Juliui ir Vilijai Davidoniams gerų darbų darymas tapo gyvenimo būdu

Vilnietis Julius Davidonis dar prieš pusmetį net nebūtų pagalvojęs, kad daryti gerus darbus taps pagrindine jo veikla. Labdaros ir paramos fondo „Vienas už visus, visi už vieną“ įkūrėjas su žmona Vilija dabar gyvena kitų žmonių rūpesčiais ir tiki, kad padėti kitiems yra jų pašaukimas, o gerumas grįžta gerumu. „Aš kas rytą nubundu su šypsena, nes pilka kasdienybė nusidažė spalvomis“, – sako Julius.

Sostinės Fabijoniškių rajone užaugęs J. Davidonis jau mokykloje garsėjo kaip teisybės ieškotojas. „Jei koks bendraklasis, mano nuomone, nepelnytai gaudavo dvejetą, iškart jo pusėn stodavau, imdavau su mokytojais ginčytis“, – juokiasi prisiminęs. Kai dvyliktoje klasėje netikėtai mirė tėtis, o mama sunkiai susirgo, Julius perėjo į vakarinę mokyklą ir pradėjo dirbti, kad padėtų šeimai, dvynė sesuo galėtų baigti mokslus. Valė langus, biurus, vėliau studijavo tarptautinio verslo specialybę Vilniaus kolegijoje ir tapo darbų vadovu, o galiausiai įkūrė nedidelę valymo paslaugų įmonę. Deja, verslas nelabai sekėsi. Tada įsidarbino bendrovėje „Lietuvos dujos“, tačiau dėl etatų mažinimo buvo atleistas.

Įpratęs kovoti dėl kitų Kol ką nors susiras, laisvu nuo naujos veiklos laiku vairuoja taksi: juk šeimą reikia išlaikyti, o fonde kol kas nėra tiek lėšų, kad užtektų ir kitiems padėti, ir sau atlyginimą mokėti. Vasarą buvo išvykęs padirbėti į užsienį. Davidonių šeima didelių turtų neužgyveno: neturi savo automobilio, įsikūrusi nedideliame nuomojamame butelyje. Verčiasi nelengvai, nes Vilija, anksčiau dirbusi grožio salone, augino vaikus. Šešerių Aronas ir ketverių Emilytė tik visai neseniai pradėjo lankyti darželį. „Kiek uždirbame, tiek išleidžiame pragyvenimui, nesiseka daugiau pinigų sukaupti, bet iš to nedarome problemų. Jei reikia, ir dėvėtų drabužių parduotuvėje apsiperkame. Vaikams rašomuosius stalus pats sumeistravau nusipirkęs plokštės“, – aiškina Julius. „Draugai, kurie ir namus turi pasistatę, ir brangius automobilius įsigiję, dažnai sako, kad jiems esame tikros, tvirtos šeimos pavyzdys, nes mes artimesni ir laimingesni“, – pastebi Vilija.

Diriguoja geradarių orkestrui Paradoksas, pirmuoju rimtu jų santykių išbandymu per trylika bendro gyvenimo metų tapo Juliaus posūkis į labdaros ir paramos sritį. „Viskas užsisuko praėjusį rudenį. Draugas statėsi namą, jam liko keli šimtai nepanaudotų plytų. Paklausė manęs, gal žinau, kam jų reikia. Įdėjau skelbimą į feisbuką ir netrukus sulaukiau žinios, kad jos praverstų po gaisro be namų likusiai Dulaičių šeimai iš Širvintų rajono“, – prisimena Julius. Susisiekęs su ja sužinojo, kad pastogę prarado našlys tėvas, pats vienas po žmonos mirties auginantis tris vaikus, ir su jais gyvenantis senelis. Jie glaudėsi buvusioje viralinėje. Ši istorija sujaudino. Julius nuskubėjo į vietą norėdamas išsiaiškinti, kuo dar galėtų padėti. Pamatęs, kokiomis varganomis sąlygomis šeima gyvena, ėmė ieškoti pagalbos. Nufotografavo laikiną jų būstą, nuotraukas įdėjo į feisbuką, apie juos papasakojo spaudai. Viešumas davė rezultatų. Atsiliepė daugybė geranoriškų žmonių, ypač daug emigrantų, gyvenančių Airijoje, Amerikoje, Norvegijoje, jie parėmė pinigais ir daiktais. Įvairios Lietuvos statybos bendrovės skyrė statybinių medžiagų, paskolino įrenginių, davė darbininkų. Pritrūkus grynųjų, savo santaupas paaukojo Julius. Jis ir ėmėsi vadovauti visam šiam geradarių orkestrui. Svajonė apleistą statinį paversti šiltais ir jaukiais namais po truputį virto realybe. Vilnietis kruopščiai registravo išlaidas ir rėmėjams atsiskaitydavo už kiekvieną centą, nes norėjo pelnyti jų pasitikėjimą, siekė, kad būtų kuo daugiau skaidrumo. Galiausiai šių metų pradžioje Julius nusprendė įkurti labdaros ir paramos fondą, nes kaip fizinis asmuo negalėjo rinkti paaukotų pinigų.

