Ką tiria „tiriamoji žurnalistika“

Milijardieriaus George`o Soroso finansuojamas Tarptautinis žurnalistinių tyrimų konsorciumas giriasi pagriebęs už gerklės korumpuotus politikos, verslo, pramogų ir sporto funkcionierius.

Tarptautinio žurnalistinių tyrimų konsorciumo, kuriam priklauso net vienas „išskirtinis“ Lietuvos portalas, paskelbta anonimų pamėtėta medžiaga apie šio pasaulio galingųjų išplautas milijardines pinigų sumas mokesčių rojais vadinamose salose padedant Panamoje registruotai teisininkų kontorai skambiai vadinama tiriamąja žurnalistika. Prieš penkerius metus taip buvo tituluojama ir pasaulį sudrebinusi organizacija „WikiLeaks“, viešai parodžiusi šūsnis nežinia kokiais būdais gautų labai slaptų diplomatinių dokumentų.
Iš pradžių net ir mūsų politologai džiūgavo, kad dėl „Panamos popierių“ labiausiai nukentėjo Rusijos prezidento Vladimiro Putino įvaizdis. Bet jo vardas tuose juoduosiuose korupcijos sąrašuose net neminimas. O štai demokratiškai išrinktam Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai kirsta iš peties.
„Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo politologų, žiniasklaidos ir elektroninės komunikacijos ekspertų, ar naujosios kartos žurnalistika turi supanašėti su korumpuotais veikėjais, veikti jų metodais, naudotis vogta informacija, ignoruoti demaskuojamų asmenų nekaltumo prezumpcijos teisę.

Nieko naujo, jokio lūžio
„Nieko naujo apie Rusijos korupcijos mastus ši „sensacija“ neatskleidė. Jokio lūžio neįvyko“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Rytų Europos studijų centro direktorius Laurynas Kasčiūnas. Anot jo, sužinojome apie kažkokių Kremliaus valdžios vertikalės sraigtelių, jų žmonų ir vaikų neteisėtas sąskaitas Britanijos Mergelių salose. (Lietuvos pramogų verslo žvaigždės Arūnas Valinskas ir Žilvinas Žvagulis už pusę milijono JAV dolerių prieš dešimtį metų Venesuelai priklausančioje Margaritos saloje buvo nusipirkę užeigą, kuri bankrutavo, bet niekam nešovė į galvą daryti iš to kriminalo).

Korupcija – įvaizdžio dalis
„Apie Kremliaus kleptokratiją („vagių valdžią“) knygos rašomos nuo XIX a. Pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dar 2006 m. pripažino, kad korupcija yra Rusijos tapatybės dalis, bet tai esą ne „originali rusiška problema“, ji apnikusi daugelį pasaulio šalių“, – priminė politologas. L. Kasčiūno nuomone, rusai tikrai neišeis į gatves protestuoti kaip islandai dėl to, kad kažkoks V. Putino jaunystės draugužis muzikantas plovė pinigus Kipre. Paties V. Putino vardas nė karto neminimas sensacinguose „Panamos popieriuose“. Tačiau demaskuotojai iš peties kerta demokratiškai išrinktam Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai, kuris neva „neatsiribojo nuo savo saldumynų verslo imperijos“.

Vienas iš penkių atsistatydino
Politologo L. Kasčiūno nuomone, užuomina „Panamos popieriuose“ apie Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono mirusio tėvo kažkokias ofšorines bankų sąskaitas atsilieps D. Camerono karjerai kur kas skaudžiau, nei Kinijos kompartijos vadovui Si Dzinpinui (Xi Jinping) nutekėjusi informacija apie jo aplinkos finansines machinacijas. „Demokratinių šalių žmonės nepalyginamai griežtesni net mažiausioms savo vadovų biografijos dėmelėms“, – tikino L. Kasčiūnas. Islandijos premjeras Sigmunduras Davidas Gunnlaugssonas, vienas iš penkių valstybių ir vyriausybių vadovų, atsidūrusių juodajame Panamos sąraše, jau atsistatydino.
Kam naudinga?
Rytų Europos studijų centro direktorius neatmeta prielaidos, kad „Panamos dokumentų“ nutekinimas gali būti vienas iš virtinės tų pastaruoju metu padažnėjusių reiškinių, kurie Rusijos naudai išbraukia iš pasaulio geopolitinės darbotvarkės Baltijos šalių saugumo, Ukrainos teritorinio vientisumo klausimus. (Rusija išvaduoja senovinį Sirijos Palmyros miestą iš „Islamo valstybės“ fanatikų, grasinusių nugriauti išlikusius nemusulmoniškus miesto kultūros pamink­lus, ir užsitarnauja senosios Europos meilę, o įsiliepsnojus Kalnų Karabacho karui visų akys nukrypsta į Maskvą, „natūralią Armėnijos ir Azerbaidžano taikos derybų tarpininkę“, pamiršus, kad būtent tas „taikos balandis“ Kremlius prieš tai iki dantų apginklavo abi kariaujančias šalis).

Ukrainos prezidentas apibrėžtas riebiu brūkšniu
„Lietuva priklauso NATO ir Europos Sąjungai, todėl kažkokios atskleistos seniai bankrutavusių Lietuvoje veikusių rusiškų „Ūkio“ ir „Snoro“ bankų „paslaptys“ mūsų šaliai didelio poveikio neturės“, – galvoja politologas L. Kasčiūnas. Tačiau į viešumą iškilusi informacija, kad Ukrainos lyderis ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas neva išsisukinėjo nuo mokesčių į šalies biudžetą, Rusijos agresijos išvargintiems, partinių rietenų kamuojamiems ukrainiečiams tikrai smogs labai skaudžiai. Juo labiau, kad tie „Kijevo administraciją demaskuojantys dokumentai“ tarsi tyčia pasirodė Olandijos patariamojo referendumo „Ar Europos Sąjunga turi sudaryti asociacijos sutartį su Ukraina“ išvakarėse…

Vadovavosi žurnalistikos klasika?
„Analitikai, rinkę informaciją apie politikos lyderių, verslo magnatų, sporto žvaigždžių neteisėtas ofšorines sąskaitas, vadovavosi klasikine nuostata, kad žiniasklaida yra demokratijos sarginis šuo, ginantis visuomenės interesus. Žurnalistai, gavę tokią informaciją, privalėjo tirti faktus. Tokia jų profesinė pareiga – neleisti, kad politikai, finansų, ekonomikos kompanijos, sporto, pramogų verslas piktnaudžiautų turimomis galiomis“, – „ŪP“ tvirtino Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimų laboratorijos vedėjas Andrius Šuminas. Anot A. Šumino, dabar prasideda kitas etapas – apkaltintieji gali gintis, neigti kaltinimus. „Bet vis dėlto riba, skirianti tokio pobūdžio žurnalistiką nuo žmogaus teisių pažeidimo, – gana „slidi“. Labai norint tai galima pavadinti pasikėsinimu į asmens privatumą. Tokią kainą tenka mokėti kovojant su korupcijos apraiškomis“, – aiškino VU Žurnalistikos instituto docentas A. Šuminas.

Veislinis demokratijos sargas
Bet ir demaskuoti korumpuotus oligarchus leista ne visai žiniask­laidai, o tik išrinktiesiems. Lietuvoje toks „veislinis demokratijos sarginis šuo“ – portalas „15 min“.
„Iš aukščiausių valstybės įstaigų nutekėjusi slapta informacija – didelis išbandymas žiniask­laidos redakcijoms. Pasiūla vis augs. Įsilaužimų į valstybės įstaigų, privačių kompanijų tarnybines stotis (serverius) daugėja. Šiomis dienomis programišiai viešai paskelbė 50 mln. turkų (net Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano, premjero Ahmeto Davutoglu) pasų ir asmens tapatybės kortelių numerius, adresus, gimimo datas, tėvų vardus. Anonimai, siūlantys sensacingus duomenis, flirtuoja su žiniasklaida“, – „ŪP“ sakė nepriklausomas elektroninės komunikacijos ekspertas Džiugas Paršonis. Pasak jo, redakcijoms pamėtėta medžiaga dėl savo paslaptingumo, nekasdieniškumo sukuria „riboto, todėl geidžiamo dalyko įspūdį“.

Išrinktieji praranda budrumą
„Anonimai „pasaulio lygintojai“ pataikauja nusižiūrėtiems žurnalistams – esą tik su jumis dalinsimės informacija. Bet tada gresia kitas, nelauktas pavojus – jei jautiesi pamalonintas, tai nebe taip kritiškai pradedi vertinti gautus duomenis“, – skandalų besivaikančius reporterius, apžvalgininkus perspėjo tinklaraštininkas, informacinių ir komunikacinių technologijų specialistas Dž. Paršonis.
Manoma, kad pirmasis anonimas, žurnalistams pamėtėjęs „didžiosios politikos šviežienos“, buvo vadinamasis „Didžiagerklis“ („Deep Throat“), 1972–1973 metais atskleidęs išrinktiesiems žiniasklaidininkams JAV prezidentą Richardą Nixoną kompromituojančių faktų (informatoriaus tapatybė išaiškėjo tik po 30 metų).

Kažkur Rusijoje, po Putino sparneliu
2010 m. lapkričio 29 d. „nepriklausoma“ organizacija „WikiLeaks“ išplatino slaptus diplomatinius susirašinėjimus, labai pakenkusius JAV užsienio politikai (neva kandidatė į JAV prezidentus Hillary Clinton, būdama Amerikos valstybės sekretorė, nurodė sekti Jungtinių Tautų generalinį sek­retorių Ban Ki Muną ir kitus aukštus JT pareigūnus, JAV diplomatai užgauliai apibūdino kai kurių valstybių valdovus). „WikiLeaks“ vadovas australas Julianas Assange`as, kaltinamas lytine prievarta, dabar slapstosi Ekvadoro ambasadoje Londone.
Buvęs JAV Centrinės žvalgybos valdybos bendradarbis Edwardas Snowdenas 2013 m. pavogė daug kompiuterinių duomenų apie slaptas JAV kariuomenės, laivyno, karinių oro pajėgų, jūrų pėstininkų operacijas. Informacija atsidūrė laik­raščiuose, o amerikiečių karių gyvybėms visame pasaulyje kilo neperdėtas pavojus. Dabar E. Snowdenas gyvena „kažkur Rusijoje“, V. Putinas jam suteikė politinį prieglobstį.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas

ICIJ fotomontažas

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.