Ką ūkininkui daryti – maldauti lietaus ar dirbti žemę kitokiu būdu?

Kai kuriose šalies savivaldybėse, tarkime, Biržų, Kupiškio, jau ėmė keliauti žemė. Čia, pūstelėjus vėjui, nuo laukų, kuriuose dabar, pavasarį, arimuose buvo pasėti javai, rapsai ar žirniai, pupos, kanapės, pakyla neperregimi dulkių debesys. Jie net kelius užtemdo. Vairuotojai nemato, kur važiuoti.  Taip artimiausiu metu gali nutikti ir kitose savivaldybėse, jei dangus ir toliau šykštės lietaus, būtino, kad pasėliai apsipiltų tankia, sodria žaluma, žadančia gerą derlių ir neleidžiančia vėjui plaikstyti žemės.

Kol kas dalyje Lietuvos į suartą žemę pavasarį įberta sėkla dėl drėgmės stygiaus prastai dygsta. Todėl kai kur taip sausa, kad net žemė kaip pelenai tampa vėjo pakeleive.  

The tractor harrows fields for cultivation. Spring field work.Vasarojui pavojingiau nei žiemkenčiams 

„Čia, Dotnuvoje, kas 10 dienų tyrinėjame pasėlių dirvožemio drėgmę. Prieš kelias dienas jo drėgnumas buvo 15 proc. Augalų vytimo drėgmė yra 9–12 proc. Kai būna tokia dirvožemio drėgmė, pavasarį pasėtų augalų lapeliai ima vysti, nes mažytės šaknytės nepaima vandens. Jie laukia vandens, o jo nėra, todėl sudžiūsta ir miršta, – aiškina Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas dr. Virginijus Feiza. – Vadinasi, iki kritinės ribos, kurią peržengus pasėliai ims nykti, liko vos 3 proc. Tačiau ir be dirvožemio drėgmės tyrimų – plika akimi – matyti, kad dirvos labai greitai džiūsta, artėja kritinė riba. Tad situacija prasta, verčia nerimauti. Dabar vasarojui pavojus didesnis nei rudenį pasėtiems žieminiams javams ir rapsams, nes jų šaknys jau išaugusios, sprindinės – giliau žemėje. Juk, kad sudygtų dabar, pavasarį, pasėti grūdai, pupos, žirniai, reikia daug vandens. Pirmiausia jie turi išbrinkti. Į sausą žemę išberta sėkla – kaip į lentyną padėta. Nei išbrinks, nei sudygs. Pavyzdžiui, norint, kad išdygtų žirnis, jam reikia daugiau vandens, nei pats sveria.“

Šalies laukai gali būti „dėmėti“     

Mokslininkas V. Feiza spėja, jog, jei ir toliau stigs lietaus, išryškės Lietuvos laukų dirvožemio netolygumai: „Mūsų pasėliai bus margi, dėmėti. Augalų nykimas labiausiai pasireikš lengvose dirvose – kur priesmėlis, smėlis, smėlingas priemolis. Kai trūksta vandens, tokių dirvų pasėliai nukenčia labiausiai. Tradiciškai tai nutinka mūsų mylimoje Dzūkijoje.“

Pasak pašnekovo, sausrai tęsiantis, skirsis ir įlomėlių bei kalvotų vietų pasėliai – dar kitaip marguos nei lengvų ar sunkių – molingų – dirvų pasėliai. Neretai tos pačios vietovės dirvožemis yra skirtingas: vienur molis, už kelių žingsnių jau priemolis ar net smėlis. Tad, sausrai tęsiantis, pasėliai čia marguos kaip velykiniai kiaušiniai.

Beje, sunkūs dirvožemiai, vyraujantys Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje, subrandina gerą derlių, tačiau tik tuo atveju, jei pakanka drėgmės. „Jie labai nenori atiduoti augalui drėgmės, – teigia V. Feiza. Jis giria ūkininkus, kurie pastaraisiais metais, kai pavasariai sausėja, paklūsta rekomendacijai pradėti pavasarinę sėją kuo anksčiau, kol žemėje yra drėgmės. Mat neaišku, ar vėliau jos, reikalingos sėkloms sudygti ir augalui normaliai augti, netrūks.

