Javapjūtė prieš keturis dešimtmečius

Kad kombainininkai negaištų laiko, į laukus ne tik pietus atveždavo – ir kirpėją iš buitinio aptarnavimo kombinato.

Keturi dešimtmečiai – galbūt jau gana ilgas laikotarpis, leidžiantis be išankstinio nusistatymo pažiūrėti, kaip ir kuo tada gyveno žemdirbiai. To ir nebūtume darę, jei viename renginyje Telšių r. ūkininkų sąjungos pirmininkas Vytautas Rakickas nebūtų šių metų palyginęs su 1980-aisiais, tada jis, jaunas specialistas, pradėjo dirbti kolūkyje. Metai buvę panašūs į šiuos: lijo, lijo, kol galų gale užšalo. Tais metais itin daug vargo patyrė kolūkiai ir tarybiniai ūkiai, mat nesugebėjo pasigaminti pakankamai pašarų gyvuliams.

Sunku žemdirbiams, nelengva spaudai
„Technika iš kolūkių ir tarybinių ūkių į kitas Sovietų Sąjungos šalis važiavo parsivežti šiaudų, siloso. Dabartiniai ūkiai geriau už anuometinius išsisuka iš gamtos negandų, šiemet gyvuliai badu tikrai nemirs“, – palygino V. Rakickas.
Šio rašinio autorius tais metais taip pat dirbo žiniasklaidoje viename iš rajoninių laikraščių, tad kodėl nepavarčius nuo laiko pageltusių puslapių ir nepasidomėjus, kokia buvo situacija. Ne vien gamtos požiūriu: kaip tada ėmė derlių, kokie buvo darbuotojų ir ūkių vadovų santykiai, kaip žiūrėta į susiklosčiusias problemas.
Laikai nebuvo lengvi jau vien todėl, kad spaudos žodį varžė rajono valdžia, kurios „organas“ laikraštis ir buvo. Tai nereiškė, kad ji kontroliavo kiekvieną žodį. Žurnalistai ir tada buvo landūs, kritiški, neretai parašydavo tai, ką pamatė ar išgirdo, ir tik laikraščio puslapiuose tai sulaukdavo tam tikros valdžios ponų, vadintų „draugais“, reakcijos. Drąsesnis žurnalistas galėjo šį tą „prakišti“, jei su juo galų gale nesusidorodavo administracine tvarka.

Gero nežadanti pradžia
Tad kokia buvo 1980-ųjų javapjūtė? „Šiais metais ūkio žemdirbiai įsipareigojo iš kiekvieno hektaro prikulti vidutiniškai po 32,2 centnerio grūdų ir iš viso gauti apie 3 tūkstančius tonų. Javų ūkyje auginame 979 hektarus, turime 9 kombainus“, – deklaruota vieno kolūkio darbuotojų kreipimesi. Kito ūkio kombainininkai „teigiamai sutiko pasiūlymą pietauti kasdien tik tada, kai pabjurs oras; kam trukdytis, kai saulė spigina“.
Javapjūtės įkarštyje, paraginus rajono vadovams, 3 kartus per savaitę ėjusį laikraštį pradėta leisti penkis kartus, todėl kone kiekvieną dieną skaitytojus pasiekdavo pakankamai šviežia informacija.
„Rugpjūčio dvyliktąją Petro Cvirkos kolūkyje iš devynių kombainų keturi stovėjo nieko nedirbdami, kai kurie iš jų – jau ne pirmą dieną. Dėl smulkmenos – trūkusio dirželio. Praėjusios dienos vakare, bebaigiant prikulti bunkerį, staiga nutrūko dirželis, kuris ir deficitu nelaikomas. Negalėjo iškratyti grūdų, teko laukti, kol technikos aptarnavimo stoties žmonės pristatys reikiamą detalę. Laukė visą dieną pilnu bunkeriu grūdų, tačiau dirželis taip ir nepasirodė.“
Kitam kombainui „vos tik suremontavo tiltą – iš rikiuotės išėjo greičių dėžė, atstatė šitą – vėl sustreikavo tiltas“. O visai naujas „Kolos“ kombainas „sugedo nė garantinio laiko neatidirbęs, detalės jam išvažiavo ieškoti net į kitą rajoną“.