Neskuba klijuoti etikečių Labiausiai J. Davidonį nustebino, kad atsirado tiek daug neabejingų kitų nelaimei žmonių. „Supratau, jog susitelkus įmanoma nemažai nuveikti. Neturiu jokios panašios patirties, bet praverčia tai, kad sukausi versle. Bendrauti man visada sekėsi, be to, mokykloje mokiausi teatrinėje klasėje, tad sugebu įtaigiai paaiškinti, įtikinti, – šypsosi fondo įkūrėjas. – Šių įgūdžių prireikia ir ieškant rėmėjų, ir įkalbinėjant nelaimę patyrusius žmones, kad jiems galiu padėti.“ Julius pastebi: tie, kurie garsiausiai skundžiasi, dažnai siekia tik pasipelnyti, o tie, kuriems tikrai blogai, paprastai tyli, gėdijasi prašyti pagalbos. Juos tenka įkalbinėti, kad papasakotų apie užgriuvusias bėdas. Kita problema – nelaimes patyrusiems žmonėms skubama klijuoti etiketes. Štai ir širvintiškių šeima buvo laikoma asocialia, kalbėta, kad jiems neverta padėti, nes vis tiek viską pragers. Niekam nerūpėjo, jog vaikai stengiasi, gerai mokosi, nors sunkiai gyvena. „Užsibrėžiau pastatyti namą būtent jiems, tikiu, kad jie to nusipelno. Niekaip negalėjau užmiršti, kaip pirmą kartą atvažiavus vaikai prašė nefotografuoti jų būsto, kad bendraklasiai nesužinotų, jog jie tvarte gyvena“, – prisimena J. Davidonis. Neskubėjo smerkti ir jų tėčio, iš nevilties ieškojusio paguodos alkoholyje. Daug su juo kalbėjosi norėdamas padėti rasti motyvaciją gyventi blaiviai. Ir, atrodo, pavyko. Tarp dviejų tokių skirtingų šeimų – vilniečių Davidonių ir Lapelių kaime įsikūrusių Dulaičių – užsimezgė graži draugystė. Kur buvę kur nebuvę Julius su Vilija, Aronu ir Emilija sėda į automobilį ir važiuoja Širvintų link. Nuveža gerų žmonių jiems vis tebeaukojamus daiktus, pasisvečiuoja, pabendrauja, ir vaikai susidraugavo, randa bendros veiklos. Nauji pažįstami jiems dažnai įdeda kaimiškų lauktuvių, pavyzdžiui, pačių rūkyto kumpio.

