Jaunieji ūkininkai – už pažangias inovacijas ir tradicinę kooperaciją

„Mes neturime minčių neskaičiuojant sąnaudų ir pajamų metai iš metų dirbti tą patį, nenorime, kad ūkininkavimas virstų pilka rutina“, – teigia Lazdijų r. jaunasis ūkininkas Tautvydas Jungevičius.

Dabartinėje Lietuvos situacijoje, kai būriai jaunų lietuvaičių blaškosi po pasaulį, ieškodami savo vietos, Lazdijų rajone, Geistų kaime, ūkininkaujančių bei tvirtą savo nuostatą turinčių brolių Tautvydo ir Remido Jungevičių istorija šiandien atrodo išties netikėta ir išskirtinė. 27-erių Tautvydas ir 25-erių Remidas gimė ir augo sostinėje, abu vaikinai šiuo metu jau įkibę net į antrąsias aukštojo mokslo studijas, tačiau tai jiems ne trukdo, bet veikiau padeda sėkmingai valdyti 500 ha žemės, auginti trijų mėsinių veislių galvijus bei kurti inovatyvų agroverslą, turint aiškią šio verslo ateities viziją. Žvalgantis po brolių valdas išties sunku patikėti, kad visko pradžia buvo tik šeimos vasarvietė ir tėvų sutikimas atostogaujantiems sūnums išnuomoti… traktorių.

Pradėjo nuo išsinuomoto traktoriaus
„Tiesą sakant, šiose apylinkėse niekada nesijautėme svetimi. Iš šių vietų yra kilęs mūsų tėtis, čia gyvena būrys giminaičių, pas kuriuos vasaromis nuo vaikystės nuolat lankydavomės. O 1992-aisiais tėvams patiems atsirado galimybė Geistų kaime įsigyti vasarnamį ir 35 ha apleistos žemės aplink jį. Taigi paauglystėje vasaras su malonumu leisdavome tvarkydami šią teritoriją. Tačiau bėgant laikui ėmėme galvoti, kad būtų neblogai miesto pramogoms užsidirbti savų pinigų. Taigi vienas buvome vienuoliktokas, kitas – devintokas, kai ėmėme tėvus įkalbinėti, kad jeigu jie mums išnuomotų traktorių, mes sąžiningai pjautume žolę, galėtume deklaruoti prižiūrimus plotus ir gauti tiesiogines išmokas“, – šiandien su šypsena prisimena Tautvydas ir Remidas.
Netrukus vaikinams kaimynai pradėjo siūlyti išsinuomoti ir jiems priklausančius apleistus plotus. O šiedu savo ruožtu po metų įkalbėjo tėvus „lizinguoti“ nuosavo traktoriaus įsigijimą. Ir šie vėl sutiko.
„Vos sulaukęs aštuoniolikos oficialiai įregistravau savo ūkį ir pateikiau paraišką gauti jaunojo ūkininko įsikūrimo paramą. Kadangi tuo metu jau dirbome apie 50 ha, gautuosius 138 tūkst. Lt, be abejo, investavome į techniką – nusipirkome sėjamąją, kultivatorių, purkštuvą, šieno grėblį… Vertinant dabartiniais ūkio masteliais, pirmoji mūsų technika buvo tikrai kukloka“, – šypsosi Tautvydas prisipažindamas, kad iki šiol prisimena pirmąjį savo susitikimą su solidžios, žemės ūkio technika prekiaujančios įmonės vadovu. „Tąsyk, pamenu, jam pasakiau, kad jausiuosi rimtas augalininkas, kai dirbsiu 100 ha. O pašnekovas tik šyptelėjo, kad be 500 ha nieko nebus. Atrodė, kad tas žmogaus, vaizdžiai tariant, iš kosmoso. Nes man savi 50 ha jau atrodė oho!“ – juokiasi jis.
Taigi vos prieš keletą metų broliai planavo, kad jeigu jaunėliui Remidui taip pat tapus jaunuoju ūkininku jiedviem ūkį pavyks išplėsti iki 100 ha ir auginti jame grūdinius, svajonė jau ir bus išsipildžiusi.

