vikingų buveinėje. Gražiame upės slėnyje atgyja istorija, tūkstančio metų senumo įvykius pasakoja daiktai. Viešnagės čia niekada nepamiršite, jei atsigersite vandens iš vėsaus molinio indo, paragausite dūmais kvepiančių ant laužo keptų blynų, apsivilksite metalinius marškinius, įsisupsite į vilnonį apsiaustą, užsisegsite varinę sagę, atsisėsite ant šerno kailio. Tai panašu į istorinį filmą, kuriame patys dalyvaujate. Pievoje mažasis vikingas, apsiginklavęs mediniu kalaviju ir skydu, vaikosi sesutę. Teta žaidžia su vaikais, skraidina sūpynėse po medžiu, kol jų mama ir tėtis skaptuoja medinius žaidimus. Visa šeimyna ropščiasi į namelį medyje, jaukiai įsitaiso ant kailių ir dėlioja molio rutuliukus senovinėje žaidimų lentoje. Moterys padeda apsivilkti vyrams sunkius metalinius šarvus, storos odos liemenes ir pasiruošti karių kovoms. Lauko virtuvėje pakabintas ant trikojo pūškuoja puodas, kvepia šalia žaliuojantys šalavijai ir mėtos. Vikingų namelio sienos išklotos šernų kailiais, moliniame indelyje dega aliejinė žvakė, garuoja medžioklės vaišės. „Čia gali sutikti karį, galbūt net vikingą, prisėdęs prie seno ąžuolo pasiklausyti sutartinių. Mes kartu galime kiekvieno vaiko širdyje užauginti meilę savo šeimos ir tautos istorijai. Istorija turi būti gyva, perduodama iš širdies į širdį, iš lūpų į lūpas. Norime gyventi aplinkoje, kurioje galėtume tai patirti“, – sako viena iš VšĮ „Vikingų kaimas“ įkūrėjų Edita Gilė.

Pabėgo iš miesto Mindaugo ir Editos šeimų kelias į kaimą ėjo vingiais pro miestus. Iš Panevėžio kilę Mindaugas ir Judita Korsakai bandė pritapti sostinėje, o Edita ištekėjo už vilniečio Pauliaus Gilio. „Vilniečiais taip ir netapome, pradėjome dairytis romantiškos užuovėjos gamtos apsuptyje. Taip jau būna, kad miestiečiai svajoja gyventi kaime, o mačiusieji vargo kaime nori pabėgti į miestą“, – paaiškina Mindaugas. Abi šeimos įsigijo bendrą 5 ha sklypą Družų kaime. „Esu tikras miesto vaikas. Pirmą kartą į kaimą pas draugę nuvažiavau gal dešimtoje klasėje. Didžiausia pramoga buvo pamelžti karvę ir sugrėbti šieną“, – prisimena Judita. Kol kas abi šeimos dar tik kuria savo sodybas. „Sėsliu gyvenimu kaime kol kas negalime pasidžiaugti. Čia praleidžiame vasaras, o gyvename Širvintose, kad būtų arčiau sodybos. Darbų nepaspartinsi – namą statome iš rąstų, jie turi susigulėti. Ne taip paprasta ir su ūkine veikla. Tik iš pradžių buvome užsidegę auginti visokių gyvūnėlių, o dabar kasmet tą sąrašą vaikai trumpina: nenori arkliuko, nes žino, kad daug darbo juo rūpintis, nereikia ir triušių“, – pasakoja J. Korsakienė.