Plūsta pagalbos prašymai Dabar Julius vos spėja suktis, pagalbos prašančių žmonių skambučių ir žinučių sulaukia iš visos Lietuvos. Devynis vaikus įsivaikinusiai Sikorskių šeimynai iš Švenčionių, įsikūrusiai senoje pieninėje be jokių patogumų, fondas padėjo įsigyti šildymo katilą, įrengė vandens gręžinį. Rūpinasi ir trimis šeimomis iš Paberžės seniūnijos Maseliškių kaimo, likusiomis be pastogės sudegus jų namui. Žada padėti atstatyti, o kol kas surado laikiną būstą. Netrukus prasidės ir silpnos sveikatos poros iš Marijampolės apskrities Varnupių kaimo sudegusio namo atstatymo darbai. Su meile įsirengtą būstą ugnis visiškai nusiaubė, bet Juliui pavyko sutelkti pajėgas ir atlikti reikiamus remonto darbus. Jis tikisi, kad pavyks tesėti pažadą ir darbus baigti iki Velykų. Dar viena nauja veiklos kryptis – į fondo steigėją kreipėsi kelios moterys, kenčiančios nuo smurtaujančių sutuoktinių. Rokiškio gyventoja prašė finansinės paramos, kad galėtų su dukra pabėgti nuo ją mušančio vyro ir išsinuomoti kur nors kambarėlį. Pagalbos iš policijos ji nesulaukė, o J. Davidonis ilgai netrukus rado būdą, kaip išspręsti problemą. Moteris ir mergytė, padedant geriems žmonėms, buvo nugabentos į Panevėžio šeimos namus, kur priglaudžiamos artimųjų smurtą patyrusios moterys su vaikais. Dukrytei jau pavyko surasti darželį, mama ieškosi darbo. Neseniai fondo įkūrėjas padėjo panašioje situacijoje atsidūrusiai vilnietei. Jos vyras, nuteistas už smurtavimą lygtinai, žmoną terorizavo, grasino susidoroti. „Jeigu jūs man nepadėsite, tai jau niekas nebepadės“, – verkdama prašė pagalbos moteris. „Nuvažiavau į Naujininkus, kur ji su vaikais gyvena, išsiaiškinau, kokia problema, nuėjau į policiją. Aišku, jie kratosi tokių bylų, bet kai fondo vardu paraginau, ėmėsi veiksmų ir tą vyrą sulaikė“, – dar vieną istoriją pasakoja Julius.

Reikia paraginimo iš šalies Nors į šią veiklą J. Davidonis įsitraukęs vos pusmetį, jau spėjo pastebėti įstatymų spragas, dėl kurių nelaimėje atsidūrę žmonės nesulaukia pagalbos. Padegėliams padėti trukdo ydinga pašalpų skyrimo tvarka, ją būtina keisti. Jiems skiriamas tūkstantis eurų, kuriuos galima panaudoti būsto atstatymo darbams. Bet už tiek pinigų tai padaryti nerealu, vietoj to reikėtų įteisinti privalomąjį būsto draudimą, socialiai remtiniems asmenims jo įmokas galėtų dengti valstybė, siūlo fondo vadovas. Deja, dažnai nelaimėliai paliekami likimo valiai tik dėl valdininkų abejingumo ir biurokratijos. Sulaukęs prašymo padėti Julius pirmiausia eina pas merą ar seniūną, jeigu reikia – į policijos komisariatą, aplanko socialines tarnybas. Dažnai to pakanka, kad ledai pajudėtų. „Be paraginimo iš šalies niekas neskuba imtis veiksmų. Tenka išgirsti klausimų, kas aš toks, kokia man iš to nauda, ko čia kišuosi. Tačiau kai prisistatau kaip fondo vadovas, tonas pasikeičia“, – pasakoja J. Davidonis. Geradariu vadinamo vyro darbotvarkė įtempta, jis važinėja po visą Lietuvą pas fondo globojamus žmones, dažnai naktį dirbęs taksistu dieną skiria jų reikalams. Ir savaitgaliais tenka anksti ristis iš lovos, nes reikalai nelaukia. Jeigu žmonės su vaikais šąla be namų ar kokia moteris gali būti sumušta, negi sėdėsi ir nieko nedarysi. Pasitaiko ir naktinių pagalbos prašančių skambučių. Ką jau kalbėti apie žinutes ir laiškus. Juliui labai padeda Vilija. Dažną vakarą, vaikams sumigus, būtent ji sėda prie kompiuterio ar bendrauja telefonu su žmonėmis ir išsiaiškina, kokios iš tiesų pagalbos jiems reikia. Iš pradžių jai buvo sunku suprasti vyrą, jo naują veiklą, pyko, kad jis padeda kitiems, nors ir patys gyvena nuo algos iki algos. O kai dar sužinojo, kad santaupas svetimų reikmėms leidžia... Viskas pasikeitė, kai nuvažiavo į Lapeles ir susipažino su globojama šeima.