Išsilavinimas – ne prabanga, bet būtinybė
Į klausimą, ar turint tikslą užsiimti agroverslu vertėjo studijuoti nuo žemės ūkio lyg ir tolokai esančias sritis, aukštąjį teisininko išsilavinimą turintis Tautvydas tvirtina, jog tikrai taip. Jam antrina ir diplomuotas psichologas Remidas, teigdami, jog pirmosios studijos buvo pamatas, ant kurio dabar „statomos“ ekonomikos bei vadybos žinios, kurių Tautvydas semiasi ISM vadybos ir ekonomikos universitete, o Remidas – Vytauto Didžiojo universitete.
„Mes neturime minčių neskaičiuojant sąnaudų ir pajamų metai iš metų dirbti tą patį, nenorime, kad ūkininkavimas virstų pilka rutina. Pastebiu, kad tikrai yra nemaža dalis smulkių ūkių, kurie net ir palankiausiems pokyčiams nėra atviri. Taigi sustabarėjęs žemės ūkis nebūtų gera alternatyva nei teisininko, nei psichologo karjerai. Agroversle reikia būti itin atviram naujovėms, aktyviai domėtis valstybės skatinimo politika žemės ūkiui, analizuoti paramos galimybes. Tarkime, man teisininko išsilavinimas padeda įvertinti, kokiose priemonėse dalyvauti tikslinga, kokiose – ne. Be to, ir biurokratinės procedūros siekiant paramos mano atveju lengviau įveikiamos“, – dėsto vyresnysis brolių.