Sėti kuo anksčiau 

„Vienintelis mūsų, mokslininkų, patarimas ūkininkams – pavasarį sėkite kuo anksčiau, jei tik galima įvažiuoti į lauką“, – sako V. Feiza. Pasak jo, dauguma stambesniųjų ūkininkų turi padvigubintų ratų ir žemo slėgio padangų traktorius, leidžiančius įvažiuoti į šlapesnę dirvą. Tačiau, kai Lietuvoje dėl klimato rudenys šlapėja, o pavasariai vis sausėja, jau ir be tokios įrangos galima pradėti ankstyvąją pavasarinę sėją. „Jei kuris nors ūkininkas dar svarsto, ar važiuoti į lauką sėti, ar dar ne, patariu nedelsti – išnaudoti esamą drėgmę. Nes nežinia, kas laukia. Galbūt po savaitės plytės dulkių debesys. Juk prognozuoti oro negalime“, – ragina mokslininkas ir pataria ūkininkams įsirengti laistymo arba melioracinių drėgmės dirvožemyje režimo reguliavimo sistemų, mat sausra jau ir vasaromis siaučia. Negaus augalai vandens – neaugs.

Ar ankstyviems pasėliams nepakenks šalnos? „Pavasarinės šalnos – įprastas reiškinys. Žemdirbiams net geriau, kai pašąla. Nes lengviau įvažiuoti į pasėlių laukus tręšti. Augalai prie visko prisitaikę – atsparūs netikėtiems trumpalaikiams nedideliems pašalimams. Jei lapeliai apšąla, išauga nauji. Žinoma, jei šalnos stipresnės ir trunka ne dieną kitą, o savaitę dvi, pasėliai gali žūti. Pavasarinės šalnos pavojingiausios žydintiems sodams: nušalus žiedams, jie neataugs“, – teigia V. Feiza.

Dzūkijoje – nei šilumos, nei drėgmės 

„Situacija beveik tragiška: vandens debetas labai žemas, išdžiūvusios visos įdubos ir balutės, tvenkiniai vos ne tušti. Neturėjome pavasarį normalaus lietaus. Neseniai snigo, bet tai teigiamo poveikio nepadarė. Kai buvo šalnos, virš dirvos susidarė truputį drėgmės. Labai pasėliams jos trūksta. Jie, negavę drėgmės, negalės maitintis ir mirs. Įvažiavau tręšti žieminių kviečių – žemė baisiausiai dulka.

Kai augalas bamblėjimo stadijoje – formuoja varpą, būsimą derlių, – jam reikia valgyti ypač daug, t. y. gauti trąšų. Jas paimti augalas gali tik skystos formos, ištirpusias. Kai trūksta drėgmės, trąšos iki šaknų nenueina. Vanduo turi augalo kapiliarais cirkuliuoti, – apie padėtį savo laukuose pasakoja Romas Kisleravičius iš Kružiūnų kaimo, Punios seniūnijos, Alytaus r. – Nėra nei drėgmės, nei šilumos. Kviečių viršūnėlės nušalo. Beveik kasnakt –1 °C šalnos. Kai augalas užsigrūdinęs – gerai pasimaitinęs, iškenčia šaltuką. Bet kai pašąla vegetuodamas – negerai.“

R. Kisleravičius sako telefonu kalbėjęsis su bičiuliais Žemaitijos ūkininkais – ten pakankamai lyta. Sunkesnės dirvos prisigeria drėgmės ir ilgiau ją laiko. Dzūkijos dirvos lengvos, tad laidžios, greitai išgarina drėgmę. Jau baigia garinti jos likučius.

Zanavykijoje dar galima kentėti

„Reikia lietaus. Kiek gyvenu, nemačiau, kad prūdai išdžiūtų, kaip buvo pernai. Nei žiemą sniego buvo, nei gerai palijo, kad būtų atstatytas normalus vandens lygis. Jei nelis, bus prastai – nepabus gamta. Lietaus reikia ir medžiams, ir žolei, be jo neaugs javai: nudžius arba neįsavins trąšų, grūdų derlius bus prastas. Anądien tik pakrapino – rasą padarė. Prieš tai žemę šiek tiek pavilgė iškritusios snaigės. Kol kas galime savaitę antrą kentėti – tragedijos dar nėra, – su drėgme susijusią situaciją Šakių rajone apibūdina ūkininkas Valdas Leščevičius iš Turčinų kaimo, Kudirkos Naumiesčio seniūnijos.