Geri darbai teikia džiaugsmo Sugrįžusi iš Širvintų nusprendė padėti Juliui. „Jei myli vyrą, turi jį palaikyti“, – įsitikinusi Vilija. Iki šiol ji negali atsistebėti vyro entuziazmu ir užsispyrimu. Jei pasakė, kad per dvi savaites namas stovės, tai jis ir stovi, nors tai atrodė neįtikėtina. Julius irgi giria žmoną: ji jautri, be galo rūpestinga, šios jos savybės labai praverčia. Vilija rūpinasi aukojamais daiktais. Tenka siuntinius iš pašto pasiimti, surūšiuoti, drabužius, batus atrinkti pagal dydžius, kad žinotų, kam ką gali pasiūlyti. „Namai pamažu virsta sandėliu. Va, jau ir koridoriuje maišų prikrauta, nes niekur kitur nebetelpa“, – šypsosi moteris. Ji visada atskuba vyrui į pagalbą, kai reikia patarti dėl sienų spalvos, interjero detalių, baldų remontuojamuose globotinių namuose. Kartais dar paburba, kad Julius per dienų dienas kitų reikalus tvarko, o ji vis viena namuose su vaikais, ypač laikas prailgsta, kai jie serga. Arba kai galų gale sugrįžta vakare, bet kas nors ima skambinti. O dar dešimtys žinučių su pagalbos prašymais. Pavyzdžiui, kai gelbėjo moterį iš Naujininkų, iki trijų nakties abu nemiegojo, skambino telefonu jai, palaikė, patarė, kol baigėsi policijos operacija ir smurtautojas buvo sulaikytas. „Dabar aš dirbu savo svajonių darbą, – tvirtina paramos fondo vadovas. – Jaučiu malonumą darydamas gera kitiems, džiaugiuosi, kad į šią veiklą įsitraukė šeima. Pamatęs, kokiose sunkiose situacijose atsiduria kiti, supratau, kad nebūna padėties be išeities.“ Juliaus mėgstamas posakis: „Jei Dievas nori atsiųsti dovaną, tai būtinai įpakuos ją į problemą.“ „Anksčiau vis pazirzėdavau, kaip viskas blogai, bet vyras sakydavo, kad nesinervinčiau, nes viskas išsispręs. Ir tikrai, įsitikinau, kad reikia tiesiog džiaugtis kiekviena diena“, – sako Vilija.

Nebesijaudina dėl smulkmenų Visa kita yra smulkmenos, dėl kurių neverta sukti galvos. Štai kad ir vestuvės, kurias jie atšventė prieš metus. Kai kas ima paskolą, kad surengtų didelį balių visai giminei, o jiems užteko kuklios, jaukios šventės su pačiais artimiausiais žmonėmis. Nusprendę be reikalo neišlaidauti, restorane užsakė staliuką su vaizdu į ežerą. Julius susimažino tėvelio žiedą, Vilijai žiedas buvo pagamintas iš smulkių auksinių papuošalų, kurių ji nenešiojo. Jaunoji pasiskolino suknelę iš draugės, tik naujus batelius nusipirko, jaunasis išsitraukė išleistuvių kostiumą, kuris tiko kaip nulietas. Išpuošė vaikučius ir išvažiavo į santuokų rūmus. Tą rytą Julius dar dirbo vairuotoju, automobilis lyg tyčia sugedo, vos spėjo grįžęs tepaluotas rankas nusiplauti ir persirengti. Fotografų irgi nesamdė, Juliaus sesuo gražių nuotraukų padarė. Viskam užteko kelių šimtų eurų, ir buvo smagu, liko patys geriausi prisiminimai, tikina Davidoniai. Jie jau suspėjo patirti, kad gerumas grįžta gerumu. Senokai svajojo vaikams įrengti kambarį, tačiau vis trūko pinigų. Ir štai viena moteris pasiūlė atiduoti naują dviaukštę lovą. Tuo metu jos niekam iš globotinių nereikėjo, tad Julius paklausė, ar galėtų ją paimti savo dukrai ir sūnui. Moteris mielai sutiko. Jie nupirko keletą lentynų žaislams ir knygutėms, linksmų tapetų, patys išklijavo sienas. Aronas ir Emilytė neatsidžiaugia gražiu ir jaukiu kambariu. Ką apie naują jų veiklą mano artimieji, draugai? Iš pradžių daugeliui tai atrodė keistai. Esą patys galą su galu vos suduria, o čia užsimojo kitiems padėti. „Jie niekaip nesuprato, kam mums to reikia. Jų nuomone, reikia stengtis dėl savęs, o ne dėl kitų“, – prisimena Vilija. Tačiau požiūris pamažu keičiasi, o kai kurie pažįstami ir patys įsitraukia į labdaringą veiklą. Pavyzdžiui, dovanoja statybinių medžiagų.

Giedrė Budvytienė

Liudo Masio nuotrauka