Pasirinkimą išgrynino eksperimentas su trimis veislėmis
2010-aisiais naujovėms neabejingiems T. ir R. Jungevičiams kilo mintis „paeksperimentuoti“ su mėsiniais galvijais. „Įsivertinome, ką turime. Mūsiškė žemė nėra naši augalininkystei. Todėl šiuo metu mudviejų ūkiai išskirti į dvi šakas – pernai mano motininė trijų veislių mėsinių banda sertifikuota kaip ekologinė, o Remido specializacija – intensyvi augalininkystė ir bulių penėjimas. Ateityje, manome, pagrindinė verslo sritis ir bus galvijininkystė“, – planais dalijasi T. Jungevičius, pastebėdamas, kad yra ūkininkų, kurie užsispyrę mano, kad Lazdijų rajone auginti kviečius yra labai gerai. Tačiau tik tol, kol skaičiai neparodo realaus balanso tarp kaštų ir pajamų.
Pirmąsias 10 mėsinės angusų veislės telyčių broliai įsigijo vidaus rinkoje, iš patyrusio šios veislės gyvulių augintojo Antano Bezaro. Netrukus pradėjo važinėti į veislinių galvijų parodas užsienyje. Tad dar 30 veršingų telyčių ir bulius pirktas tarp Lietuvos ūkininkų, perkančių mėsinius svetur, ne itin populiarioje Danijoje.
„Iš tiesų lietuviai pirkti galvijų į Daniją važiuoja retai, gal todėl, kad kainos ten nėra mažos. Tačiau ūkininkai britai, estai, ispanai, taip pat rusai ten gana dažni pirkėjai. Danija augina škotiškų veislių mėsinius ir yra įsivežusi tikrai aukštos genetinės vertės veislinės medžiagos. Jie skiria didelį dėmesį veislininkystei ir gali pasiūlyti tikrai gerų sustambintos kanadietiškos krypties gyvulių“, – pasakoja Tautvydas, pastebėdamas, kad angusų veislė turi tam tikrų specifinių savybių, kurios augintojui nėra į naudą.
„Angusai nėra ta veislė, prie kurios tikslinga „prisirišti“ neturint aukštos kokybės pašarų. Mat šios veislės gyvuliai gana anksti, nuo 16 mėn. amžiaus, pradeda kaupti riebalus. O auginant ekstensyviai realizacinį svorį jie pasiekia vyresni. Svetur rieboka „angusiena“ savo nišą randa, o štai mūsiškiai mėsos perdirbėjai už skerdenos riebalingumą tikrai „muša“ kainą“, – neabejoja Tautvydas.
Ūkyje taip pat laikomas ir būrelis mėsinės galovėjų veislės gyvulių. „Šiuo metu jie yra pagrindiniai mūsų kraštovaizdžio tvarkytojai. Ekonominiu požiūriu auginti galovėjus mėsai tikrai neapsimoka. Tiesa, kaip veislinė medžiaga jie šiuo metu, sakyčiau, išgyvena renesansą. Juos perka žmonės, ūkininkaujantys ekstensyviai, kuomet ne taip svarbu, per kiek laiko gyvulys pasiekia realizacinį svorį. Kadangi mėsos savybės yra ypač geros, nišą ūkininkų turgelyje tokiam produktui visada rasi. Tačiau negali tikėtis, kad galovėją su visu srautu parduosi mėsos perdirbimo įmonei.
Mat Lietuvos rinkoje nusistovėjusi praktika pardavinėti gyvulius pagal gyvąjį svorį. O galovėjo kailis sunkus, galva didelė. Perdirbėjai šios veislės gyvulius turbūt pirktų, bet augintojo kaina nedžiugintų. Be to, pagal lietuvišką kainodarą kaina visada mušama, kai gyvulys parduodamas vyresnis nei dvejų metų. O jaunesnio amžiaus galovėjas dar nebūna pasiekęs realizacinio svorio“, – apie laikomos vienos veislių ypatumus kalba Tautvydas.
Tad, kaip patys sako, paeksperimentavę su angusų ir galovėjų veislėmis bei susumavę šio eksperimento rezultatus, šiuo metu T. ir R. Jungevičiai yra apsistoję ties trečiąja – aubrakais. Dalis jų be paramos pirkta Lietuvoje, dalis – su parama Vokietijoje. Šiemet jau sutarta dėl dar vieno pirkimo Prancūzijoje.
Anot Remido, stereotipas, kad aubrakai atšiauraus charakterio, sunkiai valdomi gyvuliai, yra visiškai klaidingas. „Jei su jais tinkamai elgiesi, vaikštai po ganyklą nešinas skanėstais, šie gyvuliai nesiskirs nuo jokios kitos veislės. O štai skerdenos klasė aubrakų yra netgi aukštesnė negu angusų. Be to, jie neišrankūs pašarams, stambūs, jų skerdenos išeiga gera, prieaugliai geri. Žodžiu, kai pamatėme, kokiomis sąlygomis aubrakai auginami Prancūzijoje ir užauga iki normalaus svorio, supratome, kad Lazdijuose jiems bus geriau“, – su šypsena kalba broliai.
Be to, anot pašnekovų, tuo metu Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos nariams konsultacijas teikęs ūkininkas ir verslininkas Ernestas Frydrichas Baumeris iš Vokietijos kaip tik Lazdijų rajone vystė aktyvią kampaniją, drauge su vietos savivaldybe įkūrė fondą „Penki tūkstančiai galvijų Lazdijams“, kurio tikslas – į aubrakų auginimo verslą įtraukti smulkiuosius ūkininkus bei tikslingai išnaudoti kalvotas šio regiono pievas.

Lazdijų r. jaunojo ūkininko Remido Jungevičiaus įsitikinimu, stereotipas, kad aubrakai atšiauraus charakterio, sunkiai valdomi gyvuliai, yra visiškai klaidingas.