Jis ką tik važiavęs per Marijampolės rajoną: „Ten yra labai gražių pasėlių. Mano truputį prastesnės spalvos – ne tamsiai, o šviesiai žali. Ten galbūt anksčiau pasėta ir drėgniau, todėl augalai geriau pasiima trąšas.“

Ir anksčiau visko būta

Turčinų ūkininkas V. Leščevičius, paklaustas, ar neketinąs įsirengti gruntinio vandens pakėlimo į dirvožemį sistemos, sako: „Tikrai ne. Kiek gamta duos derliaus, užteks. Kam užsiimti burtais?! Kas žino, kaip čia bus, – vienais metais sausra, kitais – lietūs pila. Jei kelis mėnesius gerai užkepins, nė įsirengta sistema nepadės. Žemės ūkis – loterija.“

Šalia V. Leščevičiaus gyvenanti buvusi mokytoja Elena Matijošaitienė sako, jog ir seniau ne kartą būta metų, kai Turčinuose bei apylinkėse pavasarį trūko vandens: „Daržuose pasidarydavome duobutes ir laukdavome, kol palis, arba sėdavome, sodindavome į jas pripylę vandens.“ Moteris mena 1965 metų gegužės 24 dieną: „Baigėsi mokslo metai, o jokio lapelio ant medžių. Nes labai šalta žiema buvo. Tądien sodinome bulves ir sėjome morkas. Mes labiau kenčiame nuo per didelio lietaus, ne nuo sausros. Mūsų žemė negeria lietaus, nes podirvis – šlynmolis. Moteris gėrisi kaimynų ūkininkų pasėliais: „Miela žiūrėti – gražiai javai žaliuoja.“

Pasvalio krašto žemę atgaivino

„Prieš tris dienas pas mus galbūt ir trūko drėgmės. Kad jos trūksta, skundėsi žemdirbiai, melioracijos grioviai tuštėjo. Bet dabar nuolat lyja ir dar su sniegu, ledukais. Lijo vakar, užvakar, lyja dabar. Todėl dabar problemų dėl drėgmės trūkumo nėra. Kas bus toliau, sunku numatyti, – praėjusį penktadienį, kai Kaune ir kitur nelijo, švietė skaisti saulė, sakė Pasvalio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Justas Zabėla. Jis baiminasi, kad dėl ankstyvo pavasario gali nukentėti sodai, uogynai: „Sudygusiems javams nestiprios šalnos nepakenks. Tačiau jei naktimis šals iki –5 °C, kaip pernai dvi naktis, ir vėl nušals obelų, vyšnių, kriaušių, uogienojų žiedai.“

Šėlsta nebūti vėjai

Lietuvos ūkininkų sąjungos Kupiškio skyriaus pirmininkas Zigmas Aleksandravičius iš Puožo kaimo, Šimonių seniūnijos, nesistebi, kad meteorologų išpranašautas lietus pamalonina ne visą šalį. Neretai net to paties lauko vienoje dalyje lyja, kitoje – ne. „Oro srovės dabar taip maišosi, kad net specialistams sunku nuspėti būsimą orą“, – svarsto ūkininkas. Pasak jo, klimato kaitos padarinys Lietuvoje – ir smarkūs vėjai, kurių anksčiau Lietuvoje nebuvo.

„Ūkyje tradiciškai prieš sėją iškeliame tris vėliavas: Lietuvos, Kupiškio ir Europos Sąjungos (ES), o gruodį nuleidžiame. Anksčiau jos tarnaudavo du sezonus, dabar dėl stiprių vėjų tarnauja tik pusmetį. Taigi gamta labai keičiasi, ir ne visada mokslininkai teisūs, teigdami, jog ūkininkai nemoka ūkininkauti, – sako Z. Aleksandravičius. – Labai įdomus šis pavasaris: anksti prasidėjo jis ir žemės darbai. Augalams drėgmės striuka. Per paskutines tris savaites gavome tik 5 mm vandens, kai mėnesinė norma yra 60 mm. Drėgmės atžvilgiu dar nėra labai tragiška, bet artėjame link to. Vakar prakasiau 7–8 cm gyliu pasėtas pupas: joms trūksta ir drėgmės, ir šilumos. Pamatavau, kiek įšilusi tokiame gylyje žemė – tik 2 °C, prieš tai naktį lauke šalo iki –3 °C. Augalas auga žemėje, kuri įšilusi bent iki 6–7 °C.“