Gamtos ritmu Sklypą abi šeimos pirko žiemą. Miestiečiai net neįsivaizdavo, kiek čia bus darbo. Dabar Mindaugas jau įsitikinęs: darbai kaime niekada nesibaigia. Vasarą, vos spėji žolę nušienauti, ji vėl užaugusi. „Jeigu nori turėti gražų gamtos kampelį, jį reikia nuolat puoselėti, – pritaria Judita. – Pažįstame družiečių, kurie jau pabėgo į miestą ir sako niekada atgal negrįšiantys. Jie vaikystėje vasarą nebuvo prie jūros nuvažiavę, nes reikėjo visą laiką dirbti. Mes tokio tradicinio sunkaus kaimo gyvenimo neplanuojame, nebent įsikūrę sėsliai prisiderinsime prie sezoninių kaimo darbų ritmo. Ir dabar gyvename pagal gamtą: nuo pavasario iki rudens organizuojame edukacinę veiklą lauke, žiemą gaminame stalo žaidimus. Žinoma, tai ne tas pats kaip žemę arti, gyvuliukus auginti.“ Družų kaimas didelis, čia įsikūrę daug gyventojų, jaunų šeimų, vien mažamečių vaikų – apie 50, bet pieno nusipirkti galėtum vos dviejose sodybose – karvių jau retai kas laiko. Gali pamatyti tik avių, ožkų, arkliuką. Judita apgailestauja, kad senojo kaimo lieka vis mažiau.

Pradžia – stalo žaidimai Kol gyveno Vilniuje, Korsakai organizuodavo šeimoms stalo žaidimų pramogas. Tai buvo edukacinio centro pradžia. Persikėlę į kaimą, nutarė tęsti edukacinę veiklą. Minimaliomis sąnaudomis brolio ir sesers šeimos įrengė Vikingų kaimą. Iškilo namelis, pavėsinė, lauko virtuvė, šiek tiek toliau – karių poilsiavietė. Pievoje vyksta pratybos, šaudoma iš lanko. Judita turi socialinio darbo patirties, kartu su vyru daug dirbo su globos namų auklėtiniais, sunkiau auklėjamu jaunimu. Mindaugas bendrauja su eksperimentinės archeologijos klubais, domisi istorija, ypač vikingų amžiumi. Ankstyvaisiais viduramžiais vikingų gentys gyveno dabartinės Švedijos, Danijos, Norvegijos teritorijose, veržėsi į Vakarus. Buvo paplitę ne tik Skandinavijoje, bet ir dabartinių Baltijos šalių teritorijoje. Kuršiai, prūsai iš dalies ir žiemgaliai, perėmė vikingų žygių, ginkluotų antpuolių iš jūros, tradiciją. „Mes atgaiviname vikingų gyvenimo būdą ne pagal geografinę teritoriją. Svarbiau požiūris į pasaulį ir istorinis laikotarpis“, – paaiškina Mindaugas. Pasak Juditos, jų vykdoma edukacinė veikla daug platesnė nei pažintis su vikingais – vaikai supažindinami su istorija, gamta, senaisiais papročiais.

Ragais nesipuošė Plačiai paplitęs vikingų išvaizdos stereotipas – aukštas, barzdotas karys su raguotu šalmu. Vaikas, užsidėjęs tokį šalmą, įsitikina, kad jis labai nepatogus, ragai už visko kliūva. Taip iš savo patirties sužino, kad tokių šalmų galbūt ir nebuvo. „Archeologija leidžia patikrinti kai kurias mūsų sugalvotas teorijas. Iš tiesų istorinės medžiagos yra labai daug. Radinius mūsų teritorijoje lyginame su archeologinėmis iškasenomis Skandinavijoje ir matome, kad įvairūs rakandai, darbo įrankiai, ginklai yra panašūs, skiriasi tik detalės“, – pasakoja Mindaugas. „Mūsų naudojamos edukacinės priemonės yra kuo tikslesnės istorinių daiktų kopijos. Leidžiame vaikams pačiupinėti muziejinius eksponatus, kuriuos paprastai mato už stiklo, – papildo vyrą Judita. – Patys nerekonstruojame ginklų, bet yra tai gebančių istorija besidominčių meistrų. Bendraujame ir su amatininkais, kurie gali pasiūti senovinius drabužius, numegzti tinklą. Palaikome ryšius su gyvosios archeologijos klubais, keičiamės patirtimi ir žiniomis.“ Laikantis senųjų tradicijų, edukacinėms programoms drabužiai siuvami iš natūralių medžiagų – lino, vilnos, odos, kailio. Stengiamasi drabužius senoviškai sukirpti. Pasak Juditos, archeologai randa tik aprangos detalių, tad apie visumą sunku spręsti. Drabužių rekonstrukcija yra archeologinė interpretacija, tikslias detales sunku atkurti. Bet pagal papuošalų gulėjimo vietą galima nuspėti, kaip buvo dėvimi drabužiai.