Tikslas – aukšta veislinė „praba“
Šiuo metu T. ir R. Jungevičių ūkyje, skaičiuojant su prieaugliu, laikoma 210 galvijų, o tikslas – laikyti 250 vien karvių žindenių.
„Veislininkystė yra sudėtingas mokslas. Nesame jo specia­listai. Todėl stengiamės pasitelkti profesionalus. Ypač daug patarimų sulaukiame iš galvijų vertintojo Alvydo Pečiulaičio, taip pat konsultuojamės su specialistais danais, prancūzais, vokiečiais. Planuojame, kad ateityje 50–100 žindenių bus naudojamos selekcijai ir jų prieauglį galėsime parduoti kaip veislinę medžiagą, o likusieji gyvuliai bus skirti mėsos gamybai“, – planuoja Tautvydas.
Broliai savo ūkyje jau yra išbandę dirbtinį karvių sėklinimą importuota aukštos genetinės vertės bulių sperma, taip pat neatsisako minties ateityje taikyti embrionų persodinimo būdą. „Tarkime, kolegos prancūzai gali pasiūlyti tiek aukštos klasės embrionų, tiek sėklos. Užsiimti tokia selekcija yra ne tik įdomu – juk tikrai neįpirksi nei žindenės, nei buliaus, kurių vertė užsienio šalių aukcionuose siekia 30–50 tūkst. Eur.
O taikydamas dirbtinį sėklinimą ar embrionų transplantaciją ir investavęs 500–1 500 eurų gali gauti pačių brangiausių galvijų palikuonį. Tik problema, kad Lietuvoje trūksta specialistų, kurie galėtų atlikti tokias procedūras“, – pastebi Remidas.
Broliai teigia puikiai suprantantys ir gyvulių produktyvumo kontrolės svarbą, ypač jei ūkis orientuojamas į pardavimą užsienio rinkose. Todėl ūkyje atvesti du galovėjų veislės buliukai praėjusią žiemą buvo išvežti kontroliniam penėjimui į UAB „Šilutės veislininkystė“. Iš gautų rezultatų jaunieji ūkininkai tikisi sužinoti, kokios šių buliukų penėjimosi ir mėsos savybės, taip pat – ir laikomo reproduktoriaus vertė.
„Ne veltui sakoma, kad bulius sudaro pusę bandos vertės. Selekcijai jis reikalingas vienoks, produkcinei bandai – kitoks“, – savo patirtimi dalijasi augintojai, pernai su valstybės suteikta subsidija įsigiję 4 tūkst. Eur kainavusį aubrakų veislės reproduktorių.
T. ir R. Jungevičiams yra suprantamas ir Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos reikalavimas nustatytais terminais sverti gyvulius, dalyvaujant kontroliuojančios institucijos atstovui. „Ūkininkui prancūzui toks reikalavimas turbūt atrodytų mažų mažiausiai keistas, bet juk mums Lietuvoje reikia nuo kažko pradėti. Nes ankstesnių metų mėsinių galvijų produktyvumo kontrolės duomenys yra baltas lapas. O taip neturi būti“, – dar praėjusiu finansiniu laikotarpiu su ES parama įsigijęs svarstykles galvijams sverti teigia T. Jungevičius.

