Javapjūtės pertraukose – sėjos įkarštis

Laukuose ir kuliama, ir sėjama vienu metu…

Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė

Rytas prasideda žvilgsniu į dangų – tokiu ritmu dabar gyvena visi šalies ūkininkai. Kaip ir daugelis panemunės krašto žemdirbių, Rolandas ir Aurelija Gedminai javapjūtės dar nebaigė – bene kasdien lynoja, be to, vasariniai kviečiai dar nesubrendo. Bet darbymečio pertraukos ūkininkai nedaro, jie trečiadienį pradėjo sėją. Kartu su vyrais laukuose triūsianti Aurelija sako, kad jau ne pirmi metai, kai javapjūtė sutampa su sėja, todėl ūkininkams tenka dirbti dviem frontais.

Nudžiugino grūdų kokybė

Paulių kaime (Jurbarko r.) gyvenantys jauni ūkininkai nesiskundžia nei derliumi, nei sunkiu darbu, nors dvigubas darbymetis reiškia, kad kurį laiką per parą teks ilsėtis vos kelias valandas. Šiemet Gedminai suplanavo pasėti 80 ha žieminių rapsų. Žemė jau paruošta, ir nors sinoptikai prognozuoja lietų, pastarosiomis dienomis Jurbarko krašte orai nebuvo labai blogi, todėl ūkininkai tikisi, kad per kelias artimiausias dienas rapsų sėją baigs.

A.Gedminienė įsitikinusi, kad labai svarbu į viską žiūrėti pozityviai. Taip, laukuose šlapia, bet kombainas dar nė karto neužklimpo. Ne pirmi metai užsitęsia ir javapjūtė. Pernai ji taip pat baigėsi tik rugsėjį, nors prasidėjo net keliomis savaitėmis anksčiau, jau liepos 21 d. buvo pradėję kulti žieminius rapsus. Šią vasarą kombainas į laukus išvažiavo tik rugpjūčio 5 d., užtat derlius užaugo geresnis. Žieminių rapsų prikulta vidutiniškai po 3,5 t/ha. Liko nenukulta tik 5 ha žirnių, o vasariniai javai dar nepasiekė brandos. Į jų laukus anksčiau nei po savaitės nėra ko net važiuoti.
Nors darbymečio pabaiga dar toli, jau ir dabar, pasak Aurelijos, galima šiuo bei tuo pasidžiaugti.

„Neblogi metai, negalime skųstis. Žiemą niekas neiššalo, atsėti, kaip kai kuriais pavasariais, nereikėjo. Vasara šalta, lietinga, bet žieminiai kviečiai neblogai užderėjo, prikūlėme panašiai kaip ir pernai, po 6–7 t/ha. Nustebome, kad grūdų kokybė šiemet geresnė. Pernai teko parduoti pašarui, o dabar kone visi atitiko ekstra klasės kokybinius parametrus“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė A. Gedminienė.

Vienintelis dalykas, jauniems ūkininkams keliantis nerimą, yra grūdų kainos. Šiemet jos gal kiek mažesnės nei pernai, todėl žieminių kviečių šeima nutarė nuo lauko neparduoti – išvežė į AB „Kauno grūdai“ saugoti. Kol sandėliai ir džiovykla tik ateities planuose, per darbymetį tenka ištisus pusdienius praleisti eilėje prie grūdų supirkimo punkto. Bet tai, pasak Aurelijos, ne pati blogiausia išeitis.

Aurelija Gedminienė šiemet labiausiai džiaugėsi žieminiais rapsais: užaugo gražūs ir subrandino nemažą derlių.

Patirtis kaupiasi savaime

Aurelija ir Rolandas – vietiniai, Skirsnemunės apylinkėse užaugę, niekada jokio darbo nebijoję kaimo vaikai. Nors samdo tris ūkio darbininkus, abu dirba laukuose. Aurelija ir aria, ir sėja, ir grūdus priduoti veža – 20 tonų krovinį tempiantis traktorius lengvai paklūsta trapios moters rankoms.