Vaikų teisė rinktis Populiariausi vikingų gink­lai – vienarankiai ir dvirankiai kirviai, ietys, kalavijai, kovos peiliai, skydai, odiniai ir metaliniai šarvai. „Visus ginklus vaikai gali liesti, todėl jie neišgaląsti“, – paaiškina Mindaugas. Net jauniausias šeimos narys, pustrečių metukų Vakaris, žaidžia su kalaviju. Tiesa, mediniu. Jis kaip tikras vikingas nešioja ilgas garbanas. Tėtis tikina nesiruošiantis iš sūnaus daryti vikingo. Plaukų Vakariui nekerpa dėl paprastos priežasties: jis nesileidžia ne tik kerpamas, nemėgsta nė šukuotis. Į šeimos veiklą įsitraukė visi Korsakų vaikai. Septynerių Rusnė – didžioji šeimos vikingė, prisižadėjusi, kad tikrai dirbs Vikingų kaime. Jai labai patinka ši veikla, viską daro su dideliu užsidegimu. Dvyliktus metus einanti Ugnė iš Vilniaus išvažiavo būdama antrokė, todėl jos mintyse ir prisiminimuose miestas dar užėmęs tvirtas pozicijas. O ir amžius, pasak mamos, toks, kad norisi prieštarauti viskam, ką kalba tėvai. „Puikiai suprantame, kad tėvai negali primesti savo veiklos vaikams. Mums ji patinka, o vaikai turi teisę patys pasirinkti“, – tvirtina Korsakai.

Atgyja pavasarį Vikingų kaimas Družuose atgyja pavasarį, į edukacines programas atvažiuoja mokiniai. „Ir mes patys keliaujame po visą Lietuvą. Esame muziejus ant ratų“, – sako Mindaugas. Šiuo metu pati populiariausia programa apie Karaliaus Mindaugo laikų Lietuvą. Vaikai supažindinami su XIII a. laikotarpiu, ką tuo metu žmonės valgė, kaip rengėsi, kokia buvo buitis. Neatsiejama dalis – karyba, pažintis su ginklais. „Svarbiausias akcentas – karaliaus Mindaugo nuopelnai Lietuvai. Dažnai susitikimo pradžioje vaikai sako, kad Mindaugas laimėjo Žalgirio mūšį arba pastatė Gedimino pilį, bet greitai patys supranta, kad taip negali būti“, – pasakoja M. Korsakas. Atlikdami vaidmenis vaikai sužino, kaip Mindaugas suvienijo Lietuvą, kad galėtų pasipriešinti svetimšaliams. Po šios programos istorinių įvykių mokiniai jau nepainioja. „Atrodo, vaikai turi žinių, bet jos ne į tas lentynėles sudėliotos, – svarsto Mindaugas. – Mūsų programų tikslas – įtvirtinti šias žinias. Vaikai sako nemėgstantys istorijos pamokų, bet jeigu būtų mokoma gyvai, niekada jų nepraleistų.“ Šiuo metu Korsakų ir Gilių šeimos su projektu „Vikingų kaimas“ dalyvauja mokymuose Norvegijoje, Lofotenų salose. Tai vienas garsiausių Europoje vikingų kultūros muziejų, kuriame visus eksponatus galima liesti. „Lietuvoje tokių edukacinių programų nėra, todėl tikimės iš skandinavų daug patirties pasisemti“, – sako Edita Gilė.

Rita Šemelytė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.