Lenktyniauti nepamiršo
Rugpjūčio viduryje rajone buvo nupjauta 11 proc. javų. Vėliau, prasidėjus lietingiems orams, darbai visai sustojo. Nepaisant to, „su darbo rezultatais kombainininkai yra supažindinami kasdien, lenktyniavimo lentelės iškabintos ūkio dirbtuvėse ir raštinėje“.
Kalbant apie lenktyniavimą (socialistinį), visų rajono kombainininkų darbo rezultatai (nupjauti hektarai, prikultos tonos) buvo kruopščiai skaičiuojami, kad vėliau, pasibaigus darbymečiui, galėtų apdovanoti geriausius.
„Javapjūtė šiais metais kaip niekada sunki, drėgni šiaudai vyniojasi, juos tenka rankomis nuplėšti, rugiai išgulę taip, tartum pats nelabasis juose vestuves būtų kėlęs.“
„Dideli grūdų nuostoliai, o ypatingai miežių, yra dėl per didelio kombainų važiavimo greičio. Šiemet miežių šiaudai drėgni, daug kur su įsėliu, todėl didesniam drėgnos masės kiekiui pereinant per kūlimo aparatą patiriami didžiuliai grūdų nuostoliai. Kombainininkai turi važiuoti tik sulėtinta pirmąja pavara“, – per spaudą kombainininkus dirbti mokė rajono specia­listas.
„Prisiminkime, su kokiu pakilimu prasidėjo javapjūtė „Auksinės varpos“ kolūkyje. Buvo gražios dienos, visi galvojo, kad štai trejetas savaičių – ir visas derlius bus sudorotas. Ypač kombainininkai džiaugėsi kraują uždegančiu lenktyniavimu, svaiginančia laukų platybe, svyrančiomis varpomis ir byrančiais į sunkvežimį grūdais. Šiandien viskas kitaip. Tiesa, jau įveikta ketvirtadalis su viršum kelio, tačiau likusieji trys ketvirtadaliai labai gąsdina. Toliau taip stumiantis prireiks dar pusantro mėnesio. Kolūkio pirmininkas kalbėjo, jog visiems, dirbantiems prie javapjūtės, bus surengtos šaunios pabaigtuvės, gražiai pasilinksminta. Tačiau kada bus ta pabaiga?“ – buvo keliamas klausimas paskutinę rugpjūčio dieną.
Visame rajone tuo metu buvo nupjauta 32 proc. javų. Rezultatai mažai keitėsi ir rugsėjo pradžioje. Dėl tokios padėties sugedo ir kombainininkų, ir ūkių vadovų nuotaika, prasidėjo konfliktai, kaltų ieškojimas.
„Auksinės varpos“ kolūkyje nutiko toks įvykis: prasižengė visi, išskyrus du kombainininkus. Reikia skirstyti savaitės premijas, tačiau tarp prasižengusiųjų net du, kuriems priklausytų pirmosios vietos. Ūkio valdyba nutarė premijų jiems neskirti, o paskatinti pasiekusį žemesnių rezultatų. Iš pokalbio su kai kuriais vadovaujančiais asmenimis buvo aišku, kad jie nenori, kad apie kai kuriuos iš prasižengusių asmenų būtų parašyta laikraštyje. Susidaro įspūdis, kad viršininkas geriausiu darbininku laiko tą, kuris mažiau burnoja“, – buvo rašoma sovietinėje spaudoje.

Pašarų pritrūko
Baigiantis rugsėjui rajone dar buvo nenuimtas ketvirtadalis javų, o vidutinis derlingumas menkas – nė dviejų tonų iš hektaro. Nepaisant prastų naujienų, geriausi rajono kombainininkai vis dėlto buvo išaiškinti ir apdovanoti.
Labai garsiai tada nekalbėta, tačiau prastas derlius labai sumenkino pašarų bazę ir paskatino ieškoti rezervų jai pagausinti. Pradedant pašarų taupymu, griežtu jų svėrimu, baigiant netikėtais receptais. Antai gruodžio pradžioje laikraštis perspausdina Žemės ūkio ministerijos valdininko patarimus, kaip išgyventi žiemą. Juose, be kita ko, skaitome: „Šią žiemą kuo plačiau reikia panaudoti papildomus pašarų rezervus: spyglių pastą bei miltus, maisto bei maisto pramonės, mėsos ir pieno pramonės atliekas.“
Vieno kolūkio pirmininkas dalijosi tokia patirtimi: „Pradėjome gaminti kombinuotųjų pašarų pakaitalą iš broilerių fekalijų, primaišant į jas spyglių miltų – tai leis sutaupyti dalį koncentruotų pašarų.“
Tai nebuvo pirmieji nederlingi metai – mažai ir prastos kokybės pašarų buvo gaminama ir anksčiau, todėl panašios receptūros nebuvo itin didelė naujiena.

Nebylus žemdirbių protestas
Ne tik javai, bet ir bulvės, cukriniai runkeliai tais metais buvo nuimami sunkiai. Žmonės pavargo ir nebetikėjo nei pažadais, nei būsimais rezultatais. Vėlų 1980 metų rudenį šio rašinio autoriui viename ūkyje teko išvysti tokį vaizdą.
„Kai dar buvo likę nepjautų javų, prasidėjo cukrinių runkelių ėmimas. Žeimių kolūkis jų augino apie pustrečio šimto hektarų. Dirva šlapia, su mašinom neįvažiuosi, nors Žeimių kolūkius turi pirmarūšės cukrinių runkelių nuėmimo technikos. Pakely ir toliau driekėsi dešimtys neliestų hektarų. Orai vis labiau bjuro, artinosi šalčiai – reikėjo ką nors daryti. Buvo nuspręsta rauti rankomis, išdalinus kiekvienai lauko darbininko, specialisto, kontoros darbuotojo šeimai. Vieną nemalonią rudens dieną pasitaikė važiuoti per Žeimių kolūkį. Pirmininko kontoroje nesutikau, kažkas patarė nuvykti į runkelių laukus. Čia nieko nesimatė, tik žalia lapų jūra. Per purvus nusikapstęs puskilometrį į laukų gilumą pamačiau baltą pirmininko „Nivą“. Ilgas nurautų runkelių ruožas driekėsi į tolį, pleištu įsmigęs į nenurautą, tebežaliuojantį masyvą. Tik tada supratau – pirmininko šeima nuiminėjo savo „normą“. Kolūkio vadovas vardijo, kas nurovęs, kas kitiems padeda, tačiau aplinkui nesimatė nė vieno kolūkiečio, tik užderėję runkeliai ir vienintelė pirmininko šeima vidur įmirkusio, šalti pradedančio lauko. Nemažas runkelių plotas tą rudenį apšalo.“
Ši trumpa ekskursija į praėjusio šimtmečio javapjūtę rodo, kad mūsų ūkininkai gyvena kitokį gyvenimą, turi nepalyginamai pažangesnės technikos. Tačiau ir tada, ir dabar gamta pridaro nemažai žalos.

Juozas SKRIPKAUSKAS
ŪP korespondentas

Citatų iš tuometinės spaudos kalba netaisyta (red. pastaba).