A. Gedminienė neslepia jaunystėje norėjusi gyventi tik mieste, tačiau likusi kaime nė akimirkos nesigailėjo. Ne tik dėl to, kad čia viskas sava ir daug erdvės. Jai patinka toks gyvenimo būdas, kai nesi pririštas prie kabineto, darbo valandų, gali pats planuoti laiką. Vasarą darbo ūkyje daugiau, bet jei tik nori, šeima visada randa vieną kitą dieną pailsėti prie jūros ar pakeliauti po Lietuvą.

Verslo vadyba, kurią A. Ged­minienė studijavo, neturi nieko bendro su žemės ūkiu, tačiau įgytos žinios praverčia – Aurelija ne tik tvarko dokumentus, bet ir atlieka ūkio vadybininkės pareigas. Pasak jos, dirbant savaime susiformuoja būtinas žinių bagažas, įgūdžiai, net nuojautos, o mokytis taip sparčiai kintančių žemės ūkio technologijų dabar reikia nuolat.

Rolandas irgi nebaigė žemės ūkio mokslų, bet daugiau nei tie, kurie mokėsi, išmoko iš savo tėvo, kolūkio mechaniko, todėl puikiai prižiūri ūkio techniką.

Sutartinai dirbant, rezultatas ateina savaime. 2014 metais Jurbarke rengto „Metų ūkio“ konkurse A. ir R. Gedminų ūkis užėmė trečiąją vietą. Tais pačiais metais Aurelija tapo artojų varžybų laureate. Vagoti plūgais dirvą jai įdomu, sako, tai savotiškas sportas, nes jam taikomi specialūs reikalavimai. Laiko treniruotis moteris neturėjo, bet pranašumu tapo ūkyje sukaupta patirtis.

„Nei pernai, nei šiemet artojų varžybose nedalyvavau, bet norėčiau dar kada nors pabandyti – tai savotiškas iššūkis, kuriam turi sukaupti jėgas“, – juokiasi jokių iššūkių nebijanti ūkininkė.

Aurelijos komanda – ūkininkėmis planuojančios tapti dukros.

Vertybe tapo darbas

Vienuoliktus metus Jurbarko savivaldybės Skirsnemunės seniūnijoje ūkininkaujantys A. ir R. Gedminai buvo vieni pirmųjų, gavę paramą jauniesiems ūkininkams įsikurti. Dabar jie yra vieni rimčiausių šio krašto ūkininkų – deklaruoja per 400 ha pasėlių, o du trečdaliai jų dirbamos žemės – nuosava.

Ūkininkai pripažįsta, kad pradžia nebuvo lengva – kaip ir visiems, nes sena technika lūžo, su ja nepavykdavo gerai įdirbti žemės. Visiškai kitas gyvenimas prasidėjo, kai atnaujino technikos bazę. Traktoriui, kombainui, žemei pirkti reikėjo didelių investicijų, todėl visą laiką teko gyventi taupiai.

Užtat darbas šioje šeimoje yra didžiausia vertybė. Kartu su Aurelija ir Rolandu jau dirba abi dukros. Vyresniajai penkiolika, jaunylė dar tik vienuolikos, bet ir viena, ir kita sutartinai tvirtina, kad taps ūkininkėmis – kaip mamytė. Gedminų dukrų gyvenimas kaime nebaugina, jos jau irgi mokosi vairuoti galingą „Fendt“, greta mamos sėdi kombaine.

Laisvos valandos – bendruomenei

Net vasarą, kai darbas darbą veja, laisvą valandėlę radusi, A. Ged­minienė skiria bendruomeninei veiklai. Nuo pat susikūrimo 2009 metais ji renkama Paulių kaimo bendruomenės pirmininke. Veikli moteris pasistengė suburti kaimo žmones bendrai veiklai – už Vietos veiklos grupės lėšas buvusiame vaikų darželyje įrengė bendruomenės namus, vasarą juose stovyklauja kaimo vaikai, žiemą sportuoja ir šoka moterys, vyksta renginiai.

Aurelija sako, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji, todėl nepyksta net tada, kai per didžiuosius žiemos šalčius jai pačiai tenka eiti į bendruomenės namus krosnies užkurti.

„Ne vienas žmogus gyveni, aplink daug ūkininkų – jei ką sugalvojame, kartu ir padarome“, – savo darbo bendruomenėje nesureikšmina Aurelija.

Autorės nuotraukos