Kooperacijos proveržis – laiko klausimas
Pasakodami apie ūkio pardavimus pašnekovai skaičiuoja pernai visus, kiek tikėjosi, gyvulius sėkmingai pardavę kaip veislinę medžiagą.
„Iki šiol orientuojamės į savos bandos didinimą ir iš pradžių planavome, kad ji didės natūraliai, be papildomų gyvulių pirkimo. Buliukus pardavinėsime veislei ar mėsai, o telyčaites auginsime patys. Bet suskaičiavome, kad tokiu tempu banda augs labai ilgai. Vadinasi, kasmet turėsime 100 proc. išlaidų ir 50 proc. pajamų. O tai reikštų lėšų įšaldymą 2–3 metams. Todėl daug labiau apsimoka didinti bandą naudojantis parama ir greičiau pradėti pardavinėti gyvulius kaip veislinę medžiagą ar mėsai“, – dėsto Tautvydas.
Pasisėmę patirties iš užsienio augintojų pašnekovai teigia supratę, kad galvijų motininės bandos laikymas ir buliukų penėjimas mėsai reikalauja skirtingų žinių ir skirtingų ūkininkavimo modelių.
„Mūsų atveju motininę bandą laikyti ekologiškai yra labai palanku. Tačiau norint ekologiškai išauginti bulius mėsai, reikia turėti ekologiškų žolinių pašarų ir grūdų. Tačiau šiame etape turime patirties intensyvioje grūdinių gamyboje. Mat Dzūkijoje tikėtis ekologiškai auginamų grūdinių derliaus vargu ar būtų įmanoma. Lietuvoje priedas už mėsos ekologiškumą praktiškai nejuntamas, nėra ir kompensacinės išmokos už ekologiškos jautienos gamybą – išmoka mokama už plotą“, – skaičiuoja Remidas.
Jungevičiai savo produkcijos pardavimą jau šiandien orientuoja išimtinai į užsienį – kol kas į Lenkiją. Tačiau jei pavyks rasti pirkėjų Danijoje, Vokietijoje ar Italijoje, sako, ryžtųsi pirkti ir ekologiškus pašarus papildomai penėti prieauglį.
„Iki šiol papildomai penėdami buliukus, galima sakyti, tik eksperimentavome. Tačiau šiais metais turime rimtą planą fermoje tam skirti 100 vietų“, – sako Remidas.
Realizacijai skirtus gyvulius ūkininkai parduoda per kooperatyvą „Penki tūkstančiai aubrakų Lazdijams“.
„Šiuo metu šis kooperatyvas vienija 6 narius, ir apsukų, kokias galėtų daryti, deja, nedaro. Šie ir ateinantys metai turėtų tapti proveržiu, nes yra rengiami verslo planai rajono ūkininkams, pagal kuriuos kooperatyvas galėtų pasiūlyti organizuoti ir pašarų ruošimą, ir produkcijos pardavimą. Deja, kol kas, kaip sakoma, „akys žiūri, bet pro duris neina“.
Štai pernai rajono ūkininkai buvo aktyviai raginami nepardavinėti gyvulių pavieniui, o kooperuotis, nes per metus lazdijiškiai parduoda ne taip jau mažai – apie 15 tūkst. galvijų. Suprantama, kad kooperatyvo vadybininkas, turėdamas didesnį kiekį galvų, gali sėkmingiau susiderėti tiek su pirkėjais iš Lenkijos, tiek ir su vietiniais. Bet ūkininkai nukirsdavo trumpai: pasakykite, kiek mokėsite, priešingu atveju gyvulių neduosiu. Ir pinigų reikia čia ir dabar. Bet kaip kooperatyvas gali iš anksto pasakyti kainą, jeigu nežinia, dėl kokio skaičiaus gyvulių pardavimo vadybininkas derėsis?“ – stebisi Tautvydas, vis dėlto neabejojantis, kad kooperatinio judėjimo proveržis Lietuvoje yra neišvengiamas, kaip ir bet kurioje kitoje senas žemdirbystės tradicijas turinčioje šalyje.
Patys per kooperatyvą gyvulius parduodami į užsienį pašnekovai teigia gaunantys 10–15 proc. daugiau negu gautų vietos mėsos perdirbimo įmonėse. Tiesa, jiedu kiek skeptiškai vertina Lietuvos augintojų su partneriais šveicarais vykdomą projektą. „Šveicarijos projektas iš Lietuvos augintojų reikalauja labai specifinės produkcijos – į Šveicariją gali būti parduota labai siauro gamybos profilio produkcija. Ir klausimas, kur, jeigu ne šveicarams, ją ūkininkas parduotų. Juk šveicarai nesudaro ilgalaikių sutarčių fiksuotomis kainomis. Tad jeigu šie pardavimai dėl vienokių ar kitokių priežasčių įstrigtų, jeigu siūloma kaina pradėtų netenkinti, gali likti nežinomybėje“, – svarsto broliai, pridurdami, kad būtent nežinomybė yra mažiausiai pageidaujama žemdirbių veiklos „dedamoji“.
„Sutikime, kad žemdirbių pajamose subsidijos sudaro labai didelę dalį. Ir kai ūkininkas negali tos dalies planuotis iš anksto, nes įvairūs reikalavimai, taisyklės, tvarkos nuolat keičiami, tai ir erzina, ir išmuša iš pusiausvyros. Tik laimė, kad mūsų komanda tvirta“, – su šypsena reziumuoja jaunieji ūkininkai Tautvydas ir Remidas Jungevičiai.

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.