Ariant lieka parakas

Kupiškėnas Z. Aleksandravičius – vienas iš ūkininkų, nustojusių kliautis gera dangaus valia, kai trūksta vandens. „Būtina taikyti naujas žemės dirbimo technologijas, o ne pykti ant Dievo, kad nesiunčia lietaus. Aš taikau, – tvirtina
jis. – Ūkininkai ne visada teisūs, kaltindami gamtą. Jie ir patys klaidų, nesąmonių pridaro. Pagrindinė klaida – pavasarį aria žemę. Tai pražūtinga, ypač kai pavasariai sausi! Žemė suariama 20–30 cm gyliu, o pakeltas jos sluoksnis per 3–4 val. išdžiūsta! Lieka parakas, o į jį ūkininkai beria sėklas ir kaltina gamtą, kad šios nedygsta! Ariant nutraukiamos visos žemės kraujagyslės, kuriomis iki birželio augalas iš giliausių žemės sluoksnių galėtų imti vandenį.“

Pašnekovas teigia matęs labai klaikų vaizdą, kai praėjusią savaitę važiavo per Biržų ir Kupiškio rajonus: „Siautė žemių audra. Stiprus vėjas nuo suartų laukų, kur lengva žemė, nešė dulkių debesis, juose  paskendo kelias. Turėjome sustoti, nes nematėte, kur važiuoti.“

Gelbsti neariminė žemdirbystė ir akėčios 

„Reikia keisti žemės dirbimo būdą! Negalima pavasarį arti žemės ir į ją sėti! Būtina taikyti tiesioginę sėją: rudenį palikti ražieną ir į ją sėti pavasarį. Arba sėti kuo daugiau žieminių javų, rapsų, kad mažiau liktų sėti vasarinių“, – tvirtina Z. Aleksandravičius ir pataria ūkininkams dalyvauti ražienų programoje, gaunant išmokas. – Aš dalyvauju šioje programoje. Tik gaila, kad, dalyvaujant joje, galima tiesioginei sėjai į ražienas naudoti ne daugiau kaip 30 ha. Valstybė galėtų pakeisti tokį požiūrį. Danijoje, kitose ES šalyse leidžiama ražienomis palikti daug didesnius žemės plotus. Jei galėčiau, priversčiau ūkininkus įsigyti ekologines akėčias. Jas pavasarį taikau savo chemizuotame ūkyje, kai žemė būna suskeldėjusi dėl drėgmės stygiaus.“

Pasak ūkininko, ekologinės akėčios – 15 m pločio, su penkių eilių spyruoklėmis. Jos, sujudindamos žemę tik 0,5–3 mm gyliu, suardo viršutinį žemės sluoksnį. „Ekologinės akėčios uždaro žemės kiaurymes, kad neišgaruotų likusi drėgmė. Užrakina drėgmę! Be to, į žemę įleidžia oro, ją labai gražiai užardamos. Akėčios nieko blogo pasėliams nepadaro – jie nėra draskomi. Per pasėlį jomis važiuojame, kai pradžiūva. Praėjusią savaitę baigėme akėti 1 tūkst. ha pasėlius. Tokį plotą akėjome dvi savaites. Prireikus galima šiomis akėčiomis per pasėlius važiuoti antrą kartą, net kai augalai 30–40 cm aukščio. Akėti reikia vidurdienį, kai augalas lankstus, nelūžta. Negaliu atsistebėti šiomis akėtėlėmis: labai paprastas ir pigus, tačiau nežmoniškai efektyvus padargas! Penkerius metus jas naudoju“, – tikina Z. Aleksandravičius. Jam gynimosi nuo sausros būdas užtvenkiant melioracines sistemas atrodo gražus, bet pernelyg brangus ir komplikuotas. Mat melioraciniai grioviai priklauso valstybei, neprižiūrimi, nešienaujami ir t. t.

„Kelią įveikia einantys – ne raudantys“. Ūkininkai, kurie nesivadovaus šia kinų išmintimi, bankrutuos. Jei per sausras jie ars žemę, liks be derliaus“, – įspėja Z. Aleksandravičius.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

ŪP